Zweigas turėjo šiam įpročiui savą pavadinimą – sugalvotą vokišką žodį, reiškiantį savęs baudimą viešu pažeminimu. Šias keistybes vainikuoja tai, kad Zweigas neva nešiojosi su savimi Freudo raštelį, kuriame buvę nurodyta, kad jis yra Freudo prižiūrimas psichikos ligonis, – lyg kokį bilietą sveikam kailiui išnešti, jei jį kada užkluptų policija“, – knygoje “Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje“ rašo George'as Prochnikas.
Pateikiame knygos ištrauką api Stefano Zweigo seksualumą.
***
Zweigo seksualumas kartais atrodo taip uoliai slepiamas, lyg labiau priklausytų šnipinėjimo, o ne erotikos sričiai. Jis neilgam užklysdavo į lovą su daugeliu jaunų moterų, taip pat visai gali būti, kad ir su keliais jaunais vyrais. Tačiau mįslingos užuominos, išlikusios jo dienoraštyje ir laiškuose, sudaro įspūdį, kad tie santykiai dažnai likdavo sunkiai apčiuopiami, – daugiau atodūsių nei glamonių. Kad ir kokių homoseksualių ryšių jam būtų tekę patirti, tikriausiai juos užmezgė veikiau vedamas daugialypio smalsumo, o ne dėl to, kad būtų atsiskleidusi nuslopinta tapatybė. Regis, Zweigo lytinis potraukis aprėpė daug, bet nebuvo stiprus – jis laikėsi šokėjo dietos.
Viename sielvartingame eilėraštyje Zweigas užsimena apie kažkokią paslaptingą ydą ir tamsius poelgius, lyg karste uždarytus jo slaptos savasties gelmėse. Bet visa tai taip užslėpta, – taip sielvartingai literatūriška, – kad sunku atsekti mintį, kurią jis jausmingu stiliumi plėtoja, mėgindamas jos poetinį efektą. Apie vieną susidūrimą su mergina, su kuria susipažino Paryžiaus metro, Zweigas dienoraštyje minėjo, kad, jai atėjus į jo kambarį, „neįvyko nieko rimta. Šių reikalų nesu godus, o tik smalsus.“
Godumo stoka gali būti baimės priedanga: Zweigas kartą pastebėjo, kad jo erotiniai gebėjimai gąsdina, „nes jie mane valdo, o ne aš juos“. Carlas Zuckmayeris teigė, kad Zweigas „mylėjo moteris, gerbė jas, mėgo apie jas kalbėti, bet tikrovėje jų gerokai šalinosi“. Kaskart, kai Zuckmayerio namuose geriant arbatą kokia nors moteris pradėdavo pokalbį, Zweigas susidrovėdavo. Todėl, baigia Zuckmayeris, „po kurio laiko jos taktiškai palikdavo mus vienus, o tada jis beregint atlyždavo; vyrų draugijoje visada įkvėpdavo kitus savo dideliu šnekumu“.
Vieno pašnekovo paklausta, kas sutrukdė jiems turėti vaikų, Friderike kartą išsisuko sakydama, kad Zweigas „nebuvo donžuanas“. Kitą kartą ji pasakė, kad už jo atsisakymo tapti tėvu slėpėsi beprotybės baimė. Pats Zweigas trečiajame dešimtmetyje rašė broliui, kad, jo manymu, jiems „pasisekė“, kad nei vienas, nei kitas neturi vaikų, nes tam, kad būtų laimingas, jam tereikia dviejų kambarių, „kelių cigarų ir kasdien apsilankyti kavinėje“.
Kad ir ko būtų nutikę tada, kai Zweigas ir kokia nors moteris tapdavo artimi, jo aistringiausi santykiai – kaip ir Freudo, Hofmannsthalio bei daugybės kitų įžymių vieniečių – buvo artima draugystė išimtinai su vyrais. Ar šį polinkį paskatino tėvas, o gal motina, visuomenė, genai? Visi šie dalykai, taip pat visa, kas buvo tarp jų. XX amžiaus pradžios Viena beveik visiems atrodė toks miestas, kur dėl ypatingo jautrumo, menkų karjeros galimybių – ypač žydams – ir religingai uolios ištikimybės estetiniams idealams įprastiniai mylimųjų santykiai būdavo tikras jėgų išbandymas. Karlas Krausas apibūdino Vieną kaip laboratoriją, skirtą pasaulio naikinimo tyrimams. Freudas tikrai rado čia seksualinės savinaikos laboratoriją.
