Kremliuje 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašius vokiečių ir sovietų sutartį dėl draugystės ir sienų tarp SSRS ir Vokietijos, tarpusavio trintis dėl Lietuvos teritorijos išliko. Šie klausimai nėra iki galo išaiškinti. Yra, tiesa, istorikų šiek tiek rašyta apie Suvalkijos teritorinį ruožą, kurį Lietuvos sąskaita Sovietų Sąjunga 1939 m. rugsėjo pabaigoje sutiko perleisti Vokietijai, tačiau vėliau Kremlius apsigalvojo ir išsiderėjo kompensuoti vokiečiams tai žaliavomis už 7,5 mln JAV dolerių, laikantis aukso ekvivalento. Tas dabarties požiūriu Maskvos „išsipirktas“ ruožas iš dalies eina menamo Suvalkų koridoriaus teritorija, į kurią pastaruoju metu sutelktas NATO dėmesys kaip į strategiškai itin svarbią zoną ir galimą Achilo kulną gynybinėje sistemoje. Mat potencialiam priešininkui ją užėmus, Karaliaučiaus kraštas (dabartinė Kaliningrado sritis Rusijos Federacijoje) kariniu komunikaciniu požiūriu būtų tiesiogiai sujungtas su Baltarusija, o Baltijos šalys atkirstos nuo Lenkijos. Kitas svarbus punktas NATO gynybinėje strategijoje neabejotinai yra Klaipėdos uostas, o čia įdėmus žvilgsnis į 1939 m. kartografiją taip pat sukelia tam tikrų minčių.
Nagrinėjant 1939 m. rugsėjo pabaigoje įvykusius Maskvos ir Berlyno teritorinius pasidalijimus į akis krinta nevienodas Klaipėdos krašto traktavimas politinės geografijos požiūriu. Ribbentropas deryboms į Maskvą atsivežė specialiai išspausdintą fizinės geografijos žemėlapį su pažymėtomis ikikarinėmis sienomis, tačiau neįrašytais valstybių pavadinimais. Klaipėdos, vokiečių vadinamos Memel, krašto teritorija žemėlapyje jau parodyta kaip integrali Vokietijos Reicho dalis. Kaip žinoma, Lietuva 1939 m. kovo 22 d. buvo priversta perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Tos dienos data atitinkamą sutartį su Ribbentropu 1939 m. kovo 23-iąją apie 1 valandą nakties pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. O kovo 23 d. į vokiečių iškilmes Klaipėdoje atvyko pats fiureris – Vokietijos reichskancleris Adolfas Hitleris.
Berlynas pasirūpino, kad dvišalėms deryboms Maskvoje 1939 m. rugsėjį būtų naudojamasi kartografiškai pažymėta Vokietijos Reicho pusmečiu anksčiau spėta išplėsti teritorija. Kaip žinoma iš istorinių šaltinių, tas Hitlerio Vokietijos įvykdytas Klaipėdos krašto prijungimas labai nepatiko Kremliui, nes buvo su juo iš anksto nesuderintas ir suprastas kaip strateginės grėsmės Sovietų Sąjungai padidėjimas. Maskvos reakcija tapo vienu iš katalizatorių Berlyne operatyviai rezgant planus, kaip plečiantis į Rytus toliau reikės neatidėliotinai tartis su Kremliumi, o tai ir privedė prie vadinamojo Molotovo–Ribbentropo pakto 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tų metų rugsėjo 28 d. Vokietijos–SSRS sutartis buvo jo tęsinys.
Fragmentas iš 1939 m. Berlyne spausdinto žemėlapio, kuriame Klaipėdos kraštas parodytas kaip Vokietijos, o ne Lietuvos integrali teritorija. Žemėlapio originalas su Stalino ir Ribbentropo parašais ir ranka įrašyta 1939 m. rugsėjo 28 d. data yra saugomas Berlyne (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes, BILATR SOW 56)
Tai nestebina. Nustebino kas kita. Nors Stalinas dėl Lenkijos pasidalijimo pasirašė Ribbentropo pakištą žemėlapį su prijungtu Memeliu prie Vokietijos, tačiau 1939 m. rugsėjo 29 d. „Pravda“ kartu su sutartimi publikavo nespalvotą kartoschemą, parodančią Klaipėdos kraštą kaip Lietuvos teritoriją! Miesto pagrindinis pavadinimas buvo parašytas lietuviams įprasta forma Klaipėda (Клайпеда), o po juo skliaustuose vokiškas miesto pavadinimas – Memelis (Мемель). Visi geografiniai pavadinimai kartoschemoje parašyti rusiškomis raidėmis, įskaitant Nemuno upės pavadinimą. Lietuva (Литва) kartoschemoje įrašyta, o Lenkija – ne, mat nors jos prieškarinės sienos parodytos, tačiau Maskva nuo 1939 m. rugsėjo antrosios pusės laikė, kad Lenkija kaip valstybė nustojo egzistuoti, dėl to stengtasi ir jos vardo be reikalo neminėti. Nors Klaipėdos krašto riba Lietuvos teritorijoje pažymėta brūkšnine linija (Klaipėdos kraštas, žinia, turėjo autonomiją Lietuvos Respublikoje), tačiau valstybinė siena tarp Lietuvos ir Vokietijos parodyta einanti Nemuno upės linija ir pažymėta topografiškai įprastais brūkšniais, atskirtais vienas nuo kito tarpeliais su tašku. Ir net Kuršių Nerija, jos pusė, parodyta kaip Lietuvai priklausanti, nes ją kerta sienos brūkšnys.
Yra ir daugiau paaiškinimų reikalaujančių klausimų, probleminių dalykų, kurie iškyla vartant senuosius žemėlapius ir nagrinėjant valstybinių sienų raidą. Būtina ir toliau tyrinėti 1939–1941 m. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Reicho susitarimus, bendradarbiavimą ir kolizijas, nes tai aktualu ne tik akademiniu, bet ir politiniu požiūriu.
Žemėlapio faksimilinė kopija publikuota kaip kartografinis priedas prie knygos „Lietuvos valstybingumo branda ir trapumas (1918–1940 m.): mokslinių straipsnių rinkinys“ (sudarytojai Saulius Kaubrys, Arūnas Vyšniauskas (moksl. red.), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. Nuskenuotas žemėlapis publikuotas bendradarbiaujant su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniu archyvu, vykdant Lietuvos mokslo tarybos projektą pagal Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programą (sutartis Nr. LIT-9-16). Projekto vadovas – VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Arūnas Vyšniauskas. Šio žemėlapio fragmentas jau buvo publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“, 2015, Nr. 5, p. 10.
Friedricho Jügelio spalvota graviūra pagal Ludwigo Wolfo piešinį: Rusijos caro Aleksandro (kairėje), Prancūzijos imperatoriaus Napoleono (centre) ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III (dešinėje) susitikimas ant plausto Nemune prie Tilžės 1807 m. birželio 26 d. Taip buvo sprendžiamas Europos valstybių ir jų sienų likimas. Europos perdalijimo planai – ne naujiena istorijoje. Atspaudas saugomas Austrijos nacionalinėje bibliotekoje.
