Krikščionys tiki, kad šioje Jeruzalės vietoje kadaise stūksojo uola, kurioje iškirstame kape Jėzus Kristus buvo palaidotas, o po trijų dienų prisikėlė ir įžengė į dangų. Tačiau šis akmuo iškentė daug: virš jo 2000 metų virė kovos, siautė gaisrai ir kilo vis naujų šventovių kuorai.
Visų jų liekanos – vis dar po žeme, tačiau laikas padarė savo darbą: akmenys suskilinėję, o vėliausiai pastatytą bažnyčią nuo sugriuvimo septynis dešimtmečius saugo tik metalinis narvas.
Įvairios krikščionybės atšakos ilgą laiką nesutarė dėl to, kas turėtų imtis remonto, tačiau šią vasarą darbai prasidėjo.
Archeologai leisis žemyn iki pat kapo akmens, jį sutvirtins cementu ir titano varžtais.
Taip giliai Jėzaus kapavietės prižiūrėtojai nebuvo nusileidę jau du šimtmečius.
Palaidojo turčiaus kape
Tuo, kad šioje vietoje buvo palaidotas Dievo sūnus, tiki ne visi krikščionys.
Antai protestantams Jėzaus trumpo poilsio vieta yra vadinamasis Sodo kapas, stūksantis maždaug pusė kilometro į šiaurę. Tačiau katalikams ir stačiatikiams Jėzaus kapą žymi bažnyčia, kurios istorija – marga kaip jos akmeninės grindys.
Pasak Šventojo Rašto, ant kryžiaus mirusio Jėzaus kūną priglaudė Juozapas iš Arimatėjos. Turtingas žydas įvyniojo jį į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikaldinęs uoloje.
Toks elgesys Judėjoje tais laikais nebuvo priimtas: nukryžiuoti nusikaltėliai dažniausiai buvo paliekami pūti ant kryžiaus arba be ceremonijų sumetami į artimiausią duobę.
Neaišku, kodėl Juozapas iš Arimatėjos pasiūlė Jėzui atiduoti savo kapą, tačiau jis tapo vienu svarbiausių krikščionių piligrimų lankomų objektų Jeruzalėje.
Per pastaruosius du tūkstantmečius Jėzaus kapo vietoje šventovės keitė viena kitą.
Pirmoji krikščionių bažnyčia čia buvo pastatyta imperatoriaus Konstantino dar IV amžiuje, vėliau sugriauta ir vėl atstatyta.
XI amžiuje ją pakeitė kryžiuočių koplyčia, ją viduramžiais restauravo pranciškonų vienuoliai, bet ji sudegė 1808 metais. Degėsių vietoje bažnyčią pasistatė stačiatikiai.
Keista tvarka ir tradicijos
Šią bažnyčią dabar lygiomis teisėmis valdo Romos katalikai, koptai, graikų stačiatikiai ir armėnų katalikai.
Bendruomenėms taip pat reikėjo pasidalyti ir remonto išlaidas. Mat Jeruzalės šventuosius objektus saugo griežtos taisyklės ir tradicijos.
Net ir paprasčiausia statinio renovacija gali įžeisti kitus krikščionis: remontuoti galima tik tai, kas tau priklauso, todėl savavališkas entuziazmas kitiems galėtų reikšti, kad nori nusisavinti ne savo dalį.
Visi šventyklos kupolai, sienos, tamsios kertės, bronzinės lempos ir puošnūs piešiniai yra griežtai padalyti skirtingoms krikščionių bendruomenėms.
Kiekviena jų šią nuosavybę saugo kaip savo akį. Bazilikos sieną prie įėjimo puošia įmantri auksinė mozaika, kuri priklauso graikų stačiatikiams.
Virš įėjimo į sieną atremtos stovi Romos katalikams priklausančios kopėčios, kurių negalima pajudinti.
Nuo XVIII amžiaus jos buvo krustelėtos tik dukart.
Netoliese – armėnų kontroliuojamas takelis, kuriuo dvasininko rūbais vilkintys kitų krikščionių bendruomenių dvasininkai gali pereiti, tačiau negali stovėti, nes taip, sergėk Dieve, mestų iššūkį armėnų katalikams.
Žinoma, bažnyčią kartais reikia ir užrakinti. Kuriai krikščionybės atšakai patikėtas šis darbas? Ogi nė vienai: švenčiausios krikščionių vietos raktus jau nuo XIX amžiaus saugo dvi musulmonų šeimos.
Kasryt Adeebas Joudeh, kaip visi jo giminės protėviai, atneša dilbio ilgio kaltos geležies raktą prie bažnyčios durų ir perduoda jį kitos sargų šeimos atstovui Wajeeh Nuseibeh.
Šis pabeldžia į duris, pakviesdamas naktį šventoriuje praleidusius vienuolius, ir atrakina duris. Ritualas kartojasi ir kiekvieną vakarą.
Pliekiasi net kumščiais
Tiesa, tylus Šv.Kapo bazilikos pasidalijimas kartais išvirsta ir į garsius ginčus.
Šventykloje giesmes anksčiau dažnai nutraukdavo skirtingų krikščionių atšakų barniai ar net muštynės.
