Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – dvidešimtoji, paskutinė pasakojimo dalis.
2013 m. liepa
Paskutinį kartą su Laimute Stankūnaite susitikau 2013 metų liepos vidury. Kaip visada ji spindėjo džiaugsmu ir jaunyste.
Kaip ji skyrėsi nuo tos jaunos, sutrikusios merginos, kurią prieš 4 metus, 2009-ųjų pavasarį, išvydau Vilniuje, Vokiečių gatvėje, su didžiuliu dokumentų segtuvu.
Dabar prieš mane stovėjo ne pagal metus subrendusi, marias skausmo perbridusi moteris. Graži, ori, protinga.
Jos pasakojimai, kuriuos mes užrašinėjome būsimai knygai nuo 2013 metų kovo, iššifruoti gulėjo mano rašomojo stalo stalčiuje. Tą kartą Laimutė juos tik peržiūrėjo, dar papildė, ir davė paskutinį interviu.
„Kalės istorija“? Na, jei jūs norite taip pavadinti knygą, aš nieko prieš“, – nusijuokė, kai išdaviau knygos pavadinimą. Ir pasiūlė jos nuotraukų pasirinkti iš tėvų albumų Kaune. Mes atvirai kalbėjomės, kad rudenį ji su dukryte tikriausiai jau gyvens užsieny ir veikiausiai šiandien matomės paskutinį kartą. Sumokėjau jai sutartus pinigus kaip honorarą už būsimą knygą. Pinigų jai reikėjo susimokėti stomatologui.
Paprašiau Laimutės, kad ji man duotų kokį ženklą, kai jau paliks Lietuvą. Tada aš išspausdinčiau ir šį, paskutinį mūsų interviu, dėl kurio ir susitikome. Laimutė pažadėjo.
Tačiau ženklo taip ir nesulaukiau. Matyt, ji nebegalėjo paskambinti. Kai telefonu ji neatsiliepė visą mėnesį, o apie jos buvimo vietą sakė nežinantys ir tėvai, supratau, kad jos Lietuvoje tikriausiai nebėra.
Sudie, Laimute. Man labai trūks tavo nuoširdžios šypsenos, tavo juoko, optimizmo ir stiprybės, tavo šilto bendravimo ir džiaugsmingų rudų akių. Būk laiminga.
Rugpjūčio 24 dieną, šeštadienį, „Lietuvos ryte“ išspausdinau paskutinį interviu su L. Stankūnaite.
– Nebegaliu gyventi triušio gyvenimo tėvynėje?
– Ką aš čia palieku? Kraujo upes? Neapykantą? Prisiminimus apie jaunystę, kurios neturėjau?
Visa mano jaunystė nuo 18 metų buvo vien kova dėl savo dukrelės su pragaru gyvenimą daugeliui šeimų pavertusia Kedžių ir Venckų šeima.
Lietuvoje ta kova niekada nesibaigtų. Kada man ir dukrai pagaliau pradėti gyventi? – mūsų susitikimo pradžioje ji ištarė, matyt, ne kartą apmąstytus skaudžius žodžius.
Mes kalbėjomės likus nedaug laiko iki tol, kol ji su devynerių metų dukterimi bus perduotos vienos užsienio valstybės specialiosios apsaugos darbuotojų žiniai.
Tai buvo paskutinis interviu, kurį ji davė kaip Lietuvos pilietė Laimutė Stankūnaitė. Šiandien jos jau nebėra. Svetimoje valstybėje ji bus kaip ateivė iš Niekur. Be savo pavardės, gimtosios šalies ir be savos praeities.
Atmintinai dar Lietuvoje išmokusi jai sukurtą naują biografiją. Pasiryžusi daug metų gyventi nematydama savo tėvų.
Ir ištrynusi iš atminties viską, kas galėtų išduoti jos buvusį gyvenimą ir tapatybę.
– Ar jums buvo sunku priimti sprendimą – tapti žmogumi be praeities? – paklausiau jos.
– Nelengva. Taip nuspręsti buvau priversta. Viską turiu išrauti su šaknimis. Mūsų su dukrele gyvenimas Lietuvoje taip išviešintas, kad jau niekada nebegalėtume gyventi įprastai.
Mano veidas visiems čia pažįstamas iki skausmo. Niekada negalėtume eiti gatve. Čia – toji Stankūnaitė. Čia – toji prievartauta mergaitė.
Teismų nustatyta tiesa daliai lietuvių iki šiol neįdomi. Koks būtų mano ir vaiko gyvenimas? Nėra jokio ėjimo pirmyn – su vaiku mes čia tik degraduojame.
