Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – keturioliktoji pasakojimo dalis.
2009 m. rugsėjo 6 –7 d.
Ką tuo metu veikė D.Kedys, kai seserys rugsėjo 7 dieną vyko į Vilnių, į Generalinę prokuratūrą, prašyti apsaugos, bet grįžo jos negavusios?
D.Kedys taip pat vyko į Vilnių. Bet ne pas prokurorus. Jis vyko ruoštis seserų žudynėms, kaip teisme teigė jo tuometiniai bendrai.
Planavo slėptis Vilniuje
Rugsėjo 6 d., apie 13 val., iš Kauno į Vilnių pajudėjo lengvasis automobilis, vairuojamas moters – Eglės Barauskaitės. Mašinoje sėdėjo du vyrai – jos sugyventinis Raimundas Ivanauskas ir D. Kedys. Vilniuje, Lentvario gatvėje, vyrai susitiko su pažįstamu Mindaugu Žalimu. M. Žalimo kauniečiai paprašė paslaugos – padėti Kedžiui nužudyti 4 asmenis: J. Furmanavičių, V. Naruševičienę, L. Stankūnaitę ir A. Ūsą.
Žudynės turėjo įvykti spalio–lapkričio mėnesį.
Buvo suplanuota taip, kad pirmiausia reikia nužudyti teisėją J. Furmanavičių, nes lengviausia buvo nustatyti jo judėjimo grafiką. Esą D. Kedžio sesuo N. Venckienė darbo kompiuteryje galėjo pasižiūrėti, kada teisme J. Furmanavičius yra paskyręs posėdį. Taip bus galima orientuotis, kada jis išvažiuos iš namų.
J. Furmanavičių ketinta nušauti jo namų laiptinėje panaudojant ginklą su duslintuvu. Jo lavoną nusinešti į mikroautobusą, kurį reikėjo įsigyti iš anksto ir ant jo užklijuoti logotipą „Kauno keliai“. Tada bus važiuojama į Vaišvydavą, kur gyveno seserys L. Stankūnaitė ir V. Naruševičienė.
Anot Kedžio, jos laiką leidžia kartu. Tada jos abi nušaunamos, jų lavonai sudedami į autobusiuką, ir tada važiuojama prie A. Ūso namų. Jį paimti ir išsivežti gyvą, kankinti, peršauti rankas, kojas ir bandyti sužinoti, kas yra tas Aidas? Sužinojus apie Aidą, Ūsą nušauti ir tada važiuoti ieškoti Aido.
Tada autobusiukas su lavonais paliekamas daugiabučių kieme Šilainiuose. Čia D. Kedys persės į iš anksto nusipirktą „VW Golf“ ir vyks į Marijampolę, kur M. Žalimas jo lauks prie mokyklos ir atveš į Vilnių, į sodo namelį. Už pagalbą Žalimas gautų 1 milijoną litų ir ramiai gyventų. O Kedys pasislepia, pabūna apie mėnesį, kol nurimsta aistros, ir atvažiuoja į Kauną, kur nužudo Kauno apygardos teismo pirmininką Albertą Milinį ir buvusį verslo partnerį Saulių Velečką.
Tada buvo imta svarstyti, kaip ir kur Kedžiui slėptis? Pagaliau buvo nutarta, kad Žalimas nužudant nedalyvaus, Kedys tvarkysis vienas, o Žalimas jį slėps po nužudymų.
Per radiją ar telefonu išgirdęs, kad Kaune įvyko žudynės, Žalimas turėjo Kedžio laukti vienoje iš sutartų vietų: Marijampolėje, Kauno gatvėje, arba Vilniuje, prie „Neste Oil“ degalinės Dariaus ir Girėno gatvėje.
„Jie man davė pinigų, kad nusipirkčiau naują telefoną. Benzino kolonėlėje nusipirkome naują „Pildyk“ pakuotę. D. Kedžio paklausiau, ar jis kada nors yra šovęs į žmogų, ar jis galės nušauti tiek žmonių? D. Kedys pasakė, kad čia išsigimėliai, velniai, kad juos reikia nušauti. Tada buvo pasakyta, kad jo sesuo N. Venckienė palaiko žudynes“ (iš M. Žalimo apklausos protokolo ir liudijimo teisme).