Graikų ortodoksų choro giesmes dažnai nutraukdavo armėnų kunigų maldos arba šventovėje ratu einančių katalikų žingsniai.
„Kartais jie netgi susimuša“, – pripažino bažnyčios sargas Farah Atallah.
Akmenis vagojantys įtrūkiai, regis, simbolizuoja ir tai, kas vyksta bažnyčioje.
Kai dvasininkų muštynių vaizdo įrašas atsidūrė internete, visi suvokė, kad reikia ką nors daryti. Pirmiausia kaip geros valios ženklą tikintieji kartu suremontavo tualetus.
Dėl tolesnio remonto susitarti turėjo pats popiežius Pranciškus ir Graikų stačiatikių bažnyčios vadovai.
Kai šventyklos būklė tokia apverktina, nurimo ir ugningiausi ginčai.
Mat praėjusį pavasarį Izraelio policija net buvo uždraudusi apskritai įžengti į bažnyčios kompleksą, nes baimintasi, kad jis gali sugriūti.
Todėl po ilgų derybų ir skaičiavimų remontas pagaliau prasidėjo šiemet.
Beveik 3 mln. eurų kainuosiančius darbus finansuos visos šventyklą pasidalijusios religinės bendruomenės.
Pastoliais statinį už 50 tūkstančių eurų apkalė vienas Graikijos bankas, o mainais už tai jo vardas atsidūrė ant kasinėjimo prietaisų.
Be to, kaip ir kasdien saugant bažnyčios raktus, čia neapsieita be musulmonų pagalbos: už kasinėjimus sumokės ir Jordanijos karalius Abdullah II, jau seniai išlaikantis Jeruzalės šventuosius objektus.
Paminklas gniaužia kvapą
Per artimiausius devynis mėnesius Jėzaus kapo vietoje dūgs paminklosaugininkai iš Graikijos. Darbininkai pirmiausia nuims 1947 metais britų suręstą geležinį narvą, kuris saugo Osmanų imperijos laikais pastatytą paskutinę bažnyčios versiją.
Statinio sienas nuo tarpukario laikų vagoja gilūs plyšiai, atsiradę po žemės drebėjimo.
Specialistai po septynių dešimtmečių nuims laikinai šventovę turėjusius saugoti sutvirtinimus ir pakeis juos nuolatiniais.
Tiesa, visų darbų metu į bažnyčią toliau galės užeiti lankytojai ir melstis piligrimai. Paminklosaugininkai dirbs atvirai, dėl to tikimasi, kad ir renovacijas bus lengviau kontroliuoti.
Tačiau kartu baiminamasi, kad remontą organizuojančios religinės bendruomenės į šį darbą nežvelgs labai objektyviai ir tiktai sieks ieškoti to, ko kape gali ir nebūti.
O Jeruzalės stačiatikių patriarchas Teofilis III tikino, kad tokioje vietoje nešališkam išlikti neįmanoma: „Tai nėra archeologinis paminklas. Šie akmenys yra daugiau nei akmenys.“
Nežino, ką ras
Vėliau darbas persikels po akmenine plokšte, dengiančia įėjimą į kapą.
Ji nebuvo judinta nuo 1810 metų, kai šioje vietoje išdygo paskutinė šventykla.
Nors giliau esanti kapo ertmė jau ne kartą buvo tirta radarais, rentgenu ir lazeriais, mokslininkams vis tiek dar kirba klausimas: ką pavyks surasti pakėlus akmenis?
Dar praėjusio amžiaus pabaigoje archeologas Martinas Biddle’as iškėlė hipotezę, kad ant uolos, kurioje esą buvo iškaltas Jėzaus kapas, reikėtų ieškoti pirmykščių krikščionių užrašų.
Mokslininkas svarstė, kad puikiausia būtų rasti tokių užrašų kaip „Jis prisikėlė!“ ar „Jo čia nebėra!“ O dar geriau, jeigu jie būtų užrašyti kuo anksčiau – arčiau tų laikų, kai Jėzus dar vaikščiojo žeme.
Tiesa, tyrėjai pripažįsta ir tai, kad Jėzaus garbinimo vieta šventovė tapo tik IV amžiuje – praėjus daugiau nei 350 metų po Išganytojo mirties.
Iki tol ten stūksojo imperatoriaus Adriano pastatyta deivės Afroditės šventykla. Uoliausi tikintieji tikina, esą ji Jėzaus kapo vietoje atsirado būtent tam, kad atbaidytų krikščionis nuo Dievo garbinimo.
Žinoma, tai gali būti ir visiškas atsitiktinumas.
Regis, krikščionys, kurie tikisi kape surasti užtikrintų įrodymų, kad čia tikrai gulėjo Dievo sūnaus kūnas, tikrai nusivils.
Net jeigu Juozapo iš Arimatėjos kapas tikrai buvo išskaptuotas būtent šioje Jeruzalės vietoje, graikų šventykla, keturios skirtingos bažnyčios, gaisrai ir laikas tikriausiai sunaikino visus įrodymus.
O gal Jėzaus Kristaus kapo rūsiuose rastos užuominos sugriaus krikščionių tikėjimo pamatus?