– Jūs paliekate Lietuvą, kai įrodytas jūsų nekaltumas. Atrodytų, ko išvažiuoti? Kurkite savo gyvenimą čia.
– Nebėgau pasigriebusi vaiką nežinia kur, kol vyko teismai. Išvykstu tik tada, kai visos Lietuvos teisinės institucijos patvirtino mano, mirusio Andriaus Ūso ir kitų aukų nekaltumą. Palieku Lietuvą aukštai iškelta galva.
Bet koks paradoksas: pusė Lietuvos nelaiminga, kad mažas vaikas nepatyrė jokios pedofilijos. Jiems vis tiek reikia pedofilijos ir kraujo! Iki šiol sulaukiau ne tokių žmonių atsiprašymų, bet vis dar girdžiu grasinimų.
Ne aš pati, o valstybė nusprendė, kad tokioje šalyje man ir mano dukrai vis dar nėra vietos. Valstybė pasirūpino, kad mes galėtume pradėti saugų normalų gyvenimą svetimoje šalyje.
– Ar jūsų perdavimas kitos šalies apsaugos tarnyboms reiškia, kad Lietuvoje dar ilgai jums būtų nesaugu?
– Taip. Tai, matyt, žino Lietuvos pareigūnai, kurie mus saugojo beveik 4 metus.
Pirmas dalykas, dėl ko mums pritaikyta apsaugos programa, yra saugumas. Ši grėsmė, matyt, išliks dar ilgai, nes ne viskas iki galo išsiaiškinta šioje tragiškoje byloje, kur tiek daug nelemtų mirčių.
Prokurorams nebekyla abejonių, kas nužudė mano seserį ir teisėją Joną Furmanavičių. Bet ne visi taškai sudėlioti Drąsiaus Kedžio, Andriaus Ūso, Vaido Milinio mirčių tyrimuose.
Juk aš likau vienintelė gyva, nors D. Kedžio buvau pasmerkta mirti pati pirmoji.
Likti Lietuvoje ir visą gyvenimą bijoti? Nebegaliu gyventi triušio gyvenimo.
– Jūsų duktė jau pradėjo pasakoti, ką teko patirti tetos namuose. Manote, kad prabylantis vaikas taip pat kelia pavojų kai kuriems asmenims?
– Baisu apie tai kalbėti, bet nebebūtų vaiko, nebebūtų vienintelės liudininkės, galinčios padėti išsiaiškinti, kas iš tiesų ją tvirkino.
– Jaučiatės stipri pradėti gyvenimą tik dviese?
– Dažnai kartoju filosofo Frydricho Nyčės žodžius: „Viskas, kas mūsų nenužudo, mus sustiprina.“ Taip dabar jaučiuosi.
Žinau, kad turėsiu jėgų viską užbraukti ir pradėti nuo balto popieriaus lapo. Jau antrą kartą per savo 26 metus.
Kai pirmą kartą 18-metė išėjau iš Kedžių namų su savo mažyle ant rankų, aš neturėjau nei būsto, nei darbo, nei profesijos. Kai tik ėmiau kabintis į gyvenimą – studijavau, pradėjau savo verslą, buvau nutrenkta į bedugnę. Dabar man – nebe aštuoniolika. Tie tragiški metai mane labai subrandino. Ir aš žinau – man pasiseks.
– Jums per pastaruosius penkerius metus teko tiek išgyventi... Tai palaužtų ir subrendusį žmogų. Šiandien jūs kalbate ir svarstote kaip 40-metė moteris. Iš kur tuos sunkius ilgus metus sėmėtės tiek stiprybės, kas jums labiausiai padėjo?
– Lietuvoje mes matome, kaip palūžta ir savo noru iš gyvenimo pasitraukia šlovės nestokoję žymūs žmonės, turėję ir mėgstamą darbą, ir šeimą, ir pinigų.
Aš visuomenės pasmerkimui, teismui ir paniekai buvau numesta lyg nuoga. Dar dvidešimtmetė. Ir apkaltinta pačiu baisiausiu nusikaltimu vaikui. Nepasitikėjimą man pareiškė ir policija, ir teismai, ir dalis žiniasklaidos. Buvo daug nevilties naktų. Bet pabusdavau rytą su viena mintimi – privalau gyventi, privalau kovoti dėl savo vaiko.
Aš Avinas, gimusi Tigro metais. Nemėgstu inkščiančių. Turbūt nė viena dėl savo vaiko kovojanti motina nenusižudys. Aš niekada nepraradau tikėjimo.
