Apie tai A.Girdzijauskaitė papasakojo radijo „Svoboda“ korespondentei I.Peters.
A.G.: Kai prasidėjo karas, man buvo treji metai. Prisimenu, kaip išvykome iš Lietuvos savo automobiliu, vėliau jau Baltarusijoje jį atėmė kareiviai. Tėvas buvo sveikatos apsaugos ministras. Mes evakavomės. Antraip mus būtų sunaikinę arba lenkų nacionalistai, kurie norėjo grįžti ir vėl atimti Vilnių, arba vokiečiai. Tėvas Vytautas Girdzijauskas, mikrobiologas, buvo represuotinų asmenų sąrašuose. Mes pasitraukėme į Maskvą, vėliau – į Permę. Jis ten dėstė mikrobiologiją, įkūrė katedrą, kuri gyvuoja iki šiol.
Į Maskvą grįžome jau baigiantis karui. Prie mano lovos visada kabėjo žemėlapis, ant kurio, kaip ir daugelis žmonių, vėliavėlėmis žymėjome fronto liniją. Užmigdavau tėvams virš mano lovos (o lova – tai sustumtos ir surištos kėdės) kalbantis apie pergalę – visi laukėme, kada grįšime į Lietuvą.
Daugelis žmonių tuo metu manė: jeigu ne Stalinas, joks frontas apskritai niekur nejudėtų ir jokios pergalės nebūtų. Man irgi taip atrodė – už tėvus nekalbu, nežinau, ką jie manė.
Prisimenu dovanų Stalinui parodą, ir ne vieną. Ko tik ten nebuvo: tapytų ir siuvinėtų paveikslų, jo portretų, gobelenų, vitražų, ant grūdų išgraviruotų sveikinimų. Visokių klaikybių! Ir plaukė begalinė minia. Man buvo smalsu, ką galėjo padovanoti Lietuva. Atrodo, kažką iš gintaro. Pojūčiai – labai karšta, labai ilgai ir neįmanoma suprasi – dėl ko? Absurdas ir vargas.
1955 metais baigiau mokyklą Vilniuje, panorau ištrūkti į laisvę. Ne vienas lietuvis vyko į Maskvą studijuoti. Aš irgi ryžausi. Tėtis palydėjo į geležinkelio stotį, kai jau nuaidėjo traukinio švilpukas, įdavė citriną ir saldainį ir pasakė: „Kai bus labai linksma ir gera, suvalgysi šitą citriną, o kai labai blogai – saldainį.“ Įstojau į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS). Buvo didžiulis konkursas.
I.P.: Į Teatrologijos fakultetą?
A.G.: Taip, buvo lietuvių studija, kurią globojo sutuoktiniai Orlovai. Puikūs pedagogai iš Maskvos akademinio dailės teatro (MCHAT).
Institute buvo nacionalinių studijų sistema: respublikų, kuriose nebuvo teatro (Moldavijos, Tadžikijos), atstovai baigdavo mokslus ir kurdavo ten teatrus. Tuometis instituto direktorius rinkdavosi kuklius, nesubrendusius, kaip juokdavosi jau vyresnių kursų studentai, – pilkus žmones, kad būtų ramu, lengviau vadovauti.
Visko atsitinka tokio amžiaus. Po koridorius ir kiemą vaikštinėjo daug maskviečių, kurie stulbino savo žiniomis, visus spektaklius buvo matę, visus teatrus aplankę. Stebėjausi: Viešpatie, kokios pavardės! Pavyzdžiui, Knipperis, jau subrendęs vyras, stojo. Keisčiausia, kad jie kaip tik ir nepateko. Mūsų kursas buvo labai jaunas ir įdomus: du vokiečiai, rumunė, lenkė, latvis, aš, kiti – maskviečiai.
Kai pirmą kartą įėjau į GITIS, prieš akis išvydau sieną-freską: Josifas Visarionovičius baltu kiteliu su visomis regalijomis ir ordinais šypsodamasis ima gėles iš vaiko rankų, aplinkui – jį dievinanti minia. Kai atvykau po metų, jos nebebuvo. Svarsčiau: uždažė ar nuskuto?
I.P.: Ar jūsų šeimoje buvo represuotųjų?