Vyrai žudynėms ruošėsi kruopščiai, aptarė visas detales. Per žudynes D. Kedys turėtų užsidėti peruką, vykti į žudynių vietą autobusiuku su „Kauno kelių“ logotipais, nužudymui naudoti Kedžio turimą šaunamąjį ginklą su slopintuvu. D. Kedys turėjo būti M. Žalimo atvežtas į jo surastą sodo namelį Pavilny, sodų bendrijoje „Riešutas“. Namelis priklausė Žalimo pažįstamam, išvykusiam į užsienį.
Vyrai nuvyko į Marijampolę prie mokyklos, iš kur D. Kedį po žudynių turėtų paimti M. Žalimas. Tada nuvažiavo į Pavilnį ir apžiūrėjo būsimą Kedžio slapstymosi vietą. Sutarė, kad Žalimas iš anksto čia atveš Kedžio drabužių ir daiktų. Pakeliui miške Kedys išbandė neperšaunamą liemenę – numetė ant žemės ir bandė peršauti (iš liudytojo M. Žalimo parodymų teisme ir prokurorų kaltinamojo akto 2013 m. vasario 28 d.).
Sukirtę rankomis, vyrai atsisveikino.
Kitą dieną, rugsėjo 8 dieną, UAB „Rodiklis“ D. Kedys užsisakė lipdukų su „Kauno kelių“ logotipu.
Rūbus paslėpė sodo nemelyje
Rugsėjo 16 dieną M. Žalimas Kaune iš R.Ivanausko buto Šarkuvos gatvėje paėmė tris krepšius D. Kedžio daiktų. Juos perdavė R. Ivanausko sugyventinė E. Barauskaitė. Daiktus jis nuvežė į sodo namelį Pavilnyje, „Riešuto“ sodo bendrijoje. Tarp drabužių esą buvo ir 70 000 JAV dolerių.
Tos pačios rugsėjo 16 dienos popietę M. Žalimas, supratęs, kad žudynių Kaune išvengti nepavyks, atvyko į Kriminalinės policijos biurą ir Policijos departamentą, paprašė pakviesti pasikalbėti tolimą giminaitį, generalinio komisaro pavaduotoją Algirdą Stončaitį.
Atėjusiam pareigūnui išdėstė D. Kedžio parengtą būsimų žudynių planą.
Esą A. Stončaitis pasikvietė kitus aukštus pareigūnus, generalinio komisaro pavaduotojus Tomą Ulpį ir Visvaldą Račkauską. (Vėliau, duodamas parodymus policijos tyrėjams, M. Žalimas V. Račkausko pavardės nebeminėjo, – aut. past.) M. Žalimui Policijos departamente buvo pristatyti operatyvininkai Dariušas Sinkevičius ir Vitalijus Vitkovskis, su kuriais Žalimas turėjo palaikyti ryšį. Šie davė Žalimui savo telefonų numerius, užrašę juos ranka ant lapelio.
Jiems M. Žalimas tą pačią dieną parodė ir sodo namelį, kuriame po žudynių turėjo slėptis D. Kedys (iš M. Žalimo apklausos policijoje protokolo ir liudijimo teisme.)
Tačiau tuo metu, kai Policijos departamento vadovybė jau žinojo apie būsimas penkių asmenų, tarp jų ir V. Naruševičienės, žudynes, o D. Kedys intensyviai joms rengėsi, spalio 2 dieną, penktadienį, likus 3 dienoms iki žudynių, V. Naruševičienei buvo išsiųstas Vilniaus apygardos prokuratūros raštas: „Nustatyta, jog D. Kedys nepadarė nusikalstamų veiksmų.“ V. Naruševičienei ir L. Stankūnaitei nebuvo suteikta nei pagalba, nei apsauga.
Vėliau, po V. Naruševičienės žūties, prokurorai teisinosi esą nieko nežinoję, kad M. Žalimas jau buvo informavęs Policijos departamentą apie būsimas žudynes, nurodęs laiką ir nužudyti pasmerktus asmenis.