Man labai padėjo mano advokatė Loreta Kraujutaitienė. Kai apsauga atveždavo į jos biurą, jausdavausi lyg pas mamą namie.
Apsaugos buvau atkirsta nuo viso pasaulio, dvejus metus man nebuvo leidžiama net turėti interneto. Tie apsilankymai buvo lyg oro gurkšnis, langas į pasaulį.
Advokatė mane ne tik konsultavo, ji patardavo man dėl paprasčiausių gyvenimiškų dalykų. Kaip apsirengti, kaip kalbėti. Juk į tą mėsmalę pakliuvau tiesiai iš paauglystės.
Labai padėjo ir tėvai, kuriems galėdavau paskambinti.
– Ne paslaptis, kad jei ne jūsų problemos, jūsų vyresnė sesuo Violeta būtų gyva. Negi tėvai dėl to jums nepriekaištavo?
– Neslėpsiu, būdavo ir skaudžių priekaištų. Ir savo tėvus galiu suprasti. Bet mano šeima tapo lyg vienas kumštis, kai mus ištiko tokia bėda.
Tragedija mus sujungė. Mano tėvai, paprasti žmonės, oriai, tikėdami, kad tiesa vis tiek nugalės, ištvėrė tuos beprotiškai sunkius metus. Man labai sunku susigyventi su mintimi, kad dabar aš daug metų nebematysiu tėvų, o dukrelė – senelių.
Dėl mūsų saugumo jie negalės pas mus atvykti ar mums paskambinti.
– Tačiau jūs turėsite kažkokius mistinius tėvus, gal ir brolį, seserį, kurie jau dabar yra jūsų naujo gyvenimo legendos, kurią privalėjote išmokti, dalis?
– Taip. Tačiau apie tai jums negaliu kalbėti. Apsaugos taisyklės labai griežtos. Bet koks mūsų naujojo gyvenimo detalių atskleidimas reikštų, jog mus priimančios valstybės apsaugos tarnyba atsisakytų mūsų ir išsiųstų atgal į Lietuvą.
Man buvo paaiškintos taisyklės ir aš turėjau apsispręsti – pajėgsiu jų laikytis ar ne.
– Bet jūs pati žinote, kokioje šalyje atsidursite?
– Taip. Bet to nesužinos net mano tėvai. Manau, to nežinos ir kriminalinio biuro darbuotojai, nes informacija nuteka.
– Ar mokėtės ir tos šalies kalbos?
– Mokiausi anglų kalbos, nes ji pasaulyje universali. Be abejo, nuvykusios tuoj su dukrele pradėsime mokytis ir tos šalies kalbos.
– Gal galite nors šiek tiek papasakoti, koks bus jūsų statusas naujoje šalyje? Kokius įsipareigojimus prisiima Lietuva ir kokius – jus priėmusi valstybė?
– Net man visos detalės iš anksto nebuvo atskleistos.
Supraskite, kad perdavimas kitos valstybės globai yra sudėtingas ir brangus procesas, jame dalyvauja daug institucijų. Viena atskleista detalė gali niekais paversti ilgą dviejų valstybių darbą.
Galiu tik pasakyti, kad naujoji šalis pasirūpins mūsų mokslu, kalbos mokymusi, darbu, būstu, socialinėmis garantijomis ir pašalpa, kol pati nepajėgsiu užsidirbti.
– Darbdavys nežinos jūsų praeities?
– Ne. Jis žinos tik naują mano tapatybę.
– Jūs išvykstate dėl saugumo. Tai reiškia, kad ir svetimoje šalyje būsite saugomos?
– Taip, 24 valandas per parą.
– Tad vėl teks gyventi lyg nelaisvėje?
– Dabar apsaugos mes nepastebėsime. Bet aišku, kad mūsų judėjimas po tą šalį taip pat bus kontroliuojamas. Iš pradžių ir apribotas.
– Bet svetimoje šalyje, matyt, labiausiai turėsite saugotis lietuvių, kurie jus iš karto atpažintų?
– Manau, lietuvių tikrai nesutiksiu.
– Negi pasaulyje dar yra vietų, kur nebūtų lietuvių?
– Tą padėtį kontroliuoja apsauga.
– Nepasigesite lietuvių bendruomenės?
– Ne, nepasigesiu. Kam jie man? Nesergu tėvynės ilgesiu. Pati tėvynė mane išvarė. Už ką turėčiau ją mylėti? Ji pati nemyli paprasto žmogaus, tai įrodė mano šeimos nelaimių pradžia.