A.G.: Ir ne vienas. Mano dėdė kalėjo lageryje – ir vokiečių, ir rusų. Iki karo tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tokius naikino. Karo pabaigoje pasiuntė į priešakines linijas. Tarp Liepojos Latvijoje ir Palangos, kur vyko mūšiai. Buvo baisu – laukai nukloti lavonų tiek sovietų, tiek vokiečių pusėje. Grįžo iš ten su maišeliu ant peties, visas iškamuotas, mama neatpažino! Žiaurus vaizdas! Iš jaunesniųjų – mano giminaitis, kuris dar gyvas, vėliau buvo ištremtas. Gimnazijos moksleivis. Už kažkokius eilėraščius.
Įdomiausi, stipriausi mūsų dėstytojai GITIS buvo iš vyresniųjų: užsienio literatūros profesorius Loksas, Tarabukinas, kuris dirbo su Mejerholdu. Aš lygiagrečiai lankiau režisūros kursą, ten dėstė Nikolajus Gorčiakovas, pirmoji karta po Stanislavskio, profesorius Bojadžijevas, knygų, iš kurių mokėmės, autorius. Temperamentingas – kai skaitydavo Shakespeare‘ą, visi atsistodavo ir visada tai baigdavosi plojimais. Didelė laimė klausytis tokių žmonių. Bet buvo ir kitos rūšies dėstytojų – stalinistų.
Atvyksta Brechto teatras. Brechtas ką tik mirė, bet teatras dar labai gaivus. Dėstytoja tikino, kad vienintelis pasaulyje teisingas ir geras teatras – sovietinis. Ir štai einame žiūrėti Brechto spektaklių. Buvau pritrenkta, kaip man patiko. Kaip sujaudino! O mums įrodinėjo, kad tai racionalus, šaltas menas.
Pradėjome mąstyti. Atėjo Chruščiovo laikai, pasidarė kiek laisviau ir geležinė uždanga, nors vis dar sunki, vietomis prairdavo, daug ką pamatydavome.
Mūsų kurso likimas keistai susiklostė. Nežinau, kas ten atsitiko, bet rumunę išsiuntė namo, lenkę – irgi... Dėl „profesinio netinkamumo“ – buvo tokia formuluotė.
Mane taip pat išmetė. Vėlai grįžau į bendrabutį. Komendantė buvo tikra šnipė. Vidutinio amžiaus moteris, labai seksuali, priversta savo poreikius tenkinti bendraudama su kazachų studija, o europietės, draugavusios su europiečiais, ją žiauriai erzino.
Kartą kaimynas mane ir dar vieną merginą pakvietė į restoraną atšvęsti gimtadienio. Jam neužteko pinigų apmokėti sąskaitą. Paėmė jo pasą, mūsų – nepaėmė, ir pėsčiomis grįžome į bendrabutį. Man primetė kažkokį amoralų elgesį, surengė komjaunimo susirinkimą. Aš detaliai papasakojau viską apie tą vakarą ir pareiškiau, kad nematau nieko, už ką būtų galima mane svarstyti. Komjaunuoliams buvo nejauku. Po šios istorijos į tą organizciją niekada nebegrįžau.
Jaunimo festivalis. Valdžia prisakė sovietinėms merginoms padoriau apsirengti: trispalviais kostiumėliais, kliošiniais sijonais. Nes tai – rokenrolo laikai. Centrinėje universalinėje parduotuvėje (CUM) buvo galima nusipirkti violetinių, geltonų, mėlynų sijonų, palaidinių, ant kurių trimis kalbomis užrašyta „taika“, ir skarelių. Aš nusipirkau geltoną. Visos merginos taip vilkėjo.
Pradėjome megzti pažintis – tiesiog gatvėje galėjai kalbėtis su nepažįstamais jaunuoliais. Tai buvo neįtikėtina! Mes, trys merginos, susipažinome su vaikinais. Nepamenu, ką valgėme ar gėrėme, bet tikrai minimaliai, kaip paukščiukai, tuomet nebūdavo tokių vaišių kaip dabar. Entuziazmas neišpasakytas, to perteikti neįmanoma, ir neaišku – kodėl. Laisvės gūsis. Taip pat komunalinis butas, nedidelis kambarėlis, viena mano bendrakursė buvo pamišusi dėl šokių, ji pastūmė į kambario vidurį taburetę, mes visi parietėme kojas ant sofos ir ji šoko ant taburetės. Tai bent nuotaika!
