Valdas Adamkus sovietų laikais į Lietuvą kontrabanda gabeno uždraustus daiktus

Knygos literatūrinės dalies autorius – Arnas Ališauskas, Valdo Adamkaus prezidentavimo metais dirbęs Lietuvos Respublikos Prezidentūros spaudos tarnyboje redaktoriumi, vėliau – Prezidento referentu. Per dešimt darbo ir beveik dvidešimt bendravimo su Prezidentu metų, taip pat kaip scenaristui dalyvaujant dokumentinio filmo „Prezidentas Valdas Adamkus“ kūrime, susikaupė nemažas vaizdo ir garso įrašų archyvas. Jų pagrindu ir sudaryta naujoji knyga.

– Jūs anksčiau užsiminėte apie keliones į Lietuvą, į kitas vadinamąsias sovietines respublikas. Suprantu, kad buvo daug slegiančių įspūdžių, o kas buvo šviesaus?

– Šviesių epizodų irgi buvo… Prisimenu mūsų, JAV ekologų grupės, viešnagę Armėnijoje. 1983 metai, po incidento, kai sovietai numušė Pietų Korėjos lėktuvą, santykiai tarp valstybių, ir taip nebuvę idealūs, dar labiau atšalo.

O mes vykome į Armėniją imti vandens mėginių iš Sevano ežero, žiūrėti, kaip galima sumažinti jo taršą – ežeras buvo tikrai smarkiai užterštas. Aišku, kad jautėmės nelabai jaukiai, bet tada dar kartą įsitikinau, kas yra armėnai. Jie ten mus priėmė kaip didvyrius, o rusus savo kalbose tiesiog taršė. Už aplinkosaugą atsakingas jų ministras surengė priėmimą kažkokioj pily už Jerevano – tai, žinoma, buvo tradiciniai dvidešimt penki tostai, kiekvienas palydėtas netrumpos kalbos. Iš pradžių, aišku, ir vieni, ir kiti elgėmės rezervuotai, atsargiai, tačiau po kurio laiko, kai nuo vyno ir degtinės visi atšilo ir atsipalaidavo, tas jų ministras atsistojo ir kad dėjo kalbą apie Armėniją, laisvę ir visa kita...

Tada su atsakomuoju tostu atsistojau aš ir pratęsiau temą – kad tik laisvė duoda galimybę tobulėti, tik laisvas žmogus yra tikras žmogus, ir t. t. Mano kolegos amerikiečiai sustingo, paskui prasitarė: bijojom, kad grįšim ne į Ameriką, o į sovietų koncentracijos stovyklą kur nors Sibire. Bet aš buvau ramus: kalbą apie laisvę pradėjo armėnas, aš tik pratęsiau. O iš tikrųjų tas epizodas man parodė armėnų mentalitetą – kai Lietuvoje dar buvo labai toli ir iki Sąjūdžio, ir iki tautinio atgimimo.

Tie pirmi laisvės proveržiai Sovietų Sąjungoje, bet už Maskvos ribų, buvo ir liko labai įdomi patirtis.

– Man po Armėnijos leido kelioms dienoms atvažiuoti į Lietuvą – tai tą kartą, tikriausiai būtent dėl numušto lėktuvo, „globėjai“ sekė kiekvieną mano žingsnį – kad ir kur eičiau, nuolat saugojo du, trys KGB žmonės. Net ir Maskvoj, ne tik Armėnijoj, mane sekė mažiau nei Lietuvoj.

Tai buvo Andropovo laikai, aš mačiau sovietų laipsnišką žlugimą, ir todėl man buvo lengviau suprasti atgimimo procesą. Atsimenu tokį epizodą: einu tuo metu Lenino (dabar – Gedimino) prospektu ir Černiachovskio aikštėje (dabar – V. Kudirkos) matau jauną žmogų, užsikabinusį ant nugaros ir krūtinės plakatą su užrašu „Baimė yra didžiausia nelaimė“. Žiūriu ir netikiu savo akimis: kaip jam tai leidžiama, kaip jo nesutvarko? Nežinau, kuo baigėsi tam jaunuoliui, bet ir jį, ir jo užrašą neretai prisimenu, stebėdamas mūsų gyvenimą. Turbūt tas jaunuolis irgi buvo laisvės evoliucijos ženklas, to kelio dalis.

Beje, sunkiausia, ypač lankantis okupuotoje Lietuvoje 1972–1974 metais, man būdavo ne su vietiniais žmonėmis, o su kolegomis amerikiečiais.

– Kai aš pradėdavau pasakoti, kokia iš tiesų yra SSSR valdžia su visomis represinėmis struktūromis, kokia iš tikrųjų yra jos politika ir tos politikos padariniai, amerikiečiai netikėdavo, sakydavo: ką tu čia propagandą varai, kodėl jūs, lietuviai, norite visus nuteikti prieš sovietus?

Aš nuo kokios penktos kelionės iš eilinio delegacijos nario tapau vadovu ir pasirūpinau, kad jie daugiau pavažinėtų, daugiau sovietinės realybės pamatytų savo akimis. Ėjome pro kažkokią parduotuvę, pasiūliau – einam, pasižiūrėsim. Užeinam – tuščia visom prasmėm, nei prekių, nei pirkėjų. Užeinam į mėsos krautuvę – guli pora pamėlynavusių vištų. Garbės žodis, neperdedu – jos buvo būtent pamėlynavusios. Kažkokie kaulai...

Sakau kolegoms: prašau, pasižiūrėkit. Tai bet kam padarytų įspūdį, o ypač – amerikiečiams, kurie tokių vaizdų nematę, jų parduotuvės lūžta nuo prekių… Tada jie išsižiojo iš nuostabos: čia kažkas ne taip.

– Čia ne kontrabanda, norėčiau save kilstelėti į aukštesnį lygmenį – į naunųjų laikų knygnešius... Čia vėl reikia minėti „Santarą-Šviesą“. Vienas iš mūsų uždavinių buvo kaip nors pralaužti geležinę uždangą ir parūpinti Lietuvai, jos inteligentijai, kaip mes sakydavom, deguonies – naujausios literatūros, spaudos.

Buvo nutarta veikti visais įmanomais būdais, neskaičiuojant galimų nuostolių. Santariečiai kartais gaudavo leidimą apsilankyti Lietuvoje – pavyzdžiui, kaip mokslininkai – jiems iš karto būdavo surenkama įvairios literatūros siunta. Surasdavom ir pridėdavom ir vieną kitą socialistinio turinio leidinį – su mintimi, kad, jeigu pasieniečiai ar muitininkai gilinsis į knygas, matys, kad vežama ir lojali sovietams literatūra. Savotiškas žaibolaidis. Ir tai pasiteisino. Aišku, dalis knygų būdavo konfiskuojama, bet dalis vis dėlto būdavo pernešamos per sieną ir patekdavo tiems, kam rūpėjo. Vėliau sužinojom, kad tas knygas tiesiog graibstydavo, jos keliaudavo iš rankų į rankas.

Ir asmeniškai pačiam teko pervežti ne vieną lagaminą, bet man buvo lengviau, nes, keliaujant su diplomatiniu pasu, nereikėdavo eiti per muitinę – mus pasitikdavo sovietų pareigūnai, ir užtrukdavome tik tiek, kiek laiko reikėdavo patikrinti dokumentus. Paprastai turėdavau du lagaminus: į vieną Alma sudėdavo man gyvenimui reikalingus daiktus, antrasis būdavo tiesiog prigrūstas knygų, leidinių. Šiandien juokdamasis prisimenu, kad man šiame darbe talkininkavo ir sovietų valdžia – fiziškai padėdavo gabenti sunkųjį lagaminą, pilną antisovietinės literatūros. Žinodami, kad aš – gamtosaugininkas, galvodavo, kad jame kokia nors aparatūra, instrumentai darbui.

Didžiausias rūpestis būdavo ne pergabenti knygas per sieną, o kuo greičiau perduoti, persiųsti iš Maskvos į Vilnių. Bet čia jau buvo ne mano misija – knygų gabenimo organizatoriai santariečiai, ypač šviesaus atminimo Liūtas Mockūnas, turėjo reikalingų žmonių iš Lietuvos kontaktus. Jie žinodavo, kada aš atvažiuoju, prisistatydavo į reikiamą vietą ir stengdavosi kuo greičiau iš manęs paimti leidinių siuntą – kad nepakliūčiau, kad knygos kuo greičiau iškeliautų toliau nuo Maskvos tikrintojų.

Labai smagu ir dabar išgirsti iš mūsų literatūros, mokslo žmonių, kad tai buvo milžiniška pagalba, leidžianti susipažinti su uždrausta tautiečių kūryba, mokslo darbais. Kai kurios knygos kompensuodavo informacijos trūkumą – laisvai suteikdavo žinių, kurios būdavo prieinamos tik vadinamojo spec. fondo skaitytojams.

– Visokiausių. Išeivijoje išeidavo nemažai apysakų, romanų, poezijos – veždavom tas knygas, nuo Brazdžionio iki Škėmos, nuo Mackaus iki Bradūno, nedarydami atrankos autoriaus pažiūrų pagrindu. Kriterijus buvo – naujausia literatūra, naujausi leidiniai, ir stengėmės, kad kuo daugiau jų pasiektų Lietuvą. „Metmenys“ – visada būdavo lagaminuose.

Būdavo specifinės mokslinės, jeigu galima taip sakyti, specialiai užsakytos literatūros. Aplinkiniais keliais ateidavo žinia, kad mokslininkui ar mokslininkų grupei reikia štai tokio konkretaus leidinio, jeigu galit – pasirūpinkit, atvežkit. Atveždavom.

Noriu pasakyti dar vieną dalyką, apie kurį nesu kalbėjęs ir kurį žino turbūt labai nedaug žmonių, – turbūt patį pirmąjį kompiuterį į Lietuvą atvežiau aš. Aišku, šiandien jis – gerokai pasenęs, moraliai ir techniškai atgyvenęs, bet tada buvo labai vertingas dalykas.

– Taip, kontrabanda. Jis atsidūrė Aukštojoje Panemunėje, Vičiūnuose, kur dar 1930 m. Kazio Griniaus rūpesčiu buvo įkurta sanatorija žmonėms, sergantiems plaučių ligomis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę čia įsteigta K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė, o aš kontaktavau su jos gydytojais, tad jiems ir atvežiau tą seną mažą naudotą kompiuteriuką. Tiesa, kiek jis atnešė naudos, koks buvo jo tolesnis likimas – nežinau, nepasidomėjau.

– Atvirai pasakius, aš apie tai nepagalvojau. Dabar neprisimenu, bet, matyt, kartu su kompiuteriu turėjo būti ir kažkokios naudojimo instrukcijos. Apskritai lietuviai juk gabūs ir greiti perimti reikalingas žinias ir jas pritaikyti – tikiu, kad taip buvo ir tą kartą.

– Kiek žinau, vėliau Jūsų ir VU rektoriaus J. Kubiliaus iniciatyva vyko pasikeitimas ne tik leidiniais, bet ir mokslininkais, jie vyko į stažuotes Vakaruose?

– Taip. Tai prasidėjo labai nedrąsiai – rektorius nežinojo, kas aš per žmogus, aš nežinau, kas jis per žmogus, ir abu kiekvienas sau svarstėm, kiek atvirai galime kalbėti. Tai lėmė labai atsargų bendravimą, savotišką žvalgybą. Čia reikia pasakyti dėkingumo žodžius dviem žmonėms – profesoriams Česlovui Kudabai ir Romualdui Lekevičiui. Jie mane pažinojo ir pristatė rektoriui, o Česlovas Kudaba, galima sakyti, sulaužė nepasitikėjimo ledus tarp rektoriaus ir manęs – tada pradėjom kalbėtis atviriau.

Prisimenu ir tokį epizodą: vėlyvą rudenį sėdėjom ir kalbėjomės Vilniaus universitete, rektoriaus kabinete, ir rektorius staiga pasiūlo: gal išeikim į kiemą pasivaikščioti? O šalta, vėjas, dargana, krinta šlapios snaigės… Aš dar pasižiūrėjau pro langą, pasižiūrėjau į rektorių, bet nieko nepasakiau – apsivilkom paltus ir išėjom. Ir tada įvyko pirmas mūsų nuoširdus pokalbis, iš kurio grįžęs į viešbutį aš apie Joną Kubilių pagalvojau: o vis dėlto jis – tikras lietuvis! Nesvarbu, kokias jis užima pareigas, kokiai partijai prisidengdamas turi priklausyti, kad tas pareigas eitų, jo širdis – lietuviška.

To pasikalbėjimo metu jis paprašė kai kurių mokslo knygų, net konkrečiai nurodydamas, į ką reikėtų kreiptis Romoje. Vėliau tai tapo nuolatine bendravimo forma: jis pasakydavo, kokio pobūdžio ar net kokios konkrečiai literatūros reikia mūsų mokslininkų darbui, o mes tuos neprieinamus leidinius gaudavom ir atveždavom patys ar perduodavom, kam reikia. Iš pasikeitimo knygomis, leidiniais gimė ir pasikeitimas mokslininkais. Nežinau, kiek jam tai kainavo, kaip jis tai pasiekė, bet faktas, kad viskas prasidėjo nuo knygų.

Nemeluočiau pasakydamas, kad tai buvo unikalus, nepakartojamas žmogus. Aš tikrai esu labai laimingas, kad savo gyvenime jį sutikau – kaip žmogų, kaip mokslininką. Nemačiau kito, kuris būtų taip supratęs ir mylėjęs gamtą ir taip mokėtų eiti prie gamtos per žmones. Jis, kai atskrisdavau į Lietuvą, mane pasitikdavo, kartu praleisdavome daug laiko, kai nedirbdavome tiesioginių darbų, kartu keliaudavome.

Mane iki šiol traukia tos vietovės, kur mes kartu lankėmės, kur palikdavom automobilį ir eidavom pėstute, kur Česlovas Kudaba su vis kitų kaimų gyventojais kalbėdavosi tarmiškai kaip vietinis. Jį pažinojo visos senutės ir jis pažinojo visas senutes – tas nuoširdumas, atvirumas buvo nepakartojamas. Man bendravimas su juo buvo didelė dovana, ir aš labai džiaugiausi galėdamas Česlovui bent iš dalies atsidėkoti, pakviesdamas jį porai mėnesių atvykti į Jungtines Valstijas ir susipažinti su tuo, kas jį domino labiausiai – Amerikos gamta. Jis tas keliones ir aprašė, ir pasakodavo studentams, kurie, beje, jį be galo mylėjo.

Aš ir šiandien apie jo išėjimą galvoju apgailestaudamas – jeigu būtų gyvas, jo požiūris, jo bendravimas su žmonėmis, santykis su gamta, su aplinka padėtų išspręsti daug problemų. Deja... Galiu tik pakartoti – kito tokio žmogaus gyvenime nesutikau.

– Jis visur pritapdavo, visur buvo laukiamas ir gerbiamas, nors niekada nesistengė patikti, atrodyti geresnis. Ko gero, labiausiai jis atsiskleisdavo, labiausiai atsiverdavo mūsų kelionėse, bendraujant su paprastais žmonėmis. Dar viena jo ypatybė – jis nematydavo blogio. Net ten, kur būdavo akivaizdus piktnaudžiavimas, melas, išnaudojimas, Kudaba rasdavo žodžių ir būdą tai nukenksminti, sušvelninti, neiti į konfliktą.

Teisybės ir istorijos dėlei turiu pasakyti ir dar vieną dalyką, kurį jis man labai atvirai kalbėjo, kai Lietuva jau buvo išsilaisvinusi. Atkuriamajame Seime Kudaba sulaukdavo daug priekaištų dėl to, kad laikėsi savo nuomonės ir nesutiko su kai kuriais kolegų siūlymais ar požiūriais. Buvo kaltinamas, įžeidinėjamas. Prieita iki to, kad jo dokumentai, darbo vieta buvo ištepliota raudonais dažais. Jis tai išgyveno su labai dideliu skausmu, guosdavosi: visą gyvenimą buvau už laisvą Lietuvą ir laisvą žmogų, visa savo veikla bandžiau tai įrodyti, o dabar man – tokie kolegų parlamentarų priekaištai. Kai jis man tai pasakojo, mačiau be galo susijaudinusį, prislėgtą žmogų, buvo tikrai labai skaudu. Žinojau Česlovo Kudabos pasišventimą tautai, žmogui, mokslui, ir buvo labai sunku matyti jo vidinę tragediją.

– Buvo, buvo toks atvejis. Mes su Česlovu Kudaba vykome į susitikimą į Nidą, o mus vežė vairuotojas, kuris apsimetė, kad yra rusas, ir lietuviškai nesupranta. Bet jo laikysena mums kėlė įtarimų, ir mes automobilyje stengėmės su Česlovu pernelyg neatvirauti, neliesti jautrių temų. Vairuotojas išsidavė pats – jau Nidoje, prie Didžiosios kopos norėjo parodyti, kokia galinga yra sovietinė mašina, ir pasuko tiesiai per smėlį.

Mes jam mėginom sakyti – nevažiuokit, įklimpsit. Jis atsikirto, ko jį čia kažkas moko, ir darė savo. Po penkių minučių „Volga“ iki durelių įsikasė į smėlį ir – nė iš vietos. Veiksmas vyko apie ketvirtą, penktą valandą vakaro. Patekęs į tokią situaciją vairuotojas užmiršo, kad jis lietuviškai „nesupranta“, ir prabilo puikiausia lietuvių kalba – gelbėkit, padėkit!

Česlovas Kudaba puikiai pažinojo vietovę ir pasakė, kad maždaug už trijų kilometrų yra miestelis, kur turi būti gaisrininkų mašina, o jų mašinos galingos – užkabins ir mus iš to smėlio tikrai ištrauks. Ir mes su Česlovu, palikę „Volgoje“ Almą, mano klasės draugą Algį Mickį su žmona ir vairuotoją, per pušynėlį, per kopas patraukėme į tą miestelį. Ateinam, o ten – studentų vestuvės! Pamatė profesorių Kudabą – iš karto ovacijos, iš karto kvietimas į vidų, sodinimas už stalo ir visa kita. Aš stoviu lauke ir girdžiu, kas darosi viduje. Po minutės jis išeina su būriu studentų, tie sveikinasi ir mane irgi tempia prie stalo...

Šiaip ne taip atsilaikėme – prie stalo nesėdome ir paaiškinome, kokios reikia pagalbos. O ant gaisrinės durų, kaip dabar atsimenu, – didžiulė spyna. Kažkas ieško rakto – rakto nėra. Tada studentai sako: sutvarkysim tą reikalą savaip. Atsinešė kirvį, kelis kartus trenkė per spyną – garažas atsidarė. Atsirado, kas moka tą gaisrinę mašiną užvesti ir vairuoti, susėdom ir, patys neužklimpę tik dėl to, kad gaisrinė mašina buvo labai sunki ir galinga, atvažiavom prie „Volgos“. Užkabinom trosais ir lengvai iš karto ištraukėm. Buvo tikriausiai pirma, antra valanda nakties.

