Keista – bažnyčia K.Sirvydo gatvėje, Vilniaus širdyje, įsispraudusi tarp dabartinio prekybos centro „GO9“ ir Vilniaus centrinio pašto, tačiau ji menkai tyrinėta, nors šalia jos tyrėjai gali papasakoti apie kiekvieną žemės pėdą.
Patekti į ją ir vienuolyno ansamblį taip pat nėra paprasta – čia septynis dešimtmečius veikė Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugykla.
Bet knygų lentynos bažnyčioje dabar ištuštėjusios, o pastatai K.Sirvydo gatvėje netrukus bus grąžinti šeimininkams – Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Vis dėlto maldos namuose senų knygų kvapas išliks dar ilgam.
Dar laukia daugybė darbų
Pavasarį pradėjus kraustymąsi iš bažnyčios bibliotekininkų laukė sunkus darbas.
Apie du milijonus knygų, įvairių spaudinių teko pervežti į bibliotekos centrinius rūmus Gedimino prospekte ir saugyklą Raseiniuose.
Spalį jau bus tuščia ne tik bažnyčioje, bet ir visame vienuolyno ansamblyje.
Jame apie septyniasdešimt metų besiglaudusius bibliotekininkus primins nedaug kas.
Kad vėliau čia koją įkelsiančių archeologų laukia ilgas darbas, patvirtino Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus vadovė Rūta Eglinskienė.
Ji prisiminė, kaip lauke įrengiant šviestuvus bažnyčiai apšviesti buvo atkasta kaulų. Tada atvykę archeologai pripažino, kad ši teritorija dar netyrinėta.
Daug paslapčių likę ir bažnyčios rūsyje.
Bibliotekininkai visai rimtai pasakoja ir apie jame gyvenančius vaiduoklius.
Pradėjusi dirbti Knygų rūmuose R.Eglinskienė kartą nešėsi sunkią knygą ir ją padėjo zakristijoje, kad galėtų užrakinti bažnyčią ir išjungti šviesą.
Už nugaros ji išgirdo gilų atodūsį. Parbėgusi ji iš ilgiau dirbusių kolegių išgirdo, kad taip dūsaudavo ankstesnis direktorius Antanas Ulpis.
Dabar R.Eglinskienė šią istoriją prisimena su šypsena. O bibliotekininkės pasakoja apie kabinetų duris, kurios pačios užsirakindavo.
Ne kartą suniokojo ugnis
Kai šioje vietoje statė pirmąją medinę bažnyčią, ji buvo už Vilniaus sienų.
Vaivada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila III ją skyrė pergalei prieš totorius prie Klecko atminti.
1506 metais iškilusi gotikinė bažnyčia skirta Lietuvos valstybės globėjui šv.Jurgiui ir švč.Mergelės Marijos Snieginės garbei. Mat jos šventė rugpjūčio 5 ir 6 dienomis sutapo su pergalės mūšyje diena.
Netrukus prie bažnyčios pastatytame vienuolyne fundatorius įkurdino senosios regulos karmelitus, dovanodamas jiems žemių ir lėšų, kartu įsteigdamas pirmąjį jų vienuolyną Lietuvos teritorijoje.
Bažnyčią ne kartą siaubė karai ir gaisrai, tačiau vienuoliai ją atstatydavo.
Kai 1610 metais medinė bažnyčia vėl sudegė, karmelitų vienuolyno vyresniojo Hilarijono Cienievičiaus pastangomis buvo pradėti statyti mūriniai pastatai.
Vienuolyną apsupo mūro sienos, bet po 1655–1735 metų Maskvos invazijos bažnyčia ir vėl smarkai nukentėjo.
Per didžiulį 1749 metų Vilniaus gaisrą bažnyčia buvo beveik sunaikinta, bet jau po metų prasidėjo jos atstatymo darbai Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos lėšomis.
Manoma, kad rekonstrukcijai vadovavo architektas ir skulptorius Pranciškus Hoferis.
1797 metų kovo 23 dieną karmelitai vienuolyno ir bažnyčios pastatus perleido Vilniaus diecezinei kunigų seminarijai, kuri čia veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu vienuolynas persikėlė prie Visų Šventųjų bažnyčios.
Išliko senieji paveikslai
Apie XVI–XVII amžiaus pirmosios pusės bažnyčią puošusius meno kūrinius žinių nėra.
Tačiau bažnyčios titulas sako, kad joje turėjo būti šv.Jurgio ir švč.Mergelės Marijos Snieginės atvaizdai.
Jau vėliau aptinkama žinių, kad Šv.Jurgio bažnyčioje buvo keturi mediniai altoriai. Kai ji tapo naujosios karmelitų provincijos centru, buvo išdekoruota freskomis, kurios išliko iki šių dienų.