Sutikau mūsų profesorių Bojadžijevą, jis žinojo, kad mane išmetė dėl „profesinio netinkamumo“. Pasakė, kad turiu paduoti prašymą. Grįžau į GITIS, priėmė į neakivaizdinį skyrių. Dėstė Andrejus Gončiarovas, vienas stipriausių to meto režisierių, išugdęs Lietuvoje Vytautą Čibirą, Maskvoje – Piotrą Fomenką. Jau vien to pakanka.
I.P.: Paminėjote P.Fomenką. Gal papasakosite?
A.G.: Dabar viena po kitos išėjo dvi knygos apie jį. Žinomas autorius Michailas Levitinas prasiskverbė į pačią žmogaus esmę, išpreparavo charakterį ir psichologiją, pabandė atskleisti jo prieštaringumą ir, nemėgstu skambių žodžių, bet genialumą.
I.P.: P.Fomenka (1932-2012), garsus sovietinis ir rusų teatro ir kino režisierius, pedagogas, sukūręs šešiasdešimt spektaklių, kuriems būdingas ryškus teatrališkumas, muzikalumas, puikūs aktorių ansambliai. Jo vardu pavadintas vienas Maskvos teatrų. Jis taip pat sukūrė išskirtinį televizijos teatrą, režisavo vaidybinius filmus. Profesorius P.Fomenka – tris kartus Rusijos valstybinės, taip pat „Triumf“ ir Tovstonogovo premijų laureatas. Paskutinis režisieriaus spektaklis – „Miškas“ pagal Nikolajaus Ostrovskio pjesę. Premjera įvyko 2003 metais Paryžiaus „Comédie-Française“ scenoje.
A.G.: 1956 metais susipažinome GITIS bibliotekoje – jaukiausioje vietoje visame institute. Ten galėjai gauti visko, ko širdis geidžia. Puikios bibliotekininkės. Lankytis bibliotekoje buvo malonumas. Nuo sienų, lubų mus stebėjo garsūs rusų teatralai pradedant Volkovu. Tokios lempos... Jauteisi kaip namuose. Ten kažkaip tyliai susipažinome, vėliau dar kažkur susitikome. Galėčiau jį vadinti savo mokytoju. Jis jau buvo baigęs Literatūros institutą, mokėsi MCHAT mokykloje-studijoje, iš ten jį išmetė už kažkokį chuliganizmą. Jam patiko šis žanras. Labai gerai išmanė muziką ir vaizduojamąjį meną.
Jo motina buvo inteligentiška, kilusi iš kadaise, iki revoliucijos, gana turtingos ukrainiečių šeimos, mokėjo užsienio kalbų. Su Piotru ir per jį susipažinau su daugeliu maskviečių, kurie tapo artimi. Jurijus Riašencevas, Vladimiras Resinas, architektas, Jurijus Zerčianinovas, žinomas žurnalistas. Tai buvo jau subrendę, dirbantys žmonės. Ir daugiausia iš žydų enciklopedininkų aplinkos. Kartą per mėnesį susirinkdavo teisininkai, medikai, inžinieriai, kad kiekvienas papasakotų savo srities naujienas.
Įsivaizduojate: kai jie kalbėdavosi, aš sėdėdavau kur nors ant sofos, jie – prie stalo, o jau po to kokia nors kepta bulvė, silkė ir degtinė. Antrajame veiksme aš jau dalyvaudavau. Buvau jaunesnė už juos. Tikra mokykla. Pažinau žmonių nuotaikas, buitį. Prisimenu, kaip visada Maskvoje švęsdavome Senuosius Naujuosius metus, Užgavėnes. Visuomet būdavo blynų su ikrais. Ikrų galėjai gauti Jelisejevo parduotuvėje, tik reikėjo turėti, už ką pirkti.
I.P.: Ar būdavo tokių klausimų: iš kur tu? Lietuvė.
A.G.: Jaučiausi gerai. Buvau iš krašto, kuris Rusijoje daug kam atrodė vakarietiškesnis, kultūringesnis. Tačiau mane žiauriai užgavo, kai pirmą kartą gyvenime išgirdau žodį „nacmenas“ (žodžių junginio „nacionalnoje menšinstvo“ – „nacionalinė mažuma“ – santrumpa. – Red.). Nustebino, kad tai išgirdau pačiame GITIS kalbant apie studentus ne iš europinės dalies. Visa „tautų draugystė“ pakibo ant ploniausio siūlelio.
