Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – aštuntoji pasakojimo dalis.
2006 m. rugsėjis
Po teismo nuosprendžio atiduoti vaiką D. Kedžiui rankų nenuleidau. Bet jokios institucijos man negalėjo ar nenorėjo padėti.
Ir tada 2006-ųjų rugsėjį, kai jau buvau išnaudojusi visas galimybes susigrąžinti kūdikį, aš pravėriau Andriaus Ūso, Seimo nario Viktoro Muntiano visuomeninio patarėjo, kabineto duris.
Andriaus niekada anksčiau nebuvau sutikusi. Kreiptis į politiką pagalbos man patarė Kauno rajono vaiko teisių apsaugos skyrius. Daugiau Kaune nebebuvo kur eiti.
Buvo nedrąsu vienai eiti pas politiką, nelabai žinojau, kur jį rasti. Buvo pati mano kovų dėl vaiko pradžia, dar nebuvau tokia „užgrūdinta“, kokia tapau vėliau. Iš tiesų tebebuvau besiblaškantis ir niekur pagalbos negaunantis vaikas, virš kurio galvos kabo įtakingos teisininkų šeimos rūstybė.
Pas A. Ūsą atėjome kartu su mama. Jo biuras buvo pačioje savivaldybėje. Darbuotojos palydėjo iki kabineto. Taip aš pirmą kartą pamačiau Andrių. Jis buvo ne vienas, su padėjėju. Vėliau manęs ne kartą yra klausę – koks man pasirodė Andrius? O buvo paklausiusių ir tiesmukiau – miegojo Stankūnaitė su Ūsu ar ne?
Pasakodama savo gyvenimą, ne kartą susimąsčiau – ar verta atverti savo širdį, išpasakoti ir savo vaikiškas svajones, ir širdgėlas, ir skaudžiausius išgyvenimus, kai pusės Lietuvos buvau trypiama ir maišoma su purvais?
Bet apsisprendžiau prabilti – atvirai, be nutylėjimų, nors savo nepagražintu pasakojimu, žinau, kai kam ir užgausiu širdį. Jei jau kalbu – kalbėsiu tik atvirai. Tegu šis mano viešas pasakojimas būna padėka visiems, kurie manimi tikėjo.
Aš pati šiandien, kai Andriaus nebėra, kartais susimąstau – koks man pirmą kartą pasirodė žmogus, kuris dėl manęs ir mano dukrelės padėjo galvą?
Ir turiu prisipažinti – neprisimenu. Nuo rašomojo stalo pakilęs žmogus visų pirma man buvo politikas, pas kurį atėjau pagalbos, bet ne vyriškis. Pastebėjau, kad jis apkūnokas, jaunas, bet nebūčiau patikėjusi, kad tuomet jam tebuvo 32 metai. Jis atrodė vyresnis, solidesnis. Su mama trumpai jam išdėstėme savo istoriją. Jis pasakė – pažiūrėsiu, kuo galiu padėti. Žinau, kad Andrius vėliau pasidomėjo, iš kokios aš šeimos, ar neturėjau problemų su teisėsauga, ar mokausi, dirbu.
Po savaitės paskambino ir pakvietė vėl atvykti pasikalbėti. Paprašė parodyti, kokius turime dokumentus, pažymas. Pasiūlė vėl kreiptis į teismą, rado advokatą iš Vilniaus ir pats pasisiūlė man atstovauti bylose. „Kuo galėsiu, tuo padėsiu“, – prisimenu tuos jo trumpus žodžius, įkvėpusius man naują viltį ir ryžto nenuleisti rankų. Pagaliau 2006 metų lapkričio 13 dieną aš Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi vėl atgavau dukrelę.
ANDRIUS
Taip, aš buvau Andriui neapsakomai dėkinga. Ir – viskas.
