Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – devynioliktoji pasakojimo dalis.
2013 m. gegužės 27 d.
„Petrašiūnai. Kelio rodyklė liepia sukti į kairę, neprivažiavus Kauno. Kalantos gatvė. Jaukiame ir be galo tvarkingame Tatjanos ir Stasio Stankūnų bute manęs jau laukia. Ant staltiese užkloto stalelio garuoja kava, guli šūsnys nuotraukų, sukasi mano diktofonas.
Su L. Stankūnaitės tėvais susitikome pasikalbėti apie Stankūnų jaunystę, dukras ir jų šeimą ištikusią tragediją – visai tai suguls į rašomą knygą apie jų dukrą.
Petrašiūnai kažkada buvo pramoninis Kauno rajonas. Buvo statomos gamyklos „Bitukas“, „Centrolitas“, plytų gamykla, šalia jų kilo baltų plytų „chruščiovkės“ – darbininkams ir netolimos HES statytojams skirti namai.
Gamyklos viena po kitos buvo uždarytos, o Petrašiūnai netikėtai ėmė virst prestižiniu, bet dar nebrangiu laikinosios sostinės rajonu, nusidriekusiu pušyne palei Kauno marias. Elitinėmis tapo net Petrašiūnų kapinės, pasislėpusios šimtamečių pušų pavėsyje. O kur dar žymioji Petrašiūnų bažnyčia, marios, jaukios, gėlėse paskendusios gatvelės, kuriose išdygo nauji privatūs namai.
Buvo saulėta, žydinčiais pavasario augalais pakvipusi rami pavasario diena. Su Tatjana Stankūniene nuo jų kiemo einame pėsčiomis iki marių – tuo keliu, kuriuo jų šeima dažnai eidavo su savo dukrelėmis. Ji rodo – čia pat ir buvęs anūkės darželis, ir Laimutės mokykla. Ir motelis „Baltosios burės“, šalia kurio, marių pakrantėje, taip mėgdavo žaisti Stankūnų dukrų mergaitės. Ir dabar čia skamba vaikų klegesys. Jaunos mamos stumdo vežimėlius, saulėje plazda baltos jachtų burės. Lyg niekad čia ir nebūtų perbėgusi D. Kedžio išgalvota pedofilijos šmėkla.
* * *
Stasys Stankūnas: Ką aš prisimenu iš savo vaikystės? Kaip mane mažą paklupdydavo kampe ant žirnių dviem, trims valandoms. Už menkiausią prasižengimą! Kai atsistodavau, negalėdavau tų žirnių iškrapštyt, taip jie įlįsdavo į kelius. Po tokios bausmės ilgainiui man pritraukė kojas, aš dvejus metus nevaikščiojau... Suėdė sąnarius dar vaikui. Kaip mane gydė? Pririnkdavo į celofano maišelį skruzdėlių, iškratydavo į dubenį, užpildavo verdančiu vandeniu ir mane įkišdavo. Gydė! Kiek buvo kančių, klykdavau.
Mano mama buvo iš Ariogalos, tėvas iš Babtų. Toks buvo jų auklėjimo supratimas. Mažas nusižengimas – ant žirnių, ir dar rankas turėdavau iškelt.
Taip juos auklėjo, taip jie savo vaikus. Savo dukras taip pat griežtai auklėjome. Bet ne iki tokio lygio.
Tatjana Stankūnienė: Atvirai pasakius, aš buvau griežtesnė. Mane vaiką mušdavo patėvis. Ir aš dukras paauklėdavau. Violetai pasakydavau – ji paklauso. Laimutei pasakai – gerai, padarysiu. Ir niekas nepadaryta. Kliūdavo už tai.
Grįžtu iš darbų, panos namie. Ir negali susitvarkyti? Kai atsidarydavau spintą, viską išmesdavau ant grindų – tada susitvarkydavo. O kaip kitaip išmokyti tvarkos?
Paskui dvi mergaites nepribėgiosi. Numeta kuprines – ir varom! Laimutė išvis buvo lepūnėlė.
Aš augau Kaliningrade. Mama, patėvis ir aš – viename kambaryje su bendra virtuve, tualetu. Kokia turėjo būti kambary tvarka! Patėvis ne kartą yra davęs man į kailį. Mat aš vyresnė, brolis mažas, tai man už viską reikėjo atsakyti.
Savo tėvo niekada nepažinojau. Jis nuskendo, kai man buvo 3 mėnesiai.