Turint omenyje, kokios dažnos buvo savižudybės dėl „meilės rūpesčių“, vaizduojamos Zweigo, Arthuro Schnitzlerio ir kitų Vienos rašytojų knygose, nesunku nuspėti reiškinį, kurį trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje imta vadinti Vokietijos ir Austrijos žydų, ypač moterų, savižudybių epidemija. 1926 metų Bnei Brit (Tarptautinė žydų organizacija, įkurta 1843 m. Niujorke) susitikimas Berlyne, į kurį susirinko pilna didelė salė žmonių, buvo skirtas šiai temai. Prieš renginį pasirodė marios straipsnių laikraščiuose, pavyzdžiui, vienas vadinosi „Sukrečianti savižudybių statistika: pasaka apie turtingus žydus“.
Vien tik Vienos žydų bendruomenėje pastaruoju metu buvo suskaičiuota aštuoniasdešimt savižudybių. Tačiau dažnai tokia statistika buvo nutylima, nes žydai bijojo, kad antisemitai gali aiškinti savižudybių dažnėjimą kaip būdingo protinio išsigimimo požymį, kaip įrodymą, kad žydų atsidavimas švietimui nepadėjo jiems iš tikrųjų asimiliuotis. Katalikų teologas ir suicidologas Hansas Rostas apie šią savižudybių bangą pareiškė: „Šiuolaikinis žydas tapo skepticizmo, materializmo, turtų manijos auka, [...] priklausomybės nuo malonumų ir pojūčių kutenimo auka, [...] ypač tai paveikė žydes – jos tapo įėjusios į madą nepaprastos prabangos aukomis“.
1946-aisiais grįžusi iš Londono į Vieną, Hilde Spiel pasakojo, kad atvykus iš šalies, „kur kriketas yra vaistas nuo melancholijos, mane ima šiurpas pagalvojus apie karštligišką, isterišką atmosferą, kurioje užaugome“. Prisimindamas Zweigo norą vaizduoti, kad jis esąs šiuolaikinis Erazmas, Klausas Mannas pastebėjo, jog nors to XVI amžiaus humanisto būdas dėl neryžtingumo ir ištikimybės panėšėjo į Zweigo, šis turėjo dar ir „tam tikro švelnumo, spalvingumo, neatsparumo gundymui ir gebėjimo gundyti. [...] Stefanas Zweigas kilo iš Vienos – ne iš Roterdamo.“ Vieniečių geiduliai galėdavo greitai išgaruoti, todėl palaipsniui peraugdavo į mirties paskatą, kurią tyrinėjo Freudas.
Mannas vaizduoja Zweigą lyg kokį plėšrų povą, ir tai primena paskalą, kurią skleidė jo senas draugas Benno Geigeris. Pasak Geigerio, Zweigas jaunystėje slėpdavosi Šenbruno zoologijos sodo krūmuose prie beždžionių narvo, laukdamas merginų, kad galėtų staiga išlįsti ir apsinuoginti. Zweigas turėjo šiam įpročiui savą pavadinimą – sugalvotą vokišką žodį, reiškiantį savęs baudimą viešu pažeminimu. Šias keistybes vainikuoja tai, kad Zweigas neva nešiojosi su savimi Freudo raštelį, kuriame buvę nurodyta, kad jis yra Freudo prižiūrimas psichikos ligonis, – lyg kokį bilietą sveikam kailiui išnešti, jei jį kada užkluptų policija.
Šis pasakojimas toks keistas, jog juo sunku patikėti, bet jame tiek konkrečių smulkmenų, kad jei tai būtų grynas prasimanymas, senas Zweigo draugužis atrodytų psichopatas. Galbūt Zweigas bent jau kažką panašaus pasakojo Geigeriui kaip fantaziją, o tai jau būtų gana iškalbinga. Ekshibicionizmas kaip būdas ne tik pasiekti, kad į tave spoksotų, bet ir save pažeminti, bei žaidimas su savęs baime ir įstatymu saugiai globojant tėvui Freudui – visa tai užuominos apie žmogų, kuriam būtų nepakeliama, jei jį laikytų tuo, kas jis yra iš tikrųjų, bet kuris kaip didžiausio orgazminio palengvėjimo trokšta, kad jį demaskuotų būtent atskleisdami, kas jis. Šis pasakojimas gali būti interpretuojamas kaip alegorija, perteikianti, kaip Zweigas net savo kūne anaiptol nesijautė kaip namie.