Tame pačiame bendrabutyje kaip ir aš gyveno vaikinas turkmėnas. Baisiame bendrabutyje. 11 korpusų. Barakai! Nei patogumų, nei nieko! Ledinis vanduo, vienas geležinis čiaupas prausykloje, baisus bendras tualetas. Mano kambaryje virš lovos kabojo gabalas tinko, toks luitas. Tėtis atvyko aplankyti ir patarė: „Nedėk galvos į tą pusę.“ Aš paklausiau: „Ar nori, kad man ant kojų nukristų?“
I.P.: Grįžkime prie P.Fomenkos.
A.G.: Bendrauti su juo buvo sudėtinga. Jis mėgo vėluoti. Lauki jo... Juk žinote, ką reiškia jaunystėje laukti to, kuris tau brangus. Ir štai vaikštau, kambarys nedidelis, šeši kvadratiniai metrai, pirmyn atgal, laukiu, laukiu... Visiškai netenki savitvardos. Praeina dvi trys valandos ir jis pasirodo tarsi niekur nieko. O tu jau kaip pamišėlė.
Jis gyveno savo vidinį gyvenimą, beveik niekada nesidalijo įspūdžiais. Dažnai lankydavomės muziejuose, jis ištardavo pusę žodžio. Buvo labai svarbu ugdyti skonį. Jis buvo kritiškas ir sykiu labai mėgo muziką, gerai ją išmanė, jam patiko bardai ir pats kūrė dainas. Mėgo dainuoti Vertinskio romansus. Kai Tverės gatve nuo GITIS eidavome link Sukilimo aikštės, kurioje gyvenau, jis dažnai garsiai dainuodavo, kad kiti girdėtų, mes šokdavome ant šaligatvio pagal kokios nors dainos melodiją.
Kai kuriems žmonėms pavykdavo ištrūkti į užsienį, atveždavo plokštelių, po to jas perrašinėdavo į tas plyštančias juostas. Tuomet dažnai klausydavomės Okudžavos, kiek vėliau – Vysockio. Eini per miestą pavasario sekmadienį ir iš kiekvieno lango skamba tie patys įrašai.
Niekada nesupratau jo išpuolių, beprotiškų poelgių. Ir Levitinas apie tai rašo. Jis viską aiškina tuo, kad Piotras labai išgyveno dėl betėvystės, nors tėvas bendravo su juo iki dešimties metų. Jis kiekvieną kartą kurdavo vis naujas legendas apie tėvą. Fomenka – tai motinos pavardė. Vėliau paaiškėjo, kad jo tėvas – Naumas Elisonas.
I.P.: Pirmoji P.Fomenkos žmona – dailininkė Lali Badridzė, antroji – aktorė Maja Tupikova. P.Fomenkos sūnų Andrių pagimdė A.Girdzijauskaitė.
A.G.: Nereikia nieko romantizuoti ir kaišioti sentimentų. Išsiskirti buvo sunku, bet neišvengiama. Tą neišvengiamumą kiekvienas mūsų suvokė nuo pat pradžių. Santykiai buvo dramatiški ir visą laiką dėl ko nors trūkinėjo, nes nė vienas mūsų netikėjo, kad tai gali trukti ilgai. Aš žinojau, kad niekada neliksiu Maskvoje, kad galiu gyventi tik Lietuvoje, aš turiu tarnauti Lietuvai, savo tėvynei. O jis buvo toks talentingas… Tarkime, aš niekada nemačiau, kad jis sėdėtų ir mokytųsi taip, kaip mokosi kiti. Visuomet tik lengvai vartė lapus, žiūrinėjo, mąstė... Tokį aš jį tuomet ir pastebėjau bibliotekoje. Jis gavo Stalino stipendiją, tuomet ji taip dar vadinosi. Vienais penketais mokėsi.