Iš pradžių šiame bute Kalantos gatvėje buvo trys mažyčiai kambariai. Mergaitės gyveno viename, mano mama, kuri atvažiavo iš Kaliningrado susirgusi vėžiu, – kitame. Visi tilpome, ir svečiams vietos užtekdavo. Anuomet gyvenome skurdžiau, bet draugiškiau.
Po mūsų šeimą ištikusios nelaimės ir mes patys užsidarėme. Buvo tokių, kurie ir pasidžiaugė. Arba nusistebėjo – na, kaip jūs dar ir laikotės?
Net Stasio mama pamokydavo – tik niekam nepasakokite! Ką kalbėt apie kitus. Taip ir sumažėjo draugų.
Kai abi mergaitės išėjo iš namų, nutarėme padaryti remontą. Sujungėme du kambarius ir turime erdvesnę svetainę. Čia ir gyveno Laimutė su dukryte, kai išėjo iš Kedžių. Reikalavau tvarkos, ir Laimutei tai ne visada patikdavo. Prisimenu, pas Kedžius gyvendama palaikė idealią tvarką. O pas mus ji vėl vaikas. Laimutei nepatiko mano pamokslai. „Žinai, mamyt, noriu savo kampo“, – pasakė. Ir išsinuomojo netoliese butą su kita mergina, kad būtų pigiau. Neprieštaravome.
Stasys: Mano tėvai Kaune turėjo 3 kambarių butą. Išėjau tarnauti į armiją. Atvažiuoja tėvai ir prašo – žinai, tavo sesuo išteka, norim jai duoti vieną kambarį, tai keisim butą į du ir vieną kambarius. O kai tu grįši iš armijos – mes tau nupirksim mašiną. Pasirašyk, kad sutinki.
Pasirašiau. Juk mašina anais laikais – turtas! Negaila to buto seseriai. Grįžtu iš armijos, ne tik kad mašiną mačiau kaip savo ausis, bet tėvai net neleido pas juos prisiregistruoti. Eik kur nori! Rusę Kaliningrade susiradai, tai ir žygiuok pas ją! Net nepasidomėjo, kur aš gyvensiu. Taip mūsų ryšys ir nutrūko.
Jei kartą per metus susitinkam... Net anūkių nereikėjo. Nė vienos dienos nėra pažiūrėję Violetos, o Laimutę gal kokią dieną.
Aš nuo mažų dienų jiems – antrarūšis.
Su Tatjana susipažinau Kaliningrade tarnaudamas armijoje. Rugsėjo mėnesį man suėjo 18 metų, spalio 1 dieną išėjau į armiją. Pats pasisiūliau. Tatjana dirbo dalinio parduotuvėje. Pamačiau, patiko, užkalbinau. Prisimenu net dieną – gegužės 17 diena.
Tatjana: Iš pradžių dėmesio nekreipiau – kažkoks kareivis. Man tebuvo 18 metų, ar daug proto? Mano gerbėjai buvo aukšto rango karininkai. Visi stebėjosi, kai susiruošiau tekėti už Stasio – už kareivio, kai galėjau ir už generolo.
Stasys: Koks aš kareivis? Armijoje per du mėnesius tapau kontrolinio transporto punkto viršininku, išleisdavau iš dalinio mašinas. Vadinasi, buvau ne asilas?
Dar visi naujokai karantine sėdėjo, o aš jau turėjau savo kabinetą. Ne juokas tais laikais! Majorai atėję pagarbą atiduodavo. Net kareivio uniformos man nereikėjo vilkėti. Mano vienintelis viršininkas buvo vado pavaduotojas ūkio daliai. Aš jį nuvežu namo, o pats pas Tatjaną. Laisvas kaip vėjas!
Jei būčiau buvęs eilinis kareivėlis, net minčių nebūtų kilę apie ją sparną rėžti.
O dabar aš – šaunus bernas! Alga – 21 rublis. Pinigų nukrisdavo ir iš kitur. Į restoraną merginą nusivesti užtekdavo.
Tatjana: Ir patiko, kad buvo dosnus. Su Stasiu visada būdavo įdomu. Kaip vyras buvo labai patrauklus, linksmas, su visais ras ką pakalbėti, visada centre.
Stasys: Buvo? Kaip nebūsi – jaunas, pinigų pakanka, tarnyba puiki. Per vasarą padraugavome, o rudenį tarnyba jau baigėsi. Grįžau į Kauną, o čia tėvams nebereikalingas. Mokėjau tetai 600 rublių, kad priregistruotų.
Spalį su Tatjana Kaliningrade nunešėme pareiškimus, o sausį susituokėme.