Panašios ir kito, patikimesnio kavinės bičiulio – Oskaro Mauruso Fontanos pastabos apie Zweigo elgseną draugijoje. Fontana prisiminė, kad vieną vakarą Zweigas su jaunų vyrų kompanija išėjo į priemiesčio šokių vakarą – tokius buvo pamėgę privilegijuoti vieniečiai. Visi puolė į šokių aikštelę, o Zweigas liko sustingęs nuošalyje ir stebėjo kitus. Per pertrauką nutilus muzikai grupė susėdo išgerti su keliomis šokėjomis. Zweigas, kaip rašė Fontana, „su malonumu prisidėjo, bet nė akimirkai nenuleido nuo mūsų savo linksmų karoliukus primenančių akių, gėrė mus akimis, kiekvieną iš mūsų: merginas, būrį linguojančių šokėjų, pirmyn atgal lakstančius padavėjus, klaidžiojančias poreles, gėlininkes, siūlančias pirkti gėles“. Zweigo žvilgsnyje Fontana pajuto ne tik geismą, bet ir tam tikrą melancholiją. „Jis ir toliau buvo nusišalinęs vujaristas.“
Freudas suporavo erotines paskatas, pavyzdžiui, sadizmą ir mazochizmą, taip pat ekshibicionizmą ir vujarizmą, kaip seksualumo esmėje glūdinčio dviprasmiškumo išraiškas. Zweigo atveju ir akstinas godžiai stebėti, ir potraukis persiplėšti drabužius rodo, koks jis jautėsi atskirtas nuo aplinkinio pasaulio. Kaip vujaristas jis stovėjo veidu prisispaudęs prie stiklo, o kaip ekshibicionistas (ar toks būtų buvęs vaizduotėje, ar iš tikrųjų) troško tą stiklą išdaužti ir sutrupinti. Ir vienaip, ir kitaip jis jautėsi dirbtinai, iš dalies dėl to – kaip ir daugelis tokių kaip jis vieniečių – buvo linkęs pašėlusiai romantinti gamtą.
Zweigas postringaudavo apie tai, kokiu nesugadintu, paprastu gyvenimu mėgaujasi kaimo draugai, tokie kaip Hermannas Hesse, gyvenantis sename ūkininko name prie Bodeno ežero. Viename laiške jis sielojosi, kad jo paties vaikystei, prabėgusiai gimtojoje Vienoje, trūko pirmykščio šviesumo, kurio gamta suteikė Hessės jaunystei. „Miestiečio dalia gali būti ne mažiau tragiška, bet niekada tokia didi!“ – sušuko Zweigas. Kai jis 1904-aisiais galiausiai leidosi į kelionę aplankyti Hessės, taip susijaudino susitikęs šį kaimo išminčių, kad, vos įsiveržęs pro duris, išvirto iš kojų susitrenkęs galvą į žemas namo sijas.
Atrodo, seksualinis suartėjimas Zweigui daugiausia pasitenkinimo teikdavo tada, kai padėdavo jam ko nors išmokti kaip menininkui, bet mažai tepalikdavo pėdsakų širdyje. Po vieno nuotykio Paryžiuje Zweigas kruopščiai aprašė supratęs, kad ką tik buvo lovoje su kai kuo, kieno vardo nežino. Jules Romains’as rašė, kad Zweigas buvo labai smalsus kitų žmonių „autentiškos įvairovės“, ir šis smalsumas turėjo „itin asmeniško klausinėjimo“ atspalvį. Romains’ui atrodė, kad Zweigas nuolat klausia: „Kuo šie vyrai panašūs į mane? Kuo aš panašus į šiuos vyrus ir šias moteris? Ar jų gyvenimu, jų likimu nebūčiau patenkintas taip, kaip pats norėjau? Ar negyvendamas taip, kaip jie, elgiausi teisingai, ar ne? Ar geriau pasirinko jie, ar aš?“ Viena vertus, tokie sau užduodami klausimai primena literatūrinės medžiagos ieškančio rašytojo bandymus suprasti aplinkinį pasaulį ir su juo susitapatinti. Kita vertus, juos galima aiškinti kaip požymius, rodančius, kad žmogus net nenutuokia, kaip būti savimi.
