Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – tryliktoji pasakojimo dalis.
„Nustatęs“, kad abi seserys pardavinėjo dukreles pedofilams, drauge su teisėja seserimi Neringa „nustatęs“ ir „pedofilų“ pavardes, D. Kedys ėmėsi kito uždavinio – „nustatyti“, kurgi 3–4 metų mergaitė buvo tvirkinama ar net prievartaujama? Jo „nustatyto“ fakto, kad tvirkinimas vyko jos senelių bute Kalantos gatvėje dar per krikštynas 2008 metų rugpjūtį ir 2008 lapkričio 21–23 dieną vėl senelių bute neužteko. Reikėjo „pedofilijos“ faktą sustiprinti.
Taip šioje istorijoje 2009-ųjų vasarą atsirado viešbutis „Baltosios burės“, kur esą vonioje buvo tvirkinama jo dukrelė.
L.Stankūnaitė:
Išėjusi iš D. Kedžio 2006 metais, kurį laiką su dukryte gyvenau pas tėvus Kalantos gatvėje. Į savo „Ford Focus“ įsidėjusi kelis šunis, Violeta su dukryte atvažiuodavo pas mus. Ateidavo mano draugių su vaikais ir visi eidavome pasivaikščioti prie Kauno marių. Tereikėjo pereiti per kiemą, praeiti pro parduotuvę „Šilas“, dar keli šimtai metrų miško keliuku – ir prieš mus nuostabi Kauno marių pakrantė.
Su Violeta čia praleisdavome daug savo vaikystės dienų. Dabar džiaugėmės, kad mūsų dukrelės čia linksmos žaidžia žaidimų aikštelėje, kavinėje skanauja ledų ir kokteilių. Mes, jaunos mamos, plepėdavome apie savo gyvenimus ir vaikus, gėrėdavomės mariomis ir baltomis jachtų burėmis.
Taip, baltosiomis burėmis. Čia pat stovėjo ir viešbutis „Baltosios burės“, į kurį po trejų metų D. Kedys atveš jau penkiametę dukrytę. Nenuostabu, kad mergytė, klausinėjama Kedžio, galėjo prisiminti „Baltųjų burių“ pavadinimą. Iškylos prie marių buvo smagi jos vaikystės dalis.
Bet dabar, filmuojama tėvo, ji mikčiodama ir vis subarama, kad ne taip kalba, turėjo pasakoti ne apie tai, kaip su vaikais čia žaisdavo ir valgydavo ledus, o apie tai, kaip kažkokie dėdės esą ją vonios kambaryje laižė ar net prievartavo. Priklausomai nuo to, kaip vaikui sakyti palieps protu nesuvokiama Kedžio fantazija.
* * *
2009 m. spalio 31 d., praėjus 26 dienoms po žudynių, rašydama straipsnį apie Kauno įvykius, atvažiavau į motelį „Baltosios burės“. Tikėjausi išvysti jį užkaltais langais. Tačiau kiemas buvo pilnas mašinų. Kažkas dar buriavo Kauno mariose, vežimėliais vaikus pakrantėje vežiojo jaunos motinos. Buvo saulėta linksma rudens diena.
Negi žmonės nežino, kad šį viešbutį įtariamas žudikas D. Kedys išvadino pedofilų, čia atsivežančių tvirkinti vaikus, lizdu? – nustebau.
Prisiminusi D. Kedžio pasakojimus žiniasklaidoje, kaip jis vasaros pabaigoje su dukrele pakliuvo į viešbutį pro tarnybinį įėjimą ir pats surado kambarį, kur mažametė esą buvo tvirkinama, pabandžiau taip padaryti ir aš.
Kad ir kiek sukau aplink viešbutį, tarnybinio įėjimo neradau. Užtikau tik grotas, užrakintas spyna. Tai – priešgaisrinis išėjimas. Kiek tas grotas tampiau, surūdijusi spyna nepasidavė. Nuleidusi rankas pasukau į viešbutį pro pagrindines duris.
Pasitikusiai administratorei Renatai K. pamelavau, kad norėčiau apžiūrėti kokį kambarį, gal išsinuomosiu savaitgaliui.
