Palangos žydų tragedija. Po žudynių neliko net paveldėtojų

Dabar šioje vietoje už Darbo biržos pastato yra savivaldybės bendrovės „Palangos komunalinis ūkis“ staliaus dirbtuvės su asfaltuota aikštele medžiagų sandėliavimui.

Užstatytas sklypas negalėjo būti grąžintas natūra, todėl už senelio turėtą 17 arų žemės sklypą pačiame kurorto centre iš Vokietijos atvykusiam paveldėtojui buvo pasiūlytas 5,5 aro ploto žemės sklypas Palangos pakraštyje.

„Toks įspūdis, kad už atimtą „Mercedes“ automobilį nori atlyginti brukdami dviratį“, – Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) siūloma kompensacija prieš pustrečių metų piktinosi A.Bruckus.

Palangoje kurtis nežadantis Vokietijos gyventojas neslėpė, kad atgautą sklypą iš karto pardavinėtų.

Jo senelio turėtas sklypas kurorto centre dabar vertas apie 400 tūkst. eurų, o jam pasiūlytas nedidelis sklypas yra laukuose, be  komunikacijų, privažiavimo kelių ir niekam nereikalingas. Už jį būtų galima tikėtis kelių tūkstančių eurų.

Tą kartą NŽT pasiūlymo atsisakęs A.Bruckus liko laukti, kol kitose kurorto vietose nuosavybės grąžinimui bus formuojami didesni sklypai. Belaukdamas apie Lietuvoje patirtą neteisybę surašė ilgą laišką Lietuvos prezidentei.

Prezidentūroje gautos A.Bruckaus pretenzijos buvo atidžiai išnagrinėtos ir teisininkai išsiaiškino, kad Vokietijoje gyvenantis paveldėtojas prašymą atgauti senelio turtą pateikė keliomis dienomis vėliau, nei įstatymu nustatytas terminas.

Senelio palikimą Palangoje atgauti mėginęs anūkas iš viso liko be nieko.

„Kaip Europos Sąjungos valstybėje gali būti įteisinti terminai savo nuosavybės susigrąžinimui arba kompensacijos gavimui?

Išeitų, kad jei atsiimti skolos neatėjai per pasiskolinusiojo nustatytą terminą, pinigų grąžinti nebereikia?“, – gyvenimiškajam atvejui šią situaciją prilygino senelio palikimą praradęs A.Bruckus.

Tokia artimųjų palikimo Palangoje ieškančių žydų patirtis juos atgraso nuo bet kokių pastangų. Juo labiau, kad žydų turto paveldėtojų praktiškai neišliko.

Skirtingai nei visoje Lietuvoje, pretendentų į pajūryje žydų turėtą turtą nebėra dėl vienos priežasties – Vokietijos Reicho pasienyje gyvenę žydai šeimomis buvo iššaudyti pačioje karo pradžioje.

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, buvo išleistas įsakymas nuo vokiškojo krašto Memelio sukurti sanitarinę 25 kilometrų zoną, kurioje negali likti žydų ir komunistų. Todėl jau pirmosiomis karo dienomis žydai buvo žudomi Palangoje, Darbėnų miestelyje, Kretingos, Skuodo krašte.

Palangoje gyveno šešios žydų kilmės Bruckų kartos. Vokietijoje gyvenančio Abramo seneliai iš tėvo pusės Palangoje buvo sušaudyti 1941 m. birželį.

Žuvusiam seneliui Mejerui Bruckui ir priklausė sklypas Vytauto ir Kastyčio gatvių kampe. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę nuosavybės teises į turėtą senelio sklypą įgijo jo anūkas Abramas, kuris 1971 metais iš Kauno su tėvais persikėlė gyventi į Izraelį, o nuo 1978 metų gyvena Vokietijoje.

Tačiau tokių, Lietuvos pilietybę išsaugojusių ir į čia likusį nekilnojamąjį turtą pretenduoti galinčių Palangoje gyvenusių žydų palikuonių beveik nėra išlikę.

Žydai, kurių tėvai prieš prasidedant karui gyveno Lietuvos viduryje ir spėjo pasislėpti ar pabėgti, jau gimė užsienio šalyse ir yra praradę bet kokius ryšius su Lietuva.

Palangos tarybos narys Dainius Želvys pasakojo, kad beveik prieš 20 metų, jam tuomet dirbant kurorto mero pavaduotoju, į pačiame miesto centre buvusį tuometį savivaldybės pastatą užėjo iš Pietų Afrikos Respublikos atvykę žydai, kurių artimiesiems šis pastatas priklausė.

