1916 metų rugpjūtį ant Plikojo kalno iškilę Trys kryžiai tapo sostinės simboliu. Tai buvo vienas pirmųjų gelžbetoninių statinių Vilniuje.
Sovietmečiu susprogdintą paminklą atstatę specialistai taip ir neatsakė į klausimą, kodėl jis buvo tuščiaviduris, kur iš jo vidaus dingo klojiniai.
Tuo metu šimtmetį šią vasarą švenčiantį paminklą lankantys vilniečiai piktinasi, kad Trijų kryžių aplinka smarkiai apleista, – apgriuvę laiptai nuo Kalnų parko, aprašinėtas pats paminklas.
Teritoriją tvarkanti Vilniaus pilių kultūrinio rezervato direkcija teisinasi, kad vis dar laukia milijono eurų Europos Sąjungos lėšų.
O tada jau sutvarkys Kalnų parką, nušvis ir Trys kryžiai.
Vidurinis – aukštesnis
Paminklo projekto autorius architektas A.Vivulskis ir statybos darbus atlikęs inžinierius Teofilis Šopa nusinešė Trijų kryžių paslaptį į kapus.
Jiems vadovaujant Trys kryžiai iš gelžbetonio buvo pastatyti per du mėnesius. A.Vivulskio projekte paminklo siužetas buvo tapatinamas su Golgotos kalno įvaizdžiu.
Gelžbetoniniai kryžiai buvo monumentalios formos. Ant plataus lenkto postamento iškilę trys kryžiai buvo išlieti pagal tą pačią formą.
Tik vidurinis šiek tiek aukštesnis. O kryžių kryžmas akcentavo smailūs kyšuliai, simbolizuojantys vinis.
Kodėl A.Vivulskis pasirinko tokią kryžių išdėstymo formą? Menotyrininkė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė siūlė įsižiūrėti į kitą architekto ir skulptoriaus kūrinį – 1903 metų Šiluvos koplyčios eskizą.
Jame dėmesį taip pat patraukia kryžius, užimantis visą viršutinį fasado tarpsnį. Kryžius įgilintas, anot N.Lukšionytės-Tolvaišienės, tarsi įspaustas formuojant statinio masę.
Menotyrininkei panašių sprendimų XX amžiaus architektūroje niekur neteko aptikti.
Jos nuomone, skulptūriškas kryžiaus pavidalas – tai spontaniška įžvalga, atsiradusi įsijautus į sakralinio pastato esmę ir struktūrą.
Vėliau kryžiaus pavidalo apoteozė, nesusaistyta vidaus erdvės reikalavimų, išsiskleidė kitame A.Vivulskio kūrinyje – Trijų kryžių paminkle.
Nuolaužos – po žemėmis
A.Vivulskio sukurtam paminklui neilgai buvo lemta stovėti – 1950 metų gegužės 30-ąją jis buvo susprogdintas.
Tik 1988 metų rudenį Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Kultūros fondo iniciatyva paminklas pradėtas atstatyti. Jis buvo atidengtas kitų metų birželio 14-ąją.
Darbams vadovavo vilnietis architektas Henrikas Šilgalis ir statybos inžinierius Antanas Juozaitis iš Šiaulių.
A.Juozaitis iki smulkmenų prisimena to meto įvykius. Jis pasakojo, kad ėmęsi atstatyti kryžius archeologai iš pradžių atkasė ir susprogdintų senųjų kryžių nuolaužas.
Buvo išlikusios visų trijų kryžių kryžminės dalys.
Tie kryžiai buvo paguldyti kalno papėdėje.
Ateidavo žmonės, padėdavo gėlių, uždegdavo žvakių.
Kol vyko atstatymo darbai, ant kalno buvo pastatyti trys simboliniai mediniai kryžiai.
Sutaupė nemažai cemento?
Nors atstatyti Trys kryžiai atrodo kaip du vandens lašai panašūs į A.Vivulskio projektuotus, A.Juozaitis teigė, kad vienas skirtumas vis dėlto yra. Atstatyti kryžiai nebėra tuščiaviduriai kaip susprogdintieji.
„Daugybę kartų apžiūrėjome susprogdintus kryžius, bet iki šiol negalime atsakyti į klausimą, kaip iš jų vidaus buvo išimti klojiniai“, – prisipažino A.Juozaitis.
Jis svarstė: kryžiai daug metų išgulėjo po žeme, tačiau iš medinių klojinių būtų likusi nors žymė.