2013 metais, vykstant aukštų policijos pareigūnų teismui dėl to, kad jie nesutrukdė Kauno žudynių, paaiškėjo, jog specialiosiomis priemonėmis buvo užfiksuotas T. Ulpio liudijimas, kad prokurorams pranešti apie informatorių M. Žalimą esą neleidęs V.Račkauskas, tuo esą norėdamas paslėpti pareigūnų neveiklumą. Tačiau šis įrašas mįslingomis aplinkybėmis iš teisėsaugos institucijų kabineto dingo. Tačiau išliko to įrašo kopija, kuri ir buvo išklausyta teisme.
Kokia tvarka ruošėsi žudyti?
2009 m. rugsėjo 21 d., apie 17.20 val., Kaune, parduotuvėje „Sidabrinė kulka“, D. Kedys, pateikęs leidimą laikyti ir nešioti 9 kalibro ginklą, nusipirko 50 vienetų šovinių.
(Iš prokurorų kaltinamojo akto, 2013 m. vasario 28 d.)
2009 m. rugsėjo 27 d. 11 val. 8 dienos iki žudynių
D. Kedys iš piliečio D. Č. įsigijo mikroautobusą „VW Transporter“, valst. Nr. HSR 427 už 2300 litų. Už lipdukus „Kauno keliai“ D. Kedys sumokėjo 65 litus. Į mikroautobusą turėjo būti sukrauti penkių nužudytųjų kūnai (L. Stankūnaitės, V. Naruševičienės, J. Furmanavičiaus, A. Ūso, galbūt ir Aido) ir palikti Šilainių mikrorajone.
2009 m. spalio 2 d., penktadienis. 3 dienos iki žudynių
Iš Mindaugo Žalimo parodymų:
„Spalio 2 d. nuvažiavau į Kauną pas R. Ivanauską į namus. Ten radau D. Kedį. Jis pasakė, kad pirmadienį, spalio 5 dieną, jį kviečia į policijos departamentą. Tai pasakęs seseriai N. Venckienei, o ši jam paaiškinusi, kad policija jį nori pasodinti, kad pedofilų klanas pradeda keršyti, ir patarė nevažiuoti.
Būtent tada D. Kedys pasakė, kad jis pirmadienį „pradės žudyti velnius“. D. Kedys sakė, kad Neringa Venckienė darbiniame kompiuteryje pasižiūrėjo ir pasakė, kad J. Furmanavičius turi pirmą bylą pirmadienį, apie 9 valandą. D. Kedys pasakė: jei 7 valandą pradės laukti prie Furmanavičiaus namų senamiestyje, tai vis tiek sulauks.
D. Kedys sakė, kad nebespės perdažyti turimo baltos spalvos „VW Transporter“ oranžine spalva, kad jis atsitraukimui turi nusipirkęs „VW Golf“.
Būtent tą penktadienį, spalio 2 dieną, D. Kedys parodė, kad aš turiu spalio 5 d., pirmadienio rytą, laukti jo skambučio ir būti įsijungęs tam tikslui skirtą telefoną su kortele ir radiją bei klausytis pranešimo apie nužudymą. D.Kedys sakė, kad jis dar susidėlios su N. Venckiene galutinius taškus, apsitars.“
2009 m. rugsėjo 29 d. 6 dienos iki žudynių
Ar apie savo planus žudyti Drąsius Kedys tikrai kalbėjosi su savo seserimi Neringa Venckiene ir ši tam pritarusi? Ar jie kalbėdavosi, ką reiktų padaryti tiems „pedofilams“?
Likus 6 dienoms iki žudynių iš specialiosiomis priemonėmis užfiksuoto D. Kedžio pokalbio su moterimi, kurią jis vadina Nerša (nustatyta, kad tai N. Venckienė)
„D.Kedys pasakoja, kad gatvės gale pamatė raudoną automobilį, vairuotojas parodė policininko pažymėjimą. Į tai Nerša atsakė: „Tai aiškiai tų pedofilų kažkoks siuntinys, šimtu procentų“, kad „reikėjo šį vyrą griebti už...“, „tu, Drąsiuk, šautuvą, nešiokis“, „reikėjo surišti ir į balą įmesti, į mūsų balą įmesti, tegul plaukia“.