Pirmajame šio pastato aukšte jie turėjo parduotuvę, antrajame gyveno patys. Viduje pavaikščiojęs vienas senolis prisiminė čia viešėjęs prieš karą, parodė kas kuriame kambaryje buvo, pafilmavo, nusišluostė sudrėkusias akis ir išvažiavo.

Sunerimusius valdininkus jie iš karto nuramino, kad artimųjų turto atsiimti nemėgins, nes nėra Lietuvos piliečiai.

Palangoje 1938 metų gegužę kilęs gaisras nušlavė beveik visą čia gyvenusių žydų kvartalą, kuris buvo rytinėje Vytauto gatvės dalyje nuo buvusios Autobusų stoties iki Žvejų gatvės.

Tačiau per gaisrą mūrinių pastatų išliko nemažai. Vienas iš jų – priešais buvusią Autobusų stotį Kretingos gatvėje esantis dviejų aukštų namas, kuria dabar įsikūręs Visuomenės sveikatos centras. Prieš karą čia buvo gintaro apdirbimu besiverčiančių žydų namas.

Visuomenės sveikatos centro pastato kieme stovi dar vienas dviejų aukštų mažesnis namas. Neseniai jį Valstybės turto bankas pardavė vienai Šiaulių bendrovei, kuri dabar pastatą rekonstruoja į daugiabutį. Į pardavimui skirtą namą paveldėtojų neatsirado todėl, kad visi buvo nužudyti.

Dar vienas žydams priklausęs namas išliko Vytauto gatvėje priešais centrinę miesto aikštę. Čia buvo Kanų šeimos gintaro dirbtuvės, gintaro dirbinių parduotuvė, kirpykla. Antrajame aukšte buvo žydų butai.

Prieš 10 metų kurorto mokyklos jaunieji istorikai perėjo per visą Palangą ir suskaičiavo vos 20 išlikusių pastatų, kurie prieš karą priklausė žydams. Tačiau nė vienas pastatas su žydais nebeturi jokių sąsajų.

Nekilnojamojo turto agentūros savininkė Onutė Mackevičienė pasakojo, kad beveik prieš 10 metų Palangoje bendravo su tuomečiu Lietuvos žydų bendruomenės vadovu Simonu Alperavičiumi.

Jis verslininkei rodė sąrašą Palangoje išlikusių pastatų, kurie prieš karą priklausė žydams ir atradęs jų palikuonis namus žadėjo viską susigrąžinti. Tačiau jokia žydų restitucija neįvyko. O.Mackevičienės manymu, todėl, kad paveldėjimo teisę turinčių palikuonių tiesiog nebėra.

Tai – keista, žinant, kad prieš karą žydų bendruomenė Palangoje sudarė nemažą dalį kurorto gyventojų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo 1914 metais čia gyveno 925 žydai – beveik 250 šeimų, kai visoje Palangoje buvo suskaičiuoti 2149 gyventojai.

1920 metų gyventojų surašymo duomenimis Palangoje gyveno 808 lietuviai ir 452 žydai. 1931 metais iš 54 kurorte veikusių verslo įstaigų net 30 priklausė žydams.

Žydų mieste sumažėjo po 1938 metų gaisro, kurio metu iš viso sudegė apie 120 gyvenamųjų ir apie 180 ūkinių pastatų. Netekę turto nemažai jų pasitraukė pas gimines į Kauną ir kitas Lietuvos vietas. Turtingesni atstatė sudegusius pastatus ir liko gyventi Palangoje.

Nemažai pasiturinčių žydų šeimų buvo ištremta sovietams okupavus Lietuvą. Prieš Lietuvoje pasirodant vokiečiams, Palangoje buvo likę apie 70 žydų šeimų. Paradoksas, 1941 metų sovietų tremtis birželio 14 – 15 dienomis daugelių Palangos žydų padėjo išvengti žiauresnės mirties vos tik prasidėjus karui.

Praėjus vos savaitei po trėmimų, 1941 metų birželio 22–osios  rytą nuo Nemirsetos, kur buvo Lietuvos – Vokietijos siena pasirodė vokiečiai.

Tą dieną gerai prisimina buvęs žurnalistas, Vilniuje gyvenantis 91 metų Povilas Pukys.