Vokiečių rašytojas ir Zweigo draugas Otto Zarekas, neslepiantis, kad yra žydas ir homoseksualas, kartą pastebėjo, jog Zweigas gerai jautė vieniečių charakteriui būdingą dirbtinumą. Zweigas su Zareku kalbėjosi apie tai, kad senosios Austrijos gyvenimo linksmumas, kuris svetimšaliams atrodė toks žavingas, „visada klaidingai laikytas gyvybingų ir gyvenimą mylinčių žmonių saviraiška, nors iš tikrųjų jis tebuvo kaukė, po kuria žmonės slėpė savo Schwermut – neviltį, nusivylimą, nesaugumo ir vienišumo jausmą – tikrąją austriškąją fatalizmo filosofiją.“
Šį fatalizmą Zweigas aiškino Austrijos geopolitinės padėties dirbtinumu – tai esanti „silpna šalis, gana dirbtinis imperinis darinys, gal net neturintis tvirtos struktūros ir pasmerktas sugriūti prasidėjus pirmam dideliam antpuoliui“. Ši „nacionalinė liga“, pareiškė Zweigas, paplito iš Vienos, nes, nepaisant Austrijos silpnumo, Viena šimtmečius buvo geriausių pasaulio muzikų, įžymių poetų ir puikaus teatro namai. Vieniečiai, tvirtino Zweigas, „užaugo klaidingai manydami, kad Austrija kaip kultūrinis Europos centras bus iš visų šalių labiausiai gerbiama ir mylima.“ Visą tautą slėgė sunki įžeistų jausmų praeitis. Kai pasidarė aišku, kad gebėjimas kurti didį meną nesuteikė jiems politinės įtakos, austrai tapo fatalistais.
Atsižvelgiant į Zweigo prieštaringus jausmus dėl esamos ir norimos savo tapatybės, neatrodo keista, kad jis atsiminimuose pasakoja neturėjęs natūralaus polinkio būti rašytoju. Vien aplinka ilgainiui padiktavusi jam susisaistyti su knygomis. Vienos mokyklų sistema buvusi varganas kalėjimas, kur visomis jėgomis stengtasi užgniaužti bet kokį Zweigo ir jo draugų „dvasinį, meninį, gėrėjimosi smalsumą“ (cituojama iš S. Zweigo „Vakarykštis pasaulis“). Taigi jie su užsidegimu nukreipė dėmesį į tai, kas yra už klasės ribų. Iš pradžių, tvirtina Zweigas, tik vienas ar du jo draugai pajuto, kad juos traukia menas, muzika ar literatūra. Paskui jų atsirado tuzinas, o galiausiai meninių ambicijų liga susirgo beveik visi.
* * *
George Prochnik. Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 423 p. Dailininkė Ilona Kukenytė
George Prochnik (Džordžas Prochnikas) – eseistas, poetas, anglų ir amerikiečių literatūros dėstytojas, žurnalo „Cabinet“ redaktorius. „Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakrašty“ – trečioji jo knyga.
Ketvirtajame dešimtmetyje Stefanas Zweigas buvo vienas populiariausių pasaulio rašytojų, pelnęs visuotinį pripažinimą, turtus ir žymiausių kultūros kūrėjų draugystę.
Į valdžią atėjus Hitleriui, visa tai sutrupėjo kaip smėlio pilis. Europietis kosmopolitas atsidūrė tremtyje: Viena, Londonas, Batas; vėliau – Niujorkas, kuriame rašytojas su žmona Lotte taip ir nerado ieškotos ramybės ir kūrybinių jėgų atgimimo, ir 1941-aisiais paskutinis taškas – Brazilija, kurią jis vadino „ateities šalimi“. Petropolis, kuriame galiausiai apsigyveno pora, turėjo tapti ramybės uostu – tačiau ten, praėjus pusei metų, šešiasdešimtmetis Zweigas ir jo žmona savo noru atsisveikino su gyvenimu.
„Nepakeliama tremtis“ ramiai ir objektyviai pasakoja tragišką Zweigo šlovės ir nusivylimo istoriją. George’as Prochnikas, taip pat išeivių iš Vienos palikuonis, prieš skaitytojus išskleidžia menininko, tikėjusio vieninga Europa, minčių ir jausmų žemėlapį. Tai ir staigaus Europos žlugimo, ir žmogaus, vis labiau tolstančio nuo to, kas sudarė jo pasaulį, istorija, kupina nuojautos, kad pasaulis negrįžtamai keičiasi ir kad tai, kas buvo savaime suprantama, artima, kas sudarė mūsų kultūrinį identitetą, pažeista nebeatitaisomai.