Tatjana: Savo būsto neturėjome. Gyvenome iš pradžių pas Stasio tetą. Apsipykom su ja, ji mus ir išvarė. Kur dingti? Gerai, kad Stasys gavo bendrabutį. Čia gimė Violeta. Bet tuo metu daug kas taip gyveno. Buvome jauni, nesiskundėme.
Stasys iškart po armijos dirbo vairuotoju. Iš pradžių nemokėjau lietuvių kalbos, įsidarbinau „Inkare“. Bet greitai išmokau, Stasio dėka. Stasys užsispyręs namie kalbėjo lietuviškai. „Tanečka, Kaune reikia mokėti lietuviškai. Geresnio darbo negausi, jei kalbos nesuprasi, ausim karpysi.“
Bet vienu metu Stasys per daug „pasikėlė“. Draugai, kompanijos, jis visur laukiamas. Tai vienur jį matė, tai su ana jį matė... Išgirdau iš draugų jo žodžius: „Kur Tatjana be manęs dings.“ Aš ambicinga, taip man kraujas užvirė.
Stasys labai geras žmogus. Jei kam nelaimė, puls strimgalviais. Ir abi mūsų dukros į jį. Bet tuomet, dar jaunas, labai šaunus būti norėjo. Pagalvojau – aš ir darbšti, ir tvarkinga, ir šeimininkė nebloga, ir dirbu, dviem dukrytėmis rūpinuosi, o jis – „kur be manęs ji dings?“ Susirinkau daiktus, pasiėmiau mergaites ir pas mamą į Kaliningradą.
Mama vaikų darželyje dirbo, mergaites prižiūrėjo. Aš tuoj įsidarbinau vienos gamyklos kavinėje, pakako ir pinigų, ir maisto.
Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę. Bet Stasys ėmė kas savaitgalį pas mus važinėti. Prisimenu, vasario 28 dieną man suėjo 30 metų – trisdešimt nuostabios spalvos rožių atvežė, žiedą, kurį visada nešioju, padovanojo. „Tanečka, grįžk, mergaitės auga.“ Gal po metų su dukrelėmis grįžau atgal. Laimutei buvo jau ketveri.
Buvo gyvenime nelengvų dienų. Aš pati jaunystėje nebuvau nuolaidi, Stasys taip pat. Laikas aplygino charakterius.
Labai jauni vedėme, bet sunkumai mūsų neišskyrė. Nebaigėme aukštų mokslų, nesusikrovėme turtų, bet dėl savo gyvenimo ne gėda žmonėms į akis pažiūrėti. Taip, griežtai auginome savo dukras, kaip ir mes abu buvome auginami. Bet tik norėdami joms gero.
Kaip vaikas Laimutė buvo švelnutė, gerutė, bet truputį tinginiukė. Mat mano mama ją palepindavo. Atvažiavusi pas mus gyventi į Kauną, ji dirbo vaikų darželyje, kurį lankė Laimutė. Tai jos vis abi kartu.
Aš taip pat palepindavau – tai grindis už dukras išplaunu, tai kokį rublį duodu. O Stasys visada griežtai – jokių nuolaidų!
Užtat, kai Laimutė pavėlavo pareiti iš tų šokių, Stasys griežtai jai pasakė: „Na palauk, grįši tu namo!“
Ir Laimutė, dar penkiolikmetė, geriau nusprendė negrįžti namo, nei tėčio bausmės sulaukti. O gyvenimas jai tokį išbandymą atsiuntė... Kas ten tėvo bausmė ar griežtas žodis.
Ar gerumu būtume daugiau pasiekę nei griežtumu?
Taip ir Laimutė sako. Supraskit, Stasį augino labai griežtai, mane taip pat. Kokios psichologijos anais laikais? Aš baigiau vidurinę ir prekybos mokyklą. Kokį galėjau turėti supratimą? Pareini pavargusi iš darbo, parduotuvė, puodai, žiūri, kad mergaitės pavalgiusios būtų, tvarkingos į mokyklą išeitų.
Tik savaitgaliais būdavo šventės.
Stasys: Visai dienai išvažiuodavome žvejoti prie Kauno marių. Tarp kitko, netoli tos vietos, kur Kedį surado...
Dukros lenktyniaudavo, kuri daugiau pagaus. Tiek žuvies būdavo, kad pilną šaldytuvo kamerą prišaldydavome. 3–4 kilogramų karšiai užkibdavo. Važiuodavome ir uogauti, ir grybauti. Kaip visos šeimos.
Tatjana: Kai Laimutė iš tų šokių namo negrįžo ir nuėjo gyventi pas Violetą, dukros sugalvojo mums atkeršyti, įskųsti vaiko teisių apsaugai.