„Tuomet jau 16 metų bernas su tėvais gyvenau Vytauto gatvėje netoli parko. Pirmieji vokiečiai nuo Nemirsetos atvažiavo tiesiog dviračiais. Man įsiminė tai, kad mindami dviračius kareiviai ranka stūmėsi dar po vieną dviratį.

Jie buvo tų vokiečių, kurie nulipę nuo dviračių šukavo parką ir, matyt, drąsindamiesi nuolat šaudė“, – pasakojo P.Pukys.

Buvęs palangiškis prisiminė, kad miesto moterys vokiečius pasitiko su žydinčių alyvų puokštėmis. Šie civilius gyventojus vaišino šokoladu, vyrus – cigaretėmis. Tačiau draugiško vokiečių kareivio įvaizdis netrukus subliuško.

Vokiečiai iš karto ėmėsi sovietinės valdžios aktyvistų, iš kurių nemažai buvo ir žydų tautybės. Po 4 dienų per dvi valandas buvo suimti visi Palangoje gyvenę žydai. Nuo savo šeimų atskirti žydai kartu su valdžios atstovais lietuviais buvo uždaryti miesto sinagogoje, o kitą dieną – sušaudyti.

Šalia Vytauto gatvės gyvenęs P.Pukys prisimena, kaip dienos metu šia gatve žydų kolona parko link buvo vedama šaudyti.

Nuo šaligatvio eiseną stebėjęs palangiškis kolonoje matė bendraamžį savo klasės draugą. Vienas paliegęs žydas buvo vežamas vežimu. Pėsčiomis varomus žydus saugojo vokiečių kareiviai su šunimis.

Vėliau P.Pukys girdėjęs suaugusiųjų pasakojimus, kaip vienas žemaitis žydų kolonoje atpažino vedamą savo bičiulį. Priėjęs arčiau jis su sargybiniu pamėgino pasiderėti dėl jo paleidimo. „Jei tu esi jo draugas, stok šalia“, – atšovė kareivis ir lietuvį įtraukė į koloną.

P.Pukys girdėjęs pasakojimus, kad už Birutės kalno atvestiems žydams buvo liepta patiems smėlyje išsikasti duobę. Iš karto po žydų sušaudymo į tą vietą atbėgusios moterys ant smėlio rado kraujo dėmes, rūbų likučių ir daug šovinių tūtų.

Taip buvo sušaudyta apie 111 žmonių: 95 žydai, iš kurių – 2 moterys ir 16 kitų tautybių vyrų. Daugiausiai – valdžios struktūrose dirbusių lietuvių.

Parke sušaudyti žydai 1958 metais birželį buvo perlaidoti Palangos kapinėse.

Kodėl praėjus 17 metai prireikė ekshumuoti žuvusiųjų palaikus, dabar niekas negali paaiškinti. Tokį sprendimą priėmęs tuometis Palangos vykdomasis komitetas rėmėsi kažkokiu 1957 metų gruodžio LTSR Ministrų tarybos nutarimu.

Buvusio ilgamečio Birutės parko direktoriaus Antano Sebecko manymu, tuometė valdžia baiminosi, kad šalia jūros beveik kopose užkastus palaikus gali atidengti smėlį pustantys vėjai.

Įdomu tai, kad žudynių vietą ženklinantis paminklinis akmuo 1991 metais parke yra pastatytas visai ne žydų sušaudymo vietoje. Dar tarpukaryje Palangoje gyvenusių senbuvių teigimu, tikroji žudynių vieta atsidūrė už keleto šimtų metrų aptvertoje ir sovietinio saugumo akylai saugomoje aukščiausios sovietų valdžios poilsiavietės teritorijoje.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai buvo statomas atminimo akmuo, „Auskos“ vila buvo patekusi Lietuvos ministrų tarybos žinion ir tapusi šalies vadovų poilsio rezidencija.

Dar labiau tragiškesnė baigtis laukė sušaudytų žydų moterų ir vaikų.

Po suėmimo jie buvo išvesti į šalia Palangos tuomečiame Valteriškės kaime įkurtą darbo stovyklą. Šioje vietoje išvažiuojant iš Palangos link Kretingos prieš viaduką dešinėje pusėje dar yra išlikę šie pastatai.

Kaip pasakojo 84 metų palangiškė Ona Raudienė, suimtos žydės ir jų vaikai kaime buvo aptverti ir saugojami lietuvių baltaraiščiais vadinamų policininkų. Palangiškiai eidavo prie aptvarų ir badaujančioms žydų šeimoms mėgindavo paduoti duonos ar kokio viralo.