D.Kedys buvo rastas Kauno marių pakrantėje 2010 m. balandžio 27 d. Mirties priežastis – užspringimas vandeniu ar vėmalais.
A.Ūsas buvo rastas negyvas 2010 m. birželio 13 d. – prigėręs pakelės griovyje, kur vanduo siekė tik kelias dešimtis centimetrų.
* * *
Iš Mindaugo Žalimo apklausos (2011 m. spalio 30 d.):
„Aš su D. Kedžiu bendravau labai dažnai, beveik kas dieną. Aš žinau, kad N. Venckienė D. Kedį palaikė dėl žudynių. Sakė, kad jam padės sesuo, o A. Venckus parūpindavo operatyvinės informacijos. D. Kedys visada akcentuodavo, kad Neringa sakė, Neringa žino. Kiek aš žinau, viską tardavosi su N. Venckiene, jis jos klausė ir ja aklai pasitikėjo.“
2009 m. spalio 3 d., šeštadienis. 2 dienos iki žudynių
D.Kedys atvyksta pas R.Ivanauską. Apie ką jie kalbėjosi?
Iš specialiosiomis priemonėmis užfiksuoto vėlesnio R. Ivanausko pasakojimo draugams: „Jis džichado diržą turėjo, supranti, visada... ten dar su dusliarke, supranti... bet kokiu atveju sako užmušiu, aš jobinsiu, aš nesėsiu, aš ne zekas... Kiek trauksiu, tiek trauksiu... aš jabalinsiu iš to bliat su dusliarke visus... Jisai septynis norėjo, visus. Dar tuos uošvius... kad jie viską žinodami... Prieš galą ten buvo mūsų paskutinis šeštadienį susitikimas, o pirmadienį juk jisai viską padarė, tai žinai...“
(Iš Generalinės prokuratūros kaltinamojo akto 2013 m. vasario 28 d.)
Išėjęs iš R. Ivanausko, kieme D. Kedys susitiko pas R. Ivanauską einantį M. Žalimą. D. Kedys jam pasakė: „Viskas, pirmadienį žudau velnius“ (iš M. Žalimo apklausos).
2009 m. spalio 3 d., šeštadienis. 2 dienos iki žudynių
Iš apklausos:
„Liudytojas V. D. parodė, kad yra D. Kedžio kaimynas. D. Kedžio prašymu jis leido kieme laikinai laikyti baltą autobusiuką „VW Transporter“. D. Kedys autobusiuką pastatė spalio 3 dieną apie 15 val., dėjo kažkokius daiktus.“
2009 m. spalio 4 d., sekmadienis, apie 23 val. 9 valandos iki žudynių
Liudytojas V. D. parodė, kad „apie 23 valandą D. Kedys autobusiuką išvarė“ (iš ikiteisminio tyrimo medžiagos).
2009 m. spalio 3–4 d. Žudynių išvakarės
Tuo metu, kai spalio 3 dieną, šeštadienį, D. Kedys savo bendrininkui R. Ivanauskui pranešė, kad pirmadienį „bet kokiu atveju užmušiu“, L. Stankūnaitė leido savaitgalį pas seserį Violetą.
Žaidžiau su jos dukrele, tvarkėme kiemą. Su Violeta jau gyvenome jos artėjančio 30-mečio ir grožio salono atidarymo nuotaikomis. Jau buvo nupirktos kirpėjų kėdės, manikiūro stalai. Planavome šventę. Daug kalbėjomės apie mano dukrytę – kada pagaliau D. Kedys ateis į protą, kada aš atgausiu dukrytę?
Vėliau ne kartą savęs klausiau – gal ką ypatingo mes paskutinį kartą kalbėjomės? Gal kas pranašavo kraupų ateinančio pirmadienio rytą? Atrodo – ne.