Mūsų bendravimas nenutrūko, teismai tebevyko. Andrius man tapo savotiška kelrode žvaigžde ne tik teismų koridoriuose, bet ir mano tik prasidėjusiame gyvenime. Jis visada atrodė toks tvirtas, pasitikintis savo jėgomis, konkretus, nemėgo tuščių kalbų ir plepalų. „Yra problema? Ją reikia spręsti“, – toks buvo jo charakteris.
Neturi kur gyventi? Padėsiu. Draugas nori išnuomoti butą – kraustykis ten. Nori pradėti savo verslą? Imkis valymo paslaugų, padėsiu, duosiu klientų, nes mano firma tuo užsiima. Neturi mašinos? Paskolinsiu. „Laima, tu privalai eiti į priekį, kabintis į gyvenimą“, – buvo nuolatiniai jo žodžiai.
Jis skatino mane domėtis platesniu pasauliu. Ragino skaityti ir dovanojo knygas. Dieve, kaip baisu, kad turiu kalbėti apie Andrių būtuoju laiku. Negaliu patikėti, kad jo nebėra. Kad niekada telefono ragelyje neišgirsiu jo balso ir pati negalėsiu paskambinti, kai gyvenimas iškels problemų, iš kurių nematysiu išeičių.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad Andrius mane sužavėjo vien savo veiklumu.
Jis sužavėjo mane ir savo gerumu, šiltumu, bet tik kaip žmogus, o ne kaip vyriškis. Kai tik pradėjome bendrauti, šiltesnių pokalbių tarp mūsų nebuvo, tik dalykiniai. „Laima, turi gauti tokias pažymas, turi padaryti tą ir tą“, – nuolat girdėjau.
Aš žinojau, kad jis dar neišsiskyręs, turi du vaikučius. Apie savo šeimos padėtį jis daug neatviravo. Man jis tebuvo tik geras, atjaučiantis, nuoširdus žmogus, kuris padėjo susigrąžinti dukrelę.
Prisipažįstu, kad niekada nežiūrėjau į jį kaip į galimą gyvenimo draugą, artimą vyriškį. Gal buvau per jauna? Andrius man atrodė esantis toli nuo mano įsivaizduojamo vyro tipo. Dabar, kai proto galvoje daugiau, kitaip vertinčiau, jei toks žmogus pasitaikytų mano gyvenime. Bet anuomet, kai buvo tik 20 metų... Ir vėl vyresnis už mane 12 metų, apkūnus. Ne, ne.
Bet negaliu sakyti, jog nemačiau, kad laikui bėgant Andrius man ėmė rodyti ir šiltesnius jausmus. Dažniau paskambindavo, atnešdavo man gėlių, knygų. Supratau – kai vyriškis tau pasiūlo pagalbą, gal jis turi ir kitų minčių, gal tu esi jam simpatinga. Drauge vykdavome pas advokatą į Vilnių, papietaudavome. Jis akivaizdžiai man rodė dėmesį ir laukė jo iš manęs.
Iš šono žvelgiant atrodytų, kad aš vis dėlto teikiau Andriui vilčių. Bet iš tiesų Andrius man buvo svarbus tik dėl dukrelės – kad galutinai padėtų laimėti visas bylas. Aš neieškojau naudos, bet priėmiau jo pagalbą. Šiek tiek buvau egoistė. Galbūt tai buvo niekinga iš mano pusės, tačiau tai tiesa. Pirmas dalykas – aš žinojau, kad jis turi šeimą, vien dėl to negalėjo kilti minčių apie mūsų bendravimą. Antra – kaip vyras jis manęs nedomino. Tačiau gerai supratau – jei su juo visai nebendrausiu, taip ir liksiu viena begaliniame teismų maratone. Puikiai suvokiau, kad man vienai neįveikti teisininkų šeimos. Nors laikinai susigrąžinau dukrelę, galutinio nuosprendžio nebuvo, pas kurį iš tėvų ji gyvens. Todėl Andrius man buvo lyg šiaudas skęstančiam.
Tikrai žinau, kad likdama su Andriumi gyvenime nebūčiau turėjusi vargo, viskas būtų parūpinta. Jis rimtai buvo užsiminęs net apie vestuves, kalbėjo apie savo jausmus. Gal tuo metu, kai jo santuoka byrėjo, jis jautėsi vienišas. Bet... širdžiai neįsakysi, jei žmogus netraukia. Rimtai Andrius yra kalbėjęsis su mano tėvais. Tėtis sakydavo: „Kalba lyg kunigas.“ Dar vienas puikus Andriaus bruožas – jis niekad nespaudė manęs, nebuvo savanaudis.
Kartu su Andriumi įveikėme ilgą distanciją, ilgas teismo posėdžių, apklausų valandas. Su advokatu valandų valandas aptarinėdavome situaciją. Planuodavome įvairius kelius, kaip galėčiau pabaigti tą sunkią kovą.
Jaučiuosi labai kalta prieš jo žmoną Guodą, jo buvusią šeimą, vaikus, netekusius nuostabaus tėvo. Jaučiuosi ypač kalta prieš Andriaus tėvus. Bet jis pats pasirinko savo lemtį – žūti dėl to, kad padėjo kitam žmogui.
„Negi tu nemiegojai su Andriumi?“ – klausia tie, kurie netiki, kad žmogus gali būti geras be atlygio. Man jų gaila. Ar aš nuolat turiu įrodinėti, kad nebuvome su Andriumi artimi. Bučinys į skruostą – ir viskas.
Bet man tas pats, ką kas galvoja. Mes su Andriumi žinome tiesą. Pasiilgstu to be galo gero, rūpestingo, nuoširdaus Žmogaus. Lenkiuosi jam mintyse, ir taip bus visą gyvenimą. Andrius pamilo Guodą, kuri tapo jo antrąja žmona, papasakojo man apie ją. Nuoširdžiai džiaugiausi jo laime. Mano gyvenime tuo metu taip pat buvo kitas žmogus. Mielas, protingas, labai mylėtas artimas draugas.
Po 3 metų. 2009 m. lapkritis
A. Ūsas TV laidai „Abipus sienos“:
– Kada pirmą kartą jūs pamatėte Laimos Stankūnaitės dukrą?
– Tai buvo 2006 metų gale, jai buvo beveik treji metukai. Pamačiau pas antstolį. Apsikabinusią mamą ir neištariančią nė žodžio.
– Kiek kartų buvote su ja susidūręs?
– Per tuos teismų maratonus gal 6–7 kartus. Buvau susidūręs tiek, kiek buvau užėjęs dėl bylos dokumentų pas Stankūnaitės tėvus ir į jos butą, kurį nuomojosi. Ji nebuvo labai drąsus vaikas. Elgėsi taip pat, kaip ir mano panašaus amžiaus dukrytė.
– Kaip ji jus vadino?
– Dėde. Nesuprantu, kaip trejų metų vaikui buvo galima įteigti kas antrą žodį sakyti „Ūsas“. Vaikui tai nebūdinga.
– Atnešdavote mergaitei dovanų?
– Ateidavau su dokumentų papkėmis. Aš pats buvau vaišinamas kava. Vienintelį kartą atnešiau dovanėlę per krikštynas. Tai buvo namuko formos saldainiai.
– Ir tą pačią dieną ją su dar kažkokiais dviem trim vyrais tvirkinote senelių Stankūnų bute, suvalgę krikštynų tortą?
– Taip išeitų. Tą pačią dieną.
– Prisimenate tą krikštynų dieną?
– Puikiai. Buvo 2008 metų rugpjūčio šeštadienio rytas. Skambina verkdama Laima ir prašo – Andriau, ar negalėtum pabūti dukrelės krikštatėviu. Kas nutiko? Sako, sesuo su vyru nespėjo grįžti, krikštynos suplanuotos, išleidau krūvą pinigų. Jau dvejus metus padėjau Stankūnaitei teismuose dėl dukrytės, žinau, ką jai reiškia tas vaikas, kiek ji už jį kovojo. Negalėjau atsisakyti, nors sužadėtinė Guoda ir pyktelėjo, kad susigadinsiu suplanuotą šeštadienį.
– Ką buvote suplanavę?
– Tą pačią dieną buvo jos mamos gimtadienis. Nuvykome po krikštynų.
– Ar Drąsius Kedys dalyvavo krikštynose?
– Ne. Laima sakė, kad kvietė ir jį, ir jo tėvus.
Aš dar bažnyčioje, stovint prie altoriaus, pagalvojau, kokia būtų reakcija, jei dabar įsiveržtų Kedys. Tik tada šovė į galvą. Žinot, iš pradžių net nepagalvojau.
– Tad jūs jau jutot jo neapykantos alsavimą už nugaros?
– Nuolat jutau. Nuo pirmos dienos, kai ėmiausi šios bylos, jaučiau spaudimą. Žinojau, kad mane seka privatus detektyvas Julius Lukoškinas, šnipinėja kaime, kur turiu sodybą. Tikėjausi, kad man bus atkeršyta. Bet tik ne tokiu būdu – išgalvojant pedofiliją. Geriau būčiau buvęs apkaltintas penkiom šešiom žmogžudystėm. Bet, kaip pasirodė, tai buvo tinkamiausiai man sugalvotas kerštas...
– Nesigailite, kad įsipainiojote į Stankūnaitės istoriją?
– Aš esu žmogus, aš esu tėvas. Auginantis du savo vaikus. Negalima atimti iš motinos vaiko. Jei skiriasi žmonės, reikia rasti kompromisą. Protu nesuvokiama taip kerštauti žudant žmones, šmeižiant per vaiką, susidorojant su visiškai niekuo nenusikaltusiais žmonėmis. Aš negalėjau atsisakyti padėti. Padedu visiems. Toks mano charakteris.
– Galbūt Stankūnaitę buvote įsimylėjęs?
– Tikrai ne. Niekada nebuvome meilužiai, niekada nebuvome artimi, kaip du žmonės, kurie bučiuotųsi. Simpatizavau jai, bet niekada neturėjome intymių santykių, galiu prisiekti savo vaikų gyvybe. Tuo metu išsiskyriau su žmona, sutikau Guodą, ji tapo mano žmona. Laima taip pat turėjo draugą.
– Kodėl kilo ši istorija?
– Nesuvokiama. Man tai didžiausias klausimas iki šiol. Galbūt pavydas, kad Laima pradėjo kabintis į gyvenimą be jo. Kitas dalykas – turtingos Kedžių ir Venckų šeimos ambicijos. 2006-ųjų lapkričio 21 dienos vakarą man paskambino Kedys ir išrėkė: „Dabar atėjo laikas su tavim susitvarkyti. Nežinai, kas už manęs stovi. Tu perėjai kelią mūsų garbingai giminei. Mes tave pakasim.“
– Kas tie „mes“?
– Supratau, kad jis su seserimi ir svainiu.
– Koks Neringos Venckienės vaidmuo?
– Galimai viena iš pagrindinių dalyvių, iniciatorių ir organizatorių.
– Kam jai to reikėjo?
– Čia ir yra didžiausias klausimas – kam? Juk turi ką auginti ir auklėti.
– Ar esate buvęs Tailande?
– Ne. Per pastaruosius 15 metų praeitą gegužę kartu su žmona ir draugais buvome Turkijoje. Viskas. Tai įrodyta ir dokumentais.
– Kaip jūs jaučiatės šiandien?
– Aš tapau rafinuoto keršto, pasinaudojant vaiku, auka. Noriu kuo greičiau išgirsti teisybę. Noriu kuo greičiau išgirsti ryžtingus prokurorų žodžius, kad to niekada nebuvo, kad tai buvo šmeižtas. Kad tai organizavę žmonės būtų kuo greičiau nubausti. O mano pagrindinis noras – kuo greičiau būti reabilituotam prieš visuomenę, prieš savo šeimą. Ir toliau noriu kurti savo gyvenimą.