Kai kurie baltaraiščiai tuo metu nusisukdavo ir apsimesdavo, kad nemato. tačiau buvo ir tokių, kurie atstatę šautuvus varydavo žmones nuo aptvarų ir grasindavo juos pačius ten sukišti.

P.Pukys pasakojo, kad geltonomis Dovydo žvaigždėmis paženklintos žydės per vasarą buvo varomos tvarkyti viešųjų vietų. Palangiškis pats jas matė Vytauto gatvę ravint nuo piktžolių. Baltaraiščiai atvesdavo būrelį moterų į konkrečią gatvės vietą ir ten saugodavo, kol jos dirbdavo, todėl pabėgti žydėms nebuvo galimybių.

88 metų sulaukusi Petronėlė Beržanskienė įsitikinusi, kad sušaudžius vyrus, moterys buvo laikomos sinagogoje. Apie tai pasakojo ir kiti palangiškiai.

Šis prieštaravimas aiškinamas tuo, kad viešiesiems darbams atrinktos darbingo amžiaus moterys iš tiesų buvo laikomos miesto centre sinagogoje, o likusios žydės su vaikais saugojamos už keletos kilometrų nutolusiame kaime.

Spalio mėnesį buvo nuspręsta moterų ir vaikų stovyklas likviduoti, o žydų šeimas – sušaudyti. Manoma, kad artėjant žiemai miesto valdžia šitaip norėjo išvengti papildomų išlaidų.

Spalio 12 dieną jau sutemus žydės iš Vilimiškės sunkvežimiais buvo vežamos į vadinamą Stalino ūkį – Kunigiškėse esančią akmens skaldyklą prie žvyrduobės. Čia sovietams okupavus Lietuvą buvo maišomas betonas gynybiniams įtvirtinimams ir miške kasamos gilios duobės betoniniams bunkeriams.

Dabar ši vieta yra rytinėje Liepojos plento pusėje keletas šimtų metrų nuo žvyro karjerų gylyn į mišką.

Manoma, kad žydžių šaudymui ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes čia sovietų jau buvo iškastos pusantro metro gylio, apie 10 metrų ilgio ir 4 metrų pločio duobės. Kad vietiniai gyventojai nesmalsautų, kas čia daroma, dar nuo sovietų laikų šią vietą juosė gyvatvorė iš medžių šakų.

Kad tarp šaudyti vežamų žydžių nekiltų panika, joms buvo paaiškinta, kad artėjant žiemai stovykla perkeliama į kitą vietą. Prieš tai iš jų buvo surinktas visas turtas – pas ką buvo likę žiedai, pragyvenimui saugoti auksiniai papuošalai, rūbų ryšuliai.

Sutemus šūvius miške girdėjo ir vos už kilometro nuo tos vietos gyvenusi P.Beržanskienės teta bei pati O.Raudienė.

Vėliau atsirado net keli žydžių žudynių liudytojai. O.Raudienė pasakojo apie kaimynystėje gyvenusi senbernį Jurgį Metriką, kuris jos tėvams pasakojo, ką matęs.

Kaimynas laikė arklius, kuriuos ganydavo už miško esančiose pievose, kur dabar yra HBH pramogų centras. Tą vakarą J.Metrikas su arkliais nujojo į ganyklą ir palikęs supančiotus arklius per mišką traukė namo. Staiga jis išgirdo, kad tolumoje klykia moterys ir girdisi šūviai. Prisėlinęs arčiau jis pamatė ant kamienų žybsinčias ugneles ir krito į žolę netekęs amo.

Jis matė, kaip vieni uniformuoti policininkai šaudo prie duobės pastatytas aukas, o kiti – drasko ir muša sušaudymui eilės laukiančias kitas moteris. J.Metrikas pasakojo matęs, kaip girti budeliai vaikus paimdavo už kojų ir išsiūbavę galva trenkdavo į pušis.

Žudynių vieta buvo apšviesta užvestų sunkvežimių šviesomis ir ant medžių kamienų pakabintomis žibalinėmis lempomis.

Klaikų vaizdą matęs J.Metrikas gulėjo nejudėdamas, kad jo kas nepastebėtų. Jis išdrįso pakilti tik tuomet, kai žudynės pasibaigė ir visi išsivažinėjo.

Pasak P.Beržanskienės, tą naktