Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“) – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos mumifikaciją „Mano kūnas išliks“.
* * *
Joks kitas dalykas nekelia tokių tiesioginių asociacijų su senovės Egiptu kaip mumijos, išskyrus piramides; ir vienu, ir kitu buvo būtina pasirūpinti ruošiantis amžinybei. Šiuolaikiniuose siaubo romanuose ir filmuose mumijos dažnai pasirodo kaip piktadariai – dar vienas įrodymas, kad lavonas mums tebekelia baimę. Prieš daugelį metų, kai pradėjau domėtis senovės Egiptu, skaičiau viską be atrankos ir šitaip į mano rankas pakliuvo ypač kraupi, tikroviška (?) istorija apie mumijas. Padedama kelių malonių skaitytojų ją prisiminiau, tad dabar perpasakosiu.
Šios istorijos autorius ir veikėjas – archeologas Arthuras Weigallas, vienu metu dirbęs Aukštutinio Egipto istorinio paveldo inspektoriumi ir parašęs keletą populiarių knygų. Vieną dieną jam ir jo komandai pavyksta rasti kapavietę su mumija. Vakarop bendradarbiai išeina namo, o Weigallas lieka dirbti su mumija kapavietės gilumoje, kur nusileido virve. Jis be galo įsitraukęs į darbą, bet staiga suvokia, kad kapavietėje pasidarė visiškai tamsu, ir pakėlęs akis pasibaisėjęs pamato, kad mažą, į lauką vedantį kvadratą viršuje aptemdė juodi debesys. Artėjo viena iš retų Egipto audrų, be to, kaip paprastai, bauginamai sparčiai.
Weigallas suprato, kad iš ryto, kai sugrįš jo komanda, kapavietė bus užlieta. Jam pačiam pavojus negrėsė, nes turėjo virvę, bet išvyniota mumija, – o jai dabar, matyt, jis jautė didžiulę simpatiją, – drėgmės neištvers. Weigallas privalėjo ją iškelti, nes kitaip ji pražus.
Archeologas nutarė, kad yra tik vienas būdas išspręsi šią dilemą. Jis užsidės mumiją ant nugaros ir ropšis virve. Klausimas tik toks: kaip mumiją pritaisyti? Kitos virvės jis, rodos, neturėjo – aplaidus neapsižiūrėjimas, bet nieko nepataisomo. Weigallas nusprendė apvyti mumijos rankas sau aplink kaklą ir šitaip kartu išlipti.
Taigi per vargus, kabindamasis į virvę rankomis ir pėdomis, archeologas ėmė ropštis aukštyn. Dangus viršuje buvo grėsmingai juodas; griaustinis dundėjo taip, lyg tolumoje riaumotų egiptietiška deivė liūtė. Staiga grėsmingus debesis perskrodė ryškus žaibas; krūptelėjęs Weigallas slystelėjo ir nučiuožė keletą pėdų žemyn. Kai jis tai padarė, mumija sujudėjo. Jos sukabintos rankos nuslydo jo krūtine žemyn, o galva nusviro; kai archeologas apsigręžė, susivokė žiūrįs tiesiai į išdžiuvusias jos akis ir į koketiškai prie jo peties prigludusį besišypsantį senos moters veidą.
Paskui įtampa kiek atslūgsta, bet net ir dabar, po šitiek metų, manau, kad tai viena geriausių mano skaitytų istorijų apie mumijas. A. Weigallas parašė ją talentingai ir vaizdingai, ir po žodžiu „tikroviška“ klaustuką palikau dėl vienintelės priežasties: kartais šis autorius tikslumą aukodavo dėl literatūrinio efekto.
Tam tikru požiūriu nėra prasmės kelti klausimo, kodėl egiptiečiai manė, kad norint įveikti fizinę mirtį reikia mumijos. Jie akivaizdžiai manė, kad to reikia, kitaip mumijų nebūtų tiek daug. Jau minėjome simpatinės magijos principus kaip vieną iš būdų paaiškinti, kodėl lavonui apskritai skiriamas dėmesys, bet tai nebūtinai pateikia visą atsakymą. Ir šį sykį egiptietiškus metodus geriau perprasime pirma trumpai aptarę, ką kitos tautos darydavo su savo mirusiaisiais.
Nors mumijų rasta ne tik Egipte, bet ir daugelyje kitų pasaulio vietų, mumifikacija kaip laidojimo būdas – gana retas reiškinys. Paliekant nuošalyje tokias egzotiškas procedūras kaip sumaitinimas plėšriesiems paukščiams ar ritualinį kanibalizmą, labiausiai paplitę būdai iš esmės yra du: užkasti žemėje ir sudeginti.
Logiškas sistemas mėgstantys šiuolaikiniai mokslininkai bandė atrasti kokį nors ryšį tarp laidojimo būdo tam tikroje kultūroje ir tuo metu vyravusio požiūrio į pomirtinį gyvenimą. Ar deginti palaikus reiškia gyvenimo po mirties neigimą? Ne. Mes jau sutikome, jog kūnas, kad ir kaip rūpestingai jį prižiūrėsi, iš naujo negyvena; taigi kūno sunaikinimas neturi įtakos sielos gyvavimui. Jeigu deginant kūną siela išlaisvinama, ji turi kartu su dūmais kilti į dangiškąjį rojų. Tokiu atveju kūno užkasimas turi reikšti tikėjimą, kad po mirties gyvenimas tęsiasi po žeme.
Bet toks požiūris neteisingas – gal dėl to, kad senovės žmonės taip nesirūpino nuoseklumu, kaip kad juos tyrinėjantys irzlūs mokslininkai. Kai kurios lavonus deginusios tautos tikėjo pomirtiniu gyvenimu po žeme, o kai kurios kitos, užkasdavusios mirusiuosius, suvokė rojų kaip „dangų“. Dogmų požiūriu tarp kremavimo ir laidojimo žemėje, regis, nėra jokio esminio skirtumo. Laidojimo tradicijose kremuojant pasitaiko tokių dalykų kaip puošnios kapavietės, brangūs į kapą dedami daiktai ir maisto aukos. Abiem laidojimo atvejais kažkokia fizinio kūno dalis išsaugoma, ir po kelių šimtmečių skirtumas tarp sudegintų ir užkastų palaikų beveik išnyksta.
Taigi mumifikacijos negalima laikyti galutine laidojimo (išsaugant bent dalį kūno) raidos stadija ir vertinti jos kaip kremavimo (visiško kūno sunaikinimo) priešpriešą. Mumifikacija yra atskiras ir ypatingas būdas.
Pirmiausia privalome išsiaiškinti, kuo balzamavimas skiriasi nuo mumifikacijos, o atsitiktinis kūno išsaugojimas nuo sąmoningo. Mumifikacija, paprastai sakant, kūno išdžiovinimas, yra tik viena iš balzamavimo – sąmoningo kūno apsaugojimo nuo gedimo – formų.
Balzamavimas suleidžiant apsauginių medžiagų – gana naujas dalykas. Bandymų apsaugoti audinius chemikalais ir augalinėmis medžiagomis pasitaikydavo jau senovės laikais ir viduramžiais, bet dauguma senovės balzamuotojų naudotų medžiagų šiuo požiūriu iš esmės buvo bevertės. Buvo keletas atvejų, kai balzamuotojai aptikdavo medžiagų, kurios iš tikrųjų išsaugodavo audinį; paprastai tai būdavo džiovinanti medžiaga, ją naudojant kūnas ir tapdavo mumija.
Kūnas gali tapti mumija sąmoningai arba atsitiktinai. Bene geriausiai išsisaugoję kūnai yra visai ne mumijos, o ypatingų sąlygų durpėtose Europos pelkėse padarinys. Tie kūnai išties atrodo kaip gyvi; jie ne tokie raukšlėti ir suvytę kaip tikrosios mumijos, išliko net drabužių fragmentų ir veido išraiškos. (Paprastai tai ne itin malonus vaizdas.) Dirvožemyje esantys chemikalai pavertė jų drabužius ir kūno audinius išdirbtą odą primenančia medžiaga. Šie žmonės kadaise buvo arba nerūpestingi ne ten koją pastatę keliautojai, arba nusikaltėliai, kuriais atsikratydavo sumesdami į pelkes, arba dievui skirtos aukos. Bet kuriuo atveju jie išliko atsitiktinai.
Antikoje ir viduramžiais valdovų kūnai dažnai būdavo vienaip ar kitaip balzamuojami. Kartais pasisekdavo, o kartais ištikdavo siaubingos nesėkmės. Tačiau dauguma sėkmingų pavyzdžių dera vertinti kaip atsitiktines mumijas, nes už savo išlikimą jos turi būti dėkingos palankioms oro ar dirvožemio sąlygoms, o ne balzamuojančioms medžiagoms. Dauguma kadaise balzamuoti bandytų kūnų šiandien yra siaubingos būklės. Romos katakombų lankytojai gali pamatyti „balzamuotų“ pirmųjų krikščionių palaikus – turbūt tie žmonės, jei būtų žinoję, kaip atrodys po 2000 metų, būtų maldavę palikti juos ramybėje. Palyginti su jais, net griaučiai atrodo gražūs.
Atėjo eilė aptarti sąmoningos ir sėkmingos mumifikacijos atvejus. Kadangi geriausios ir seniausios mumijos yra egiptietiškos, kadaise buvo iškelta prielaida, kad visos kitos sąmoningos mumijos buvo kultūrinės Egipto įtakos padarinys.
Mumijų rasta Pietų Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Meksikoje ir kitose vietose, taigi tai reikštų, kad egiptiečiai ir jų bičiuliai išties nemažai apkeliavo. Žymiausias šios kultūrinės sklaidos teorijos šalininkas buvo ne mėgėjas, o išties labai garsus mokslininkas Graftonas Elliotas Smithas, vienas pirmųjų medicinos specialistų, tyrinėjusių fizinę senovės egiptiečių antropologiją. Jo knyga apie egiptiečių mumijas, parašyta kartu su Warrenu Dawsonu, dar vienu mediku ir G. E. Smitho teorijos sekėju, iki šiol yra pavyzdinis šios srities veikalas.
G. E. Smitho vardas egiptologijoje tariamas su pagarba, bet abejoju, ar koks nors rimtas šiandienos mokslininkas palaikytų jo kultūrinės sklaidos teoriją. Jokie bandymai įrodyti, kad senovės laikais būta ryšio tarp Senojo ir Naujojo pasaulių, nesusilaukė sėkmės, nepastebėta ir jokių panašumų tarp Egipto mumijų ir rastų Vakarų pusrutulyje – išskyrus faktą, kad visi tie žmonės buvo mumifikuoti. Kaip pamatysime, egiptietiškos mumijos buvo ruošiamos savitai.
Peru mumijos, galbūt geriausiai žinomos iš atrastųjų Naujajame Pasaulyje, tikrai nebuvo atsitiktinės; jas norėta išsaugoti. Esama šiokių tokių kūno darinėjimo požymių, tačiau šios mumijos išliko visų pirma dėl klimato, o jis čia toks pat palankus kaip Egipte, tik ne sausas ir karštas, o sausas ir šaltas. Egiptiečių lavonai paprastai išsitiesdavo, o Peru jie susilenkdavo – lyg gūžtųsi nuo šalčio. Šaltis išsaugojo šiek tiek palaikų ir šiaurinėje Šiaurės Amerikos dalyje, kur gyvena Aliaskos aleutai. To paties žemyno pietuose kita išskirtinė aplinka – salietros šachtos – „užmarinavo“ Naujosios Meksikos ir Kentukio valstijų indėnų kūnus. Šios mumijos, nors sąmoningai laidotos šachtose, nebuvo išdarinėtos.
Dar žinomas kūno džiovinimas naudojant ugnį; bet, pavyzdžiui, Nikaragvoje tokia mumifikacija būdavo laikino pobūdžio. Po metų kūną sudegindavo. Daugelis šių mumifikacijos būdų išsaugodavo kūną tik ribotą laiką. Įvairiose Ramiojo vandenyno vietose pasitaikydavo primityvaus kūno darinėjimo ir balzamavimo atvejų, tačiau retai. Samoa mumijos išsilaikydavo tik apie trisdešimt metų ar kiek daugiau, o Taičio – vos keletą mėnesių. Paprastai šiame regione lavonui būdavo praduriama oda, kad išvarvėtų pūvant susikaupę skysčiai, o egiptiečiai šito, kiek žinome, niekada nedarė.
Tokia pat procedūra būdavo atliekama Australiją ir Naująją Gvinėją skiriančio Toreso sąsiaurio regione. Niekada nemačiau šių mumijų, – tiesą sakant, nelabai ir stengiausi, – bet fotografijos byloja, kad jos buvo visai vykusios. Jos atrodo šiek tiek panašios į egiptietiškąsias, skirtumas tik tas, kad būdavo pritaisomos prie bambukinių rėmų. Ant šių rėmų ir būdavo balzamuojama; kūną pakeldavo ir pakabindavo ant bambukų. Skaitytojo labui smulkmenas praleisiu; jas skaityti gana šlykštu.
Egiptietiškas būdas, palyginti su šiuo, atrodo visiškai antiseptinis. Pakaks pasakyti, kad abu būdai, be to paties tikslo, daugiau neturi nieko bendra. Netgi paliekant nuošaly faktą, kad kitų kraštų mumifikacijos būdas neturi jokių reikšmingų panašumų su tuo, ką darė egiptiečiai, kultūrinės sklaidos teorija susiduria su daugybe prieštaravimų. Senovės Egiptą ir Ramiojo vandenyno ar Amerikos kultūras skyrė ne tik didžiuliai atstumai, bet ir ne ką menkesnis laiko tarpas.
Tačiau vienu atveju mumifikacijos tradicija galėjo iš Egipto pereiti į kitą bendruomenę. Ugandoje gyvenanti bagandų gentis mumifikuoja savo mirusius karalius – ar bent jau mumifikuodavo; nežinau, kodėl jie turėtų atsisakyti šios tradicijos, juk ji nėra keistesnė už mūsų laidojimo papročius. Bagandų gentį tyrinėję mokslininkai, regis, įžvelgia ir kitų jos kultūros panašumų su senovės Egiptu, bet ar tie panašumai yra kas nors daugiau nei atsitiktinumas ir, jeigu taip, ar esama tiesioginio ryšio tarp Egipto ir bagandų protėvių arba bendro „afrikietiško“ paveldo, negaliu pasakyti nei aš, nei kas kitas. Bet kuriuo atveju, visai įmanoma, kad egiptiečių ir bagandų balzamavimo tradicijos yra susijusios.
Galimą ryšį tarp Egipto ir Kanarų salų, kur mumijos taip pat darytos, Įrodyti sudėtinga. Kanarų salų guančiai – jie, kaip suprantu, jau išnykę – buvo berberų giminaičiai, bet mažai tikėtina, kad jie paliko Afriką, jeigu apskritai būtent iš jos atsikėlė, anksčiau, nei išnyko egiptietiškas mirusiųjų kultas. Pasak pranešimų, guančių mumijos buvo daromos naudojant tam tiko medžio, randamo tose salose, sakus. Sakus balzamavimui naudojo ir egiptiečiai, o ir kedrų aliejus, rodos, turi kūnui išsaugoti reikalingų savybių. Tačiau šios mumijos taip išdžiovintos, kad kai kurios sveria ne daugiau kaip septynis svarus. Mažai tikėtina, kad vien tik sakais būtų įmanoma šitaip dehidratuoti audinį.
Akivaizdu, kad kūno išsaugojimas yra ne tiek teologinių koncepcijų apie nemirtingumą, o daugiau ar mažiau atsitiktinių fizikinių sąlygų padarinys. Dauguma tautų, tikinčių gyvenimu po mirties – kitaip sakant, beveik visos, – tenkinasi laidojimu žemėje arba deginimu. Nebūtina išsaugoti kūno, kad pelnytum nemirtingumą. Mumijų randame ten, kur tam palankus klimatas arba kur gentis turi natūralias balzamavimo „dirbtuves“, tokias kaip salietros šachtos. Išties veiksmingi balzamavimo būdai negalėjo būti išplėtoti, kol nebuvo pasiektas tam tikras psichologinių ir cheminių žinių lygis. Kartais būdavo užtinkama veiksminga džiovinimo priemonė, bet netgi tada buvo būtina išlaikyti kūną tinkamoje terpėje, nes kitaip anksčiau ar vėliau jis imdavo pūti.
Egiptiečių mumijoms patvarumą laidavo karštas ir sausas Egipto klimatas. Drėgnose kapavietėse palaidotos mumijos dažnai supūdavo, kad ir kiek būtų stengęsis balzamuotojas; kitos mumijos pradėjo irti, kai buvo iškeltos iš kapaviečių.
Žinoma, teologinio veiksnio atmesti negalime. Mumifikaciją Egipte, kaip ir visur kitur, galėjo įkvėpti aplinkos sąlygos, bet visos tos profesijos, kurias vėliau aptarsime, nebūtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę poreikio. Šį poreikį, kaip jau minėta, galbūt įmanoma paaiškinti simpatinės magijos principais. Žmogus gyvens rojuje, kol žemėje bus kokios nors jo kūno dalys – bet ne ilgiau. Tuo būtinu atramos tašku sielai galėjo būti statula ar netgi užrašytas vardas. Bet geriausias tiesioginis priminimas apie žmogų buvo jo paties kūnas.