– Antrame aukšte kaip tik yra valytoja, galite pažiūrėti, – sutiko moteris.
Tačiau aš iš pradžių užlipau į paskutinį, trečią aukštą. Patampiau visų kambarių durų rankenas – užrakintos. Pamačiau užrašą „Priešgaisrinis išėjimas“. Bandau atidaryti, bet nėra net rankenos.
Leidžiuosi į antrą aukštą. Valytoja valo niūroką kambarį. Jame – dvi studentiškos lovos, bet yra balkonas, už jo – pušys. Žvilgteliu į vonios kambarį – pageltusi vonia, praustuvas ir vandenį leidžiantis klozeto bakelis.
– Čia prastas kambarys, bet su vonia. Yra ir paremontuotų, tačiau ten – tik dušo kabinos. Gal užeikite? – pasiūlo valytoja.
Nebeslepiu, kad ieškau kambario, kur, D. Kedžio teigimu, vonioje jo dukrelę tvirkindavo pedofilai.
– Bet šitame kambaryje D. Kedys ir filmavo savo mergaitę. Baisu, kas čia buvo, kokį skandalą jis čia kėlė. O tas vaikutis stovi toks išsigandęs. Bet jūs eikite geriau pas administratorę, – išsigandusi kalbą nutraukė valytoja.
Nusileidau į pirmą aukštą pas administratorę Mileną M. Prisistačiau, kad esu žurnalistė.
– Niekada nepamiršiu tos dienos. Tai buvo rugpjūčio 29-oji, 12 valanda. Aš budėjau. Viešbutyje gyveno nemažai žmonių.
Staiga pro duris įėjo du vyrai su mergaite. Vienas – D. Kedys, atpažinau dabar iš nuotraukų. Kitas – už jį smulkesnis, skusta galva. Atrodė baisiai, tikro bandito veidu, lyg ką tik paleistas iš kalėjimo – jo draugas Albertas Žilius. Tiesą sakant, abu atrodė grėsmingai. Pirmas klausimas buvo toks: „Pažįsti tą mergaitę?“ Sakiau: „Ne, nesu mačiusi.“ Tada jie tiesiog puolė mane: „Motina atveždavo mergaitę, jos tvirkinti suvažiuodavo vyrai, tai vyko nuolat, o tu nieko nežinai?“
Pareikalavo parodyti kambarius. Aš su juo vaikščiojau po aukštus, – pasakojo administratorė.
– Tai D. Kedys atėjo pro pagrindines duris, o ne pateko pro kažkokias kitas, pats surado kambarį?
– Žinoma, kad pro pagrindines, pas mus ir nėra kito įėjimo. Jis melavo. Ir aš jį vedžiojau pati.
– Ką jis rado?
– Jam reikėjo pamatyti kambarį su vonia. Rado tokį, gerokai apleistą, nes jų dar nespėjome atnaujinti.
Tėvas ėmė klausinėti mergaitės: „Ar čia buvai, tos lovos buvo, balkonas buvo, toje vonioje buvai?“ Ta mergaitė tiktai mykt mykt, mindžikuoja, sako: „Nežinau, neprisimenu.“ Aiškiai buvo matyti, kad ji sutrikusi, toje aplinkoje nesiorientuoja.
Tai matydamas tėvas ėmė pykti. Jis norėjo filmuoti, bet nefilmavo – susinervinęs išėjo į kiemą. Tačiau po 10 minučių vėl grįžo, nuėjo į tą patį kambarį.
Tuomet mergaitė ėmė kartoti: „Taip, čia tos lovos, taip, prisimenu, vonioje maudė.“
Tėvas filmuoja, o jeigu ta mergaitė ką nors ne taip pasako, liepia sustoti, tada kažką trina, vėl filmuoja. Išėjo gal po valandos.
– Jūs pareikalavote tų svečių dokumentų, o gal pranešėte policijai?
– Supraskite, patyriau tokį stresą, kad nebežinojau, ko griebtis. Papasakojau kitą rytą mane atėjusiai pakeisti administratorei Renatai K.