Aš ilgėsiuosi savo artimųjų ir amžinai būsiu dėkinga žmonėms, kurie manimi tikėjo, man padėjo. Bet Lietuvos vardas kurį laiką mūsų naujame gyvenime bus ištrintas.
– Ką išsivežate į naują gyvenimą iš Lietuvos?
– Prisiminimus, daug skausmo dėl sesers Violetos netekties. Jokių turtų neturiu, nespėjau jų užsidirbti. Juk net ketverius metus gyvenau su apsauga.
Aš pasiimsiu knygų, dukrytės daiktų, žaislų, artimų žmonių dovanų kaip atminimą. Manau, būsime apgyvendintos įrengtame bute ir iš pradžių turėsime tai, kas būtina. Bet būsime vienui vienos. Lietuvoje turiu draugų, bet neturiu gyvenimo. Ten turėsiu gyvenimą, tačiau be artimųjų.
– Ar patiriate daug jaudulio prieš žengdama į naują gyvenimą?
– Nežinau kodėl, bet esu labai rami. Susikaupusi. Pasiryžusi vykdyti visus reikalavimus, kurie man iškelti. Buvau susitikusi su kitos šalies pareigūnais, susikalbėjau su jais.
– Ar sunku patekti į svetimos šalies apsaugos programą?
– Nežinau apie kitus asmenis. Mano patirtis sako, kad nelengva. Tai yra didžiulis dviejų valstybių bendras darbas, ilgas derybų, sutarčių kelias.
Kita šalis, prieš priimdama saugomą asmenį, kruopščiai jį tiria: koks tai žmogus, kodėl jis saugomas? Dėl perkėlimo į kitą šalį aš pati pradėjau rūpintis iš anksto, dar prieš man sugrąžinant dukrytę.
– Ar su jumis buvo tartasi prieš sukuriant naują tapatybę, biografiją?
– Negaliu atskleisti detalių. Žinau tik tiek, kad tokia Stankūnaitė ir jos duktė daugiau niekada pasaulyje nebeegzistuos – bus du kiti žmonės.
– Ar nebuvo iškelta sąlyga dėl dukters saugumo ją kurį laiką atskirti nuo jūsų ir svetimoje valstybėje? Juk susekus jus, ras ir vaiką, iškils pavojus dukters saugumui.
Žinau istoriją, kaip Norvegijoje dėl vaikų saugumo jie buvo atimti iš lietuvės motinos ir apgyvendinti net jai nežinomoje vietoje, vėliau atiduoti norvegų šeimoms, pakeista jų tapatybė.
– Tikiuosi, kad šalyje, kurioje mes gyvensime, nebus tokių įstatymų. Dėl mūsų abiejų saugumo labai daug dirbama, labai kruopščiai kuriamos mūsų naujos tapatybės.
– Kiek metų jus dar saugos?
– Nežinau. Teko girdėti, kad asmuo gali būti saugomas ir 20, ir 30 metų.
– Tad jums visą gyvenimą teks gyventi meluojant. Ir meluoti teks taip įtikinamai, kad melas ims tapti tiesa. Kol jūs pati pamiršite, kas esate iš tikrųjų. Ar tai įveikiamas uždavinys?
– Kitos išeities nėra. Nors nurėžti savo praeitį sunku. Bet tokios taisyklės.
– Bet meluoti turės ir jūsų duktė?
– Tai yra baisiausia. Bet dukrytei, manau, svetimoje šalyje bus lengviau, negu buvo Lietuvoje. Juk čia ji lankė antrą klasę ir privalėjo neišsiduoti, kas iš tikrųjų yra ji pati ir kas jos mama. Su tuo uždaviniu ji susidorojo puikiai. Nors man labai liūdna, kad vaikui teko meluoti, išsisukinėti. Tikiu, kas jai pavyks ir svetimoje šalyje.
Jos biografija dar trumputė – toks slapstymasis jai tampa žaidimo dalimi. Manau, praėjus kiek laiko naujai sukurta biografija taps natūralia jos gyvenimo dalimi.
– Ar esate pasirengusi susidoroti ir su vienatve, kuri neišvengiamai jus lydės? Juk net jūsų kaimynai, bendradarbiai negalės žinoti, kas jūs tokia, o panorės. Ką jiems pasakosite?
– Manau, visi atvejai numatyti. Aš pasirengusi. Aš myliu žmones, mėgstu bendrauti. Manau, laikui bėgant atsiras ir draugų.
– Jūs jauna. Neišvengiamai dar sutiksite mylimą žmogų. Veikiausiai jis bus ne lietuvis, nes jūsų aplinkoje lietuvių nebus.
– Gal aš ir nenoriu draugo lietuvio. Manau, žmogus iš kitos šalies kitaip mato gyvenimą.
Užsienyje daug geranoriškų žmonių, ten daugiau šypsomasi, kitaip žiūrima į šeimą, į tarpusavio santykius. Savo gyvenime dar nesutikau didžiosios meilės. Gal todėl, kad pati buvau viščiukas. Bet dabar aš jau subrendusi moteris.
– Pagalvojate, kad turėsite šeimą?
– Labai norėčiau. Bet ne anksčiau kaip po penkerių, dešimties metų. Noriu pati atsistoti ant kojų, įleisti svetimoje žemėje šaknis. Mano tikslas – ne ištekėti. Aš norėčiau pati susikurti gyvenimą, būti nepriklausoma. Noriu įgyti profesiją, dirbti, užsidirbti, o ne laukti turtingo vyro. Tos duonos jau paragavau.
Noriu to, ko negalėjau patirti, kas iš manęs daugeliui metų buvo atimta. Dar noriu keliauti, užsiimti joga, skristi oro balionu, išbandyti vandens slides, noriu lankytis parodose, teatruose.
Noriu kitokio gyvenimo, negu daugelis šeimų gyvena Lietuvoje – dirbi visą savaitę, o savaitgalį kepi šašlykus ir užsigeri alumi.
– Pamąstote apie antrą vaikelį?
– Norėčiau jo. Dėl savo dukrytės labai daug padariau ir ji paaugusi tai supras. Ateis metas daugiau dėmesio skirti ir sau.
Matau žmogų šalia savęs. Man jo reikia. Neslepiu, esu išsiilgusi švelnumo, noriu ir pati mylėti, ir būti mylima. Pagaliau aš noriu pradėti gyventi, o ne vien kovoti.
– Bet jūs turėsite meluoti ir mylimam žmogui? Jei ištekėtumėte, pagimdytumėte vaikų, vyras niekada negalės sužinoti, kas jūs iš tiesų esate. O jei kada nors sužinos, ar atleis jums tą melą?
– Taip, privalėsiu laviruoti, neatskleisdama visos tiesos. Manau, man padės specialistai. Jie stebės, su kuo aš bendrauju – bus nelengva. Bet šiuo metu apie tai dar negalvoju.
– Ar jau pagalvojote, kokią profesiją norėtumėte įgyti? Gal teisininko, nes begalė teismo procesų Lietuvoje jus tikrai daug ko išmokė?
– Aš norėčiau, kad tai, ką man teko patirti, ateityje keltų ne nuolatinį skausmą, o duotų ir naudos. Norėčiau turėti profesiją, leidžiančią padėti žmonėms, išgyvenantiems dramas.
Psichologai Lietuvoje moka išklausyti, bet praktiškai padėti gali nedaug. Jie, galima sakyti, patys mokėsi iš mano patirties. Aš viską išgyvenau realiai. Supratau, kad net maži praktiški patarimai kartais naudingesni už psichologų teorines mintis.
Norėčiau mokyti žmones išlikimo meno. Be to, pati būsiu persikėlusi į kitą šalį, pasikeitusi tapatybę. Kaip su tuo susidoroti?
– Kaip jūs įsivaizduojate save po 10 metų?
– Pirmieji penkeri metai bus įsiliejimas į naują visuomenę, mokslai, profesija.
Po dešimtmečio matau savo šeimą, gyvenančią mažame namelyje su langu į vandens telkinį. Jaukus kiemas, papuoštas gėlėmis.
Būdamos vaikai mes su seserimi svajodavome, kad tėvai nusipirktų namelį nors Kauno priemiesčio soduose, bet ta svajonė neišsipildė.
Matau save verandoje rytais geriančią kavą su draugais. Matau laimingą savo šeimą, laimingą paauglę dukterį.
O didžiausia svajonė – kad į mūsų gyvenimą daugiau niekada nepasibelstų praeitis.
* * *
Kai šeštadienio rytą pati dar kartą skaičiau laikraštyje šį paskutinį mūsų su Laimute Stankūnaite pokalbį, suskambo mano mobilusis telefonas. Ekrane nušvito: „Stankūnas“.
– Labas rytas, Stasy, kaip laikotės? – džiugiai pasisveikinau su Laimutės tėčiu.
– Noriu jums, ponia Lavaste, savo šeimos vardu „padėkoti“ už šį straipsnį. Nuo šios dienos pamirškite mūsų telefonus ir daugiau niekada mums neskambinkite!
Pypt, pypt, pypt.
Knygos pabaiga