Sekmadienio pavakare mes linksmai vakarieniavome, gėrėme arbatą, plepėjome, gėrėjomės jau rudens šalnų pakastomis, bet dar žydinčiomis kiemo gėlėmis. Buvo taip gera dviese, ramu ir, atrodė, saugu. Gal tikrai kraupūs Drąsiaus grasinimai yra ne šio pasaulio kliedesiai?
Tačiau seserys nežinojo, kad jau tą popietę D. Kedys buvo atvažiavęs prie Violetos namų.
Praėjus kelioms dienoms po žudynių Violetos vyras išsikvietė meistrą sutvarkyti durų. Ėmė šnekėtis, kad čia įvyko tragedija.
Meistras ir sako: „Per televiziją mačiau įtariamojo žudiko nuotrauką. Aš jį sekmadienį popiet iš čia vežiau su keista didele taše. Jis man sumokėjo 50 litų, kad nuvežčiau iki Garliavos.“
Iš to paties meistro apklausos:
„Liudytojas Nr. 12 parodė, kad 2009 m. spalio 4 d. jis apie 14–15 val. stovėjo mašinų aikštelėje prie parduotuvės „Koops“. Grįžęs iš parduotuvės prie automobilio pamatė žmogų, kuris paprašė nuvežti į Garliavą. Jis buvo apie 37 metų, apie 180 cm ūgio. Privažiavus pagrindinę Garliavos gatvę, vyriškis davė 50 litų ir išlipo.
Liudytojas spalio 5 dieną per televiziją parodžius D. Kedį, jį atpažino.“
Manoma, kad D. Kedys tuo metu prie V. Naruševičienės namų atvarė ir paliko atsarginį rugsėjo 27 dieną už 750 litų iš A. P. nusipirktą „VW Golf“, su kuriuo sprukdamas iš nusikaltimo vietos spalio 5 dieną, 12 valandą, netoliese padarė avariją. Į žudynių vietą pas V. Naruševičienę spalio 5 dieną 11 valandą D. Kedys atvyko baltu autobusiuku su užrašu „Kauno keliai“, tiesiai iš senamiesčio, kur buvo nušautas teisėjas J. Furmanavičius.
2009 m. spalio 4 d., sekmadienis, 18 val. 14 valandų iki žudynių
Kadangi keletą mėnesių gyvenau pas Violetą, ir tą sekmadienio vakarą ketinau pas ją nakvoti. Pirmadienį, 9 val. ryto, turėjau būti policijos komisariato šeimos centre. Čia turėjau susitikti su dukryte, kaip man priklausė pagal grafiką. Po to vėl būčiau grįžusi į Vaišvydavą, pas Violetą. D. Kedys tai puikiai žinojo.
Bet netikėtai sekmadienį, apie 18 val., man paskambino mama ir paprašė padaryti jai nugaros masažą. Pasitarėme, kad iš tėvų namų man bus arčiau į šeimos centrą nei iš Violetos namų. Apie 18–19 val. autobusu atvažiavau pas tėvus į Petrašiūnus.
2009 m. spalio 4 d., sekmadienis, 18 val. 14 valandų iki žudynių
Tą pačią valandą, kai L. Stankūnaitė atvažiavo pas savo tėvus, D. Kedys atvyko į viešbutį „Via Baltica“ Kauno rajone. Iš viešbučio darbuotojų D. Z. ir Ž. J. paliudijimo:
„Spalio 4 dieną, 18 valandą atvykęs vyras prisistatė Drąsiumi Kedžiu, už kambarį Nr. 306 sumokėjo 198 litus, nuėjo į kambarį ir už kokių 4 minučių grįžo. Paklausė, ar gali pasilikti raktą, išėjo ir nebegrįžo.
Spalio 5 dieną, atpažinusius D. Kedį iš nuotraukos, parodytos per televiziją, jos nuėjo pasižiūrėti į kambarį. Pamatė, kad atitraukta spintelė. Po ja rado paslėptą įjungtą mobilųjį telefoną.“
Taip D. Kedys žudynių išvakarėse pasiruošė, kad pagal telefoną jo buvimo vietą suradusi policija leistųsi klaidingais pėdsakais.