– Jūs čia dirbate šešerius metus. Aš esate pastebėjusi, kad į viešbutį motina atvažiuotų su vaiku, o paskui pasirodytų vyrų? Ir taip esą vyko nuolat? – klausiu antros administratorės Renatos K.
– Nesąmonės ir kliedesiai. Mūsų viešbutis iš viso vaikams nepritaikytas, nėra net pusryčių. Turime nuolatinių klientų, dauguma jų gerai pažįstame. Galiu galvą guldyti, kad jokia mergaitė čia pedofilams nebuvo vežiojama. Jei jau tų pedofilų yra, tai gal smaginasi ne tokiame aptriušusiame kambaryje, gal turi pinigų prabangiau linksmintis.
– Ar jums teko susidurti su D.Kedžiu?
– Taip, kitą dieną po to įvykio, rugpjūčio 30-ąją, aš dirbau. Jis vėl atvyko su tuo draugu, šis liko stovėti prie durų su mergaite.
– Žinojote, kad tai D.Kedys?
– Tada – ne. Tik po tų baisių įvykių sužinojau, kas jis toks.
Kai tada paprašiau dokumentų, jis pasakė esąs generalinis prokuroras ir vėl norįs apžiūrėti kambarius, nes čia buvo tvirkinamas vaikas. Parodė į mergaitę, kaišiojo kažkokių vyrų nuotraukas, klausė, ar pažįstų. Sakau – pirmą kartą juos matau. Pasisiūliau jam atnešti mūsų registracijos knygą.
Jis ėmė rėkti kaip pamišęs: „Aš tau sukišiu tą knygą į... Žinokit, aš taip nepaliksiu, išnaikinsiu tą pedofilų lizdą!“ Dieve, kas čia darėsi!
Jis taip šaukė, kad jam pradėjo trūkčioti paakio nervas. Tada išsivedė tą mergaitę į kiemą, filmavo mašinas, klausinėjo, kur sustodavo ją atvežęs automobilis. Buvo matyti, kad tas vaikas čia nieko nesuvokia.
– Ar pranešėte apie šį išpuolį?
– Taip, pasakiau mūsų susirinkime. Tada net svarstėme, gal tai naujas reketavimo būdas?
Bet daugiau jis nebeatvažiavo, taip viskas ir liko. Nepasakyčiau, kad mums nebaisu čia dirbti. Viską supratome, kai pamatėme, kokia dabar vyksta tragedija. Negalime patikėti D. Kedžiu, nes patys matėme, kaip jis kūrė pedofilijos skandalą viešbutyje.
2009 m. rugsėjo 7 d. 28 dienos iki žudynių
„Tai paskutinis bandymas civilizuotu būdu spręsti problemą“, – pagrasino D. Kedys, 2009 m. rugpjūčio 19 d. kalbėdamas per „Lietuvos ryto“ televiziją.
„Tie tarakonai, pedofilai – Stankūnaitė, Naruševičienė, Furmanavičius, Ūsas, Aidas“, – rugsėjo 1 dieną vėl nuskambėjo D. Kedžio prakeiksmai kitoje televizijoje.
Kai D. Kedžio grasinimai susidoroti su L.Stankūnaite ir V.Naruševičiene nesiliovė, rugsėjo 7 dieną jos atvyko į Vilnių pas generalinį prokurorą Algimantą Valantiną prašyti pagalbos ir apsaugos.
Prieš išvykdama į Vilnių pas generalinį prokurorą, V. Naruševičienė paskambino tėvui S. Stankūnui (rugsėjo 7 diena, 9.41 val.).
V. Naruševičienė: Tas Kedys, debilas, tiek prišnekės, kad nežinosi, į kurią pusę bėgti. Jau dabar tiek apšiko žmonių...
S. Stankūnas: Aš tai jo vietoj nusišaučiau...
V. N.: Tai žiūrėk, kad taip nebūtų. Nes jisai bailys...
S. S.: Man tik baisu, kad jisai tai mergaitei ką nors nepadarytų iš nevilties...
V. N.: Tai ir mergaitei, ir Laimutei, ir man gali padaryti. Visko iš to keršto... Taigi nesveikas yra. Mes šiandien vežam tam vyriausiam prokurorui Valantinui pareiškimus dėl mūsų šeimos apsaugos, kad buvo grasinęs ir naudojęs fizinę jėgą.
S. S.: Tai čia būtinai reikia...
V. N.: Dabar aš kiekvieną vakarą užmigt negaliu. Per tą išsigimėlį. Nieko, jis tuoj pradės gauti savo porcijas... Aš netikiu, kad teisėjai tylės. Ypač tas Furmanavičius, kur kaltina jį konkrečiai, kad jis prievartavo mano dukrą.
S. S.: Be žodžių.
V. N.: Ko ta Neringa, sesutė, jo dabar negina. Jinai pati buvo viso to iniciatorė...
S. S.: Jau jai ir pačiai nesinorės jo matyti...
V. N.: Jau nepabėgs, jau viskas jai, jau jinai sėdi toj pačioj baloj, dabar lai dreba...
S. S.: Tai visi supranta, kad ta viena šeima yra klanas. Protyvniausia, kad ir tėvai pradėjo eiti paskui jį, kai buvau nuvažiavęs, motina sako – ta mergaitė nachren jinai reikalinga, mums ramybės senatvėje norisi....
V. N.: Tai aš pati girdėjau ne vieną kartą. Pas vaikų teisių kontrolierę ten vos nealpsta, miršta, o Jėzau, mano anūke.
S. S.: Mano nuomone, Dievas turėtų trenkt griausmą į tuos namus.
V. N.: ...kaip ant to manekeno: nu, tu daryk, lenkis, parodyk. Tai ar čia ne vaiko prievarta?
S. S.: Tai įsivaizduok, kiek prieš tai reikėjo dirbti su ja.
V. N.: Tuos septynis mėnesius jis kaip šunį ir dresiravo.
S. S.: Tai pagalvok, jei net į darželį nevedė...
V. N.: Jis tikrai neištvers ir nusišaus, nes čia kai tiek limonų jam bus priteista... Vis tiek ta teisybė išlįs, taigi vis tiek išsiaiškins, kad jisai meluoja. Viešpatie. Bet kodėl mano vaikas per tą išgamą turi kentėti tokius dalykus. Kad jisai savo dukrą traumuoja visam gyvenimui, tai jis ir mano vaiką traumuoja. Aš buvau apšmeižta prieš visą Lietuvą, ir mano dukra, per žinias parodyta, kad jinai buvo prievartaujama. Viešpatie tu brangus...
S. S.: Jau jis pats parodo, kad neturi ko griebtis, jau šakės... Aš tai jo vietoj nusišaučiau. Nusišovei ir rami galva.
V. N.: Čia jam būtų geriausia. Ir visai giminei.
S. S.: Man atrodo, kad jie patys, jei galėtų, ir nušautų. Tu galvoji, jiems neatsibodę? Kaip sušiko visą gyvenimą.
V. N.: Tokių išgamų turbūt į tūkstantmetį kartą gimsta. Ir būtent ant tokio pataikyti išsigimėlio. Jam tikslas yra sužlugdyti Laimutę. Negrįši atgal, tai nematysi vaiko. Tai jo pirmi žodžiai buvo... Tai kas čia jinai, Dieve, blusa. Galvojo, sudirbsim ant staigio, bet ne taip lengvai...
S. S.: Bet aš ir mamytei pasakiau, kad tu maladec, tu jai padedi kaip sesuo, teisingai.
V. N.: Tai aš už tą pagalbą irgi gavau per ausis, bet jau kaip yra, taip yra.
S. S.: Banga ne visuomet eina į vieną pusę. Jinai daeina iki galo. Ir grįžta atgal. O jam grįžtamoji bus.
V. N.: Aš pasakiau ir prokurorams, ir visiems, ateis diena, ir aš per televiziją atviru veidu visiems pasakysiu.
Nebepasakė... Po 28 dienų buvo nužudyta.