Buvo labai smagu pamatyti, kaip jaunimas reaguoja į profesorių Kudabą. Atsidėkodami apdalijom studentus saldainiais, kramtomąja guma, amerikietiškom cigaretėm – visi, išskyrus vairuotoją prižiūrėtoją, buvom laimingi. O jis žinojo: už tai, kad mane paleido kelioms valandoms be priežiūros, jo nepaglostys.

Šiaip buvo „atidirbtas“ ir dar vienas metodas, kaip atsikratyti nepageidautinų palydovų, tiesa, nelabai gražus, bet labai veiksmingas – vakarienės metu klausimą išspręsti padėdavo degtinė. Privaišindavom, į taureles pildavom tiek, kad jie pabusdavo tik kitą rytą, nelabai suvokdami, kur yra. O kol jie ilsėdavosi, man per tą laiką pavykdavo ir susitikti, su kuo norėdavau, ir nuvažiuoti, kur reikia. Suprantu, kad elgiausi nelegaliai, pažeisdamas sovietinius įstatymus, bet toks buvo gyvenimas.

– Žinokit, ne, ir tai mane be galo stebina, aš galvoju: kur jie visi dingo? Klausiau asmenų, kurie apie tai žinojo, atsakė, kad vienas gyvena viename mieste, kitas – kitame, bet man pačiam per tuos keliolika metų, kai esu Lietuvoje, net atsitiktinai susitikti ar pamatyti neteko.

* * *

Knygoje „Pokalbiai nesilaikant protokolo“ („Versus aureus“) primenami žinomi ir atskleidžiami nauji faktai iš kadenciją baigusio Prezidento Valdo Adamkaus asmeninio ir viešojo gyvenimo prieškario Lietuvoje, išeivijoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje.

Knygos literatūrinės dalies autorius – Arnas Ališauskas, Valdo Adamkaus prezidentavimo metais dirbęs Lietuvos Respublikos Prezidentūros spaudos tarnyboje redaktoriumi, vėliau – Prezidento referentu. Per dešimt darbo ir beveik dvidešimt bendravimo su Prezidentu metų, taip pat kaip scenaristui dalyvaujant dokumentinio filmo „Prezidentas Valdas Adamkus“ kūrime, susikaupė nemažas vaizdo ir garso įrašų archyvas. Jų pagrindu ir sudaryta naujoji knyga.

Kodėl Voldemaras Adamkavičius buvo pakrikštytas ant Lietuvos Respublikos Premjero Augustino Voldemaro rašomojo stalo; kaip žmonės gyveno vadinamosiose DP stovyklose; kodėl žinomas profesorius A.J.Greimas atkalbėjo Valdą Adamkų nuo grįžimo į Lietuvą ir dalyvavimo rezistencinėse kovose; kur pasireiškė Ponios Almos Adamkienės architektūrinis talentas; kuris JAV prezidentas vadino savo gamtosaugos pareigūną „Mister Lithuania“.

Šios knygos stilius iš tikrųjų – pokalbio, dialogo stilius, kur kalba, nesaistoma taisyklių nei protokolo, teka tarsi savaime, šakojasi, nukrypsta į šalį ir grįžta prie pagrindinės minties, smulkėja iki detalių ir vėl grįžta į apibendrinimą.

Knyga gausiai iliustruota fotografijomis iš Almos ir Valdo Adamkų šeimos archyvo. Kai kurios nuotraukos skelbiamos pirmą kartą, kai kurių autorius – pats Valdas Adamkus.

Šalia įvairius Valdo Adamkaus gyvenimo periodus nušviečiančių nuotraukų knygoje panaudotos įvairių unikalių dokumentų, leidinių, oficialių valstybių vadovų ir monarchų laiškų faksimilės.