Nors bažnyčioje sovietmečiu įsikūrė Knygų rūmai, joje liko septyni dideli religiniai paveikslai. Dabar du iš jų išvežti restauruoti – slibiną smeigiančio šv.Jurgio virš centrinio altoriaus ir žaltį pamynusios švč.Mergelės Marijos nebėra.
Bažnyčios interjero įrengimo darbai vyko iki XVIII amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos. XVIII amžiaus pabaigoje bažnyčioje, be didžiojo altoriaus, dar buvo septyni šoniniai.
Manoma, kad švč.Mergelės Marijos Snieginės paveikslas iš bažnyčios didžiojo altoriaus dingo per 1812 metų suirutę, kai šventovė buvo išplėšta ir smarkiai nukentėjo.
1829 metų raporte užsimenama, kad po apiplėšimo bažnyčiai būtinas remontas.
1830 metų inventoriuje po remonto minimi tik penki altoriai. Be centrinio, bažnyčioje buvo šv.Juozapo, šv.Tado Apaštalo, šv.Elijo Pranašo, šv.Teresės ir šv.Jono altoriai. Marijos Škaplierinės altorius dokumente kažkodėl nepaminėtas.
Tapė vietos dailininkas?
Kas dekoravo Šv.Jurgio bažnyčios skliautus, tiksliai nežinoma. Dailininkas greičiausiai rėmėsi Petro Skargos veikalu „Šventųjų gyvenimai“.
Spėjama, kad Šv.Jurgio bažnyčios interjerą galėjo dekoruoti Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis. Mat braižas labai panašus į Šv.Teresės bažnyčioje nutapytas šios šventosios gyvenimo scenas.
Apskritai to laikotarpio vietos dailininkai siekė kuo tiksliau atpasakoti įvykį. Lyginant su brangiai apmokamų italų tapytojų kūryba, matyti jų dailės paprastumas.
R.Eglinskienė prisiminė svečių iš Lenkijos apsilankymą. Atvykėliai labai domėjosi freskomis. Paaiškėjo, kad Lenkijoje yra bažnyčia, kurioje freskos labai panašios į Šv.Jurgio bažnyčios Vilniuje.
Beje, panašias kaip Šv.Jurgio bažnyčioje prie centrinio altoriaus nutapytas kolonas galima pamatyti Pranciškonų bažnyčioje Trakų gatvėje.
Restauruodami šiuos maldos namus vienuoliai lankėsi Šv.Jurgio bažnyčioje, tas kolonas fotografavo.
Sunku patikėti, bet Šv.Jurgio bažnyčios šventorius – aukščiausia Senamiesčio vieta.
Apsupta jaukios aplinkos
Žvalgantis iš jo matyti Tilto gatvės namų stogai. O jie – dviejų ar net trijų aukštų.
Tuo įsitikinti nedaug kam teko, nes pakliūti į maldos šventorių ne taip jau lengva.
Jaukiuose kiemeliuose prie bažnyčios – senos obelys. Ypač čia gražu pavasarį, kai lyg kilimas pražysta mažytės rausvos ir violetinės gėlės.
Viename kiemų – Švč.Mergelės Marijos statulos postamentas. Pasakojama, kad pirmieji Knygų rūmų darbuotojai rado bažnyčioje knygų stirtas.
Kai ėmė jas tvarkyti, vienas bibliotekininkų pačiupo už šaltos rankos. Iš po knygų jie ištraukė Švč.Mergelės Marijos statulą. Ją išvežė į Ateizmo muziejų ir jos daugiau niekas nematė.
Šv.Jurgio bažnyčia ir vienuolyno ansamblis – pačiame miesto centre. Bioenergetikai minėjo, kad į šią vietą plūsta daugybė energijos.
Ir ne tokios prastos, kaip šalia esančioje Katedros aikštėje, kurioje kadaise tyvuliavo pelkė.
Tačiau bioenergetikai per daug nenudžiugino. Šv.Jurgio bažnyčios aplinka – gera vieta dirbti, bet ne gyventi.
Saugo autentiškas spintas
Vienuolyno skaitykloje išliko autentiškos senovinės knygų spintos su labai plonais durų stiklais. Taip pat autentiški ir krosnių kokliai.
Prie bažnyčios – Šv.Barboros koplyčia. Ja ilgą laiką rūpinosi Vilniaus kailiadirbių cechas. Mat šv.Barbora – parako sandėlių, fortifikacijų, artileristų, gaisrininkų, dirbančių su aštriais daiktais ir visų kitų, kuriems gresia staigi mirtis, globėja. Kai kilo ne vienas gaisras, 1884 metais po remonto koplyčia buvo pervadinta į Šv.Juozapo.
Koplyčia taip pat laukia tyrėjų. Gali būti, kad jiems pavyks atidengti uždažytas freskas.