Mat tėvai per daug griežti. Čia sugalvojo Violeta. Ji atėjo kitą dieną pas mane ir papasakojo: „Ant tėvelio skundą parašėme.“ – „Violeta, pagalvok, ką jūs padarėte? Ar buvote neprižiūrėtos, ar jumis nesirūpinome? Šaldytuvas visada pilnas maisto, jūs aprengtos, kartu atostogaujam, kiek pajėgėm, jus lepinom. Kaip galėjote? Jei tėvelis šokiuose neleidžia užtrukti – tai tik dėl to, kad jumis rūpinasi.“ Man tapo taip apmaudu, kokie vaikai nedėkingi. Mergaitės jau kitą dieną savo pareiškimą atsiėmė. Bet kai iškilo tas „pedofilijos“ skandalas, N. Venckienė iškart tą faktą iškapstė.
Po Violetos žūties aš radau tą raštą tarp jos popierių. Atsitūpiau čia pat, skaitau. Maniau, kad vietoje prasmegsiu. Kad mes ir geriam, ir jas mušam, ir tyčiojamės. Galvoju – visa laimė, kad anuomet jos man to rašto neparodė. Būčiau pasakiusi Violetai: „Man tu ne dukra!“
Nebūtų apmaudu, jei tai būtų buvusi tiesa. Gyvenome kaip visos šeimos. Ir gimtadienius šventėme, ir prie ežero atostogaudavome, ir žuvaudavome, grybaudavome. Bet kad namais, dukromis nesirūpintume? Taip man buvo skaudu...
Vėliau, kai anūkė Kedžiams tokių nesąmonių prikalbėjo apie Laimutę, ši padejavo: „Mamyt, kaip ji galėjo pasakyti tokius žodžius?“
Tada aš jai ir priminiau: „O kaip jūs su Violeta galėjot? Jau panos, ne maži vaikai buvot.“ Ji tyli. „Vaikeli, lazda grįžo kitu galu – ką tu tėvams buvai paruošusi, dabar pati gavai.“
Laimutė nesipasakojo man apie draugystę su D. Kedžiu, apie savo išgyvenimus.
Daugiausia ji pasakodavosi Violetai. Ji žinodavo, mes – ne. Net jei mokykloje kas atsitikdavo, Violeta eidavo ginti Laimutės. Vieną sykį Laimutės paklausiau – kodėl? Ji atsakė: „Jūs tokie griežti, bijau ką pasakoti.“
Tik vėliau sužinojau, kad viena jos bendraklasė, sėdėjusi kolonijoje, labai tyčiodavosi iš Laimutės. Užgauliodavo ją, esą ji ruskė. Ši pasiguodė Violetai, Violeta pasakė man. Susitikau tą mergaitę gatvėje ir pasakiau: „Jei dar kartą užkabinsi mano dukrą, tau niekas nepadės.“ Man buvo keista, kad ji mandagiai atsakė: „Teta, daugiau to niekada nebus.“ Taip ir buvo.
Ir aš savo mamai mažai ką apie save pasakojau.
Mes su Stasiu – paprasti žmonės, ne psichologai. Dauguma tėvų anksčiau buvo tokie. Ateini iš darbo, puoli prie puodų, skalbti, lyginti. Kada domėtis psichologija? Panos, ar susitvarkėt, ar paruošėt pamokas, ar sveikos? Ir viskas.
Kas man labai nepatiko, kad mūsų dukros buvo prisižiūrėjusios serialų apie turtingus namus. Kodėl mes negalime taip gyventi? Aiškindavome – supraskit, kad tiems turtuoliams pradžią padarė tėvai. Mes su Stasiu abu pradėjome nuo nulio. 10 metų nuomojomės butus, dukros gimė gyvenant bendrabutyje. Iš ko galėjai susitaupyti? Iš atlyginimų? Stasys dirbo vairuotoju, aš – parduotuvėje. Kiekvienam daikteliui taupėme. Turtų neįsigijome, užtat viską užsidirbome sąžiningai, sunkiu darbu. Ir savo dukras to mokėme.
Bet jauno žmogaus mąstymas kitas. Ir Laimutė per tai nudegė.
Daugiau sužinojome apie Kedį tik tada, kai Laimutė išėjo gyventi pas Violetą. Žinojo, kad būtume neleidę draugauti...
Stasys: Kiek tau metų, vaikeli? Dar vos 16 metų suėjo, o ji jau į Juodkrantę važinėja. Vietoj proto – šlapimas! Taip jai norėjosi laisvės. Nes pas mus namie buvo griežtai. O pas Violetą galėjo atsipalaiduoti.