Jo motina – romantikė, patetinė romantikė. Mudviejų santykiai buvo geri. Bet kartą geriant arbatą... Gėrėme stiprią arbatą, Ceilono, ji mėgo su kahoru – labai skanu į arbatą įpilti kahoro vyno. Ir ji tarė tiesiai, paprastai: daug gyvenime patyriau, tačiau vieno dalyko nepakelsiu – jeigu Piotras paliks namus. Beprotiškai jį mylėjo, jam vadovavo ir labai stipriai jį laikė, nors viską leisdavo ir atleisdavo. Tai buvo jos kelias – viskas sueidavo į jį.
Jis juk save realizavo sulaukęs jau daugiau kaip penkiasdešimties, o iki tol – kankynė. Dėl charakterio. Ir dėl mamos, kaip rašo Levitinas, buvo „pagadintas berniukas“ – psichologine prasme. Motina, jos valdžia ir šalia dar jo auklė, kuri pas juos gyveno visą laiką. Visi ją vadino teta Varia, ji gyveno lygiomis teisėmis viename kambaryje – penkiolikos kvadratinių metrų kambaryje jie gyveno trise.
Kai padavėme dokumentus tuoktis ir aš atvykau į Maskvą, išlipus iš traukinio nebuvo kur eiti. Žiema, tamsu. Kokias 25 minutes stovėjome perone. Jis paskambino draugei, su kuria kartu mokėsi, ir paklausė, ar negalėtų manęs priimti. Ji sutiko. Mane visada visur priimdavo.
Tuomet buvau jauna ir kvaila, nesupratau, kad problema jo namuose. Po to važiavome metro, aš paklausiau: „Ar negalima pas tave?“ Kitą dieną buvo paskirta santuokos registracija. Jis tarė: „Ne, tai neįmanoma. Nėra vietos.“ Sakau, kad galiu ir ant grindų miegoti. Jis paaiškino: „Ne. Aš nepasakiau mamai.“ Tuomet tariau: „Viskas. Vestuvių nebus.“ Taip ir parašiau telegramoje savo tėvams.
I.P.: Ar jis buvo atvykęs į Vilnių, kai čia gimė jųdviejų sūnus?
A.G.: Per gimtadienį buvo atvykusi jo mama. Piotras vis žadėdavo atvažiuoti per atostogas, bet neatvažiavo. Dažnai atsiųsdavo telegramą, kad mama serga, mama susirgo. Šeimų likimas kartojasi, jis niekur nedingsta.
I.P.: Jau šiuolaikinė Maskva...
A.G.: Atvykstu labai retai, beveik visi draugai išmirė. Pastarąjį kartą buvau per Piotro laidotuves 2012 metais.
Maskvoje visada visko daug. Štai Kozichos skersgatvis (buvusi Ostuževo gatvė) – prieini prie namo, kuriame gyvenai, valgei, gėrei, ant langų dar kabo ta pati užuolaida, o tų žmonių jau nebėra. Labai brangūs buvo žmonės – jų atvirumas, paprastumas. Lietuvoje to nėra, čia su retu žmogumi taip suartėji, visai kitokie santykiai.
Kai per karą gyvenome Permėje, buvo paskirti žmonės, kurie turėjo mus sekti. Mano tėvas atvyko vilkėdamas prancūzišką kostiumą, abu tėvai Permės publikos fone atrodė kaip iš madų žurnalo. Be to, mano tėvas buvo nepaprastai gražus vyras. Kas per šeima? Gal šnipai. Mūsų sekliai patys vėliau papasakojo. Jis buvo inžinierius, ji – laikraščio redaktorė. Mes susirašinėjome visą gyvenimą, iki galo išliko artimi santykiai.
O štai tokio pat ministro iš Latvijos šeimą trėmė vis toliau į Sibirą ir viskas baigėsi tuo, kad niekas negrįžo.
I.P.: O tie jus išgelbėjo?
A.G.: Nepražudė, nes susidraugavome. Štai šios lėkštutės, rusiškas porcelianas su neužmirštuolėmis, jų dovanotas.
Bet kokia šalis – tai žmonės. Ne valdžia. Tik per santykius gali pažinti šalį ir ją suprasti. Aš Maskvoje gavau tiek žinių ir meilės, gyvenimo ir meno supratimo. Dėkinga žmonėms, kurie mane mokė, visada padėdavo.
Bet tai, kas ten vyksta dabar, – visai kita melodija.
Parengė Milda Augulytė