Paslaptį mėgino atskleisti ir H.Šilgalis, tačiau iki mirties jam to taip ir nepavyko padaryti.
Paklaustas, kodėl A.Vivulskio projektuoti kryžiai buvo tuščiaviduriai, A.Juozaitis spėjo, kad taip turbūt buvo pasielgta taupant cementą.
Talkininkai dirbo už dyką
Naujieji kryžiai buvo pastatyti ant senųjų pamatų, juos šiek tiek paplatinus.
Beje, paminklas 1,2 metro aukštesnis.
Liejant kryžius į jų vidų buvo sudėtos senųjų dalys.
A.Juozaitis prisiminė, kad atstatant kryžius talkininkų netrūko. O jų rankų reikėjo daug, nes jokia technika ant kalno negalėjo užvažiuoti – jį būtų suardžiusi.
„Skiedinį, betoną į tokį aukštį nešdavome rankomis. Talkininkai triūsė už dyką ne tiktai dienomis, bet ir naktimis. Pasikeisdavo kas tris ar keturias valandas, bet kai kurių tiesiog tekdavo maldauti eiti namo“, – šyptelėjo A.Juozaitis.
Žiauriai nužudė vienuolius
Trijų kryžių ištakų reikėtų ieškoti XIV amžiaus antrojoje pusėje. Bychovco kronikoje rašoma, kad valdant kunigaikščiui Algirdui žygio į Maskvą metu, 1369-aisiais, Vilniaus miestiečiai pagonys nužudė 14 pranciškonų vienuolių.
Septyni vienuoliai buvo prikalti prie kryžių ir numesti į upę.
Istorijos šaltiniuose minima Vilnia ir Neris, bet Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Audronė Kasparavičienė įsitikinusi, kad tai buvusi pastaroji upė, nes ji tais laikais tekėjo arčiau Trijų Kryžių kalno negu dabar. Tai patvirtina ir archeologiniai tyrimai.
Kiti septyni pranciškonų vienuoliai buvo nužudyti dabartinės Prezidentūros pastato teritorijoje.
Nuvirto nuslinkus šlaitui
Pradėjus stiprinti katalikybę, tarp 1613 ir 1636 metų ant Plikojo kalno pastatyti pirmieji trys mediniai kryžiai, kurie vis buvo atnaujinami.
XIX amžiuje carinės Rusijos valdžia neleido kryžių atnaujinti, nes Plikasis kalnas esą patenka į karinės tvirtovės teritoriją.
Trys kryžiai nuvirto 1869 metais nuslinkus kalno šlaitui. Jie nebuvo atstatyti. 1915 metais vokiečių okupacinė valdžia, pro pirštus žiūrėjusi į religines iniciatyvas, leido statyti naują Trijų kryžių paminklą.
Svyravo tarp dvasininko ir menininko kelio
A.Vivulskis (nuotr.) 1877 metais gimė Totmoje, Vologdos gubernijoje. Jo tėvas ten dirbo miškininku.
Po vyro mirties motina Adelė Karpuškaitė 1883 metais su vaikais persikėlė į Mintaują (dab. Jelgava, Latvija) pas gimines. Čia prabėgo A.Vivulskio vaikystė ir paauglystė.
Ieškodama sūnui tinkamesnės aplinkos motina išsiuntė jį į Chyrovo jėzuitų gimnaziją Galicijoje. Baigęs gimnaziją A.Vivulskis svyravo: rinktis dvasininko ar menininko kelią?
A.Vivulskis pasirinko meninę kūrybą ir įstojo į Aukštąją technikos mokyklą. Vėliau jis mokėsi Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje.
1902 metais A.Vivulskis įstojo į skulptūros klasę ir buvo laikomas vienu geriausių mokyklos studentų.
1904–1908 metais A.Vivulskis keliavo po Italiją, Austriją, Angliją, Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Olandiją, Šveicariją, Ispaniją. Nė vienas iš to meto Lietuvoje dirbusių projektuotojų neturėjo tokio plataus akiračio ir architekto bei skulptoriaus išsilavinimo.
1913 metų rugsėjo viduryje A.Vivulskis iš Paryžiaus persikėlė į Vilnių, nes prasidėjo Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios statyba. Be Trijų kryžių, A.Vivulskis Vilniuje, Šv.Jonų bažnyčioje, sukūrė memorialinę lentą, skirtą Tadui Kosciuškai.