Aš nuo pirmos dienos pasakiau Laimutei: „Jei žmogus pas tėvus neužeina, slepiasi už kampo, bėk nuo tokio!“
Mes nepuolėm su draugystėmis į Kedžių šeimą. Matėm, kad jie nenori. Tai ir nereikia.
Tatjana: Pas Kedžius nuvažiavau, kai Laimutė grįžo iš gimdymo namų. Atsivežiau tortą, likerio. Laima Kedienė papjaustė skumbrės iš Juodkrantės. Drąsius pasirodė iš tolo, bet net šypsenėlės neišspaudė ir dingo.
Antrą kartą su Stasiu buvom per Laimutės gimtadienį. Užlipom į antrą aukštą, kur jie gyveno. Drąsius atnešė konjako, įpylė taurelę. Trumpai pabuvome ir išvažiavom.
Esu skambinusi L.Kedienei: „Vaikai kariauja, kuo mes, seneliai, dėti. Ar galiu anūkę pasiimti?“ – „Prašau, atvažiuokit“. Nuvažiavau. Matau verandoje sėdi anūkė, Drąsius, L. Kedienė. D. Kedys pripuolė prie vartų: „Klausyk, kurva, ko čia atvažiavai? Pyzdink iš čia nachuj!“ Akys paklaikusios. Man net žadą užėmė, aš tikrai išsigandau. Buvau su Violetos dukrele, pabūgau, kad puls mus mušti.
Per tą laiką, kiek jį pažinojau, tai buvo ilgiausias jo pokalbis su manimi. Tokie mano įspūdžiai apie „žentą“. O juk galėjome jį paduot į teismą už nepilnametės lytinį išnaudojimą.
Niekada nesakėme Laimutei – taikykis prie Kedžių, nulenk galvą. Ir mes, ir Violeta iškart pasakėme „išeik“, kai pirmą kartą Kedys pakėlė ranką. „Atvažiuok, padėsim. Tu nepriklausai tai šeimai“, – taip patarinėjome savo dukrai.
Stasys: Aš taip pat bandžiau ieškoti taikos. Buvau nuvažiavęs pasikalbėti su D. Kedžiu dar konflikto pradžioje. L. Kedienė tik iškoliojo, kad mūsų dukra šiokia anokia.
Dar kartą ten važiavau su Laimute pasiimti mergaitės, kai jai priklausė pagal grafiką. „Žento“ buvau apstumdytas. Pranešiau policijai. Ši nereagavo.
Nenoriu prisiminti, ką mes išgirdome per tuos metus, kai Laimutę Kedžiai apkaltino pardavinėjus dukrelę.
Tatjana: Mano bendradarbė man sako: „Žinai, sutikau draugę, sako, matė jūsų Laimutę čia, prie Kauno marių, ją dulkina. Eilė stovėjo!“ Įsivaizduokit, prie pat kelio, taip gerai visiems matėsi. Ir čia ne vieninteliai žodžiai, kuriuos teko išgirsti. Vien tai, kad anūkė esą buvo tvirkinama mūsų namuose per krikštynas. Gal šioje svetainėje, ant šios sofos, kur dabar sėdime? Nepamatuojamas D.Kedžio žiaurumas.
Stasys: Nuvažiavau su reikalais į mokyklą, kurią esu baigęs. Ateina ta pati pavaduotoja, buhalterė – buvusi klasės draugė. Šnekamės. Ir viena pedagogė prieina: „Ar kartais jūs ne Stankūnaitės tėvas?“ – „Taip, o koks reikalas?“ – „Labai nepatikima pavardė, nežinau, nežinau...“
Ar žmonės matė, žinojo, dokumentus nors vartė? Ne! Bet kalbėti! Net mokytoja lyg turgaus boba. Kaune visi ant kelių prieš turtingus. Mat Venckienė teisėja, vyras – advokatas! Nenurimsime, kol neatsakys tie, kurie taip šmeižė mūsų šeimą.
Kad Laimutė pakliuvo į Kedžių šeimą – jos didžiausia nelaimė. Mes mylime savo dukrą, bet negalime visiškai jos ginti. Ji plaukus rovėsi – nužudyta sesuo, atimtas vaikas. O ar ne ji pati kalta?
Kiek mes ją perspėjome, kiek jai draudėme neprasidėti su D. Kedžiu. Neklausė. Gyvenimas skaudžiai jai įkrėtė proto. Net ir nežinau, ar nuo šešiolikos metų ji turėjo nors vieną laimingą dieną. Tik nuolatinė kova dėl dukrytės.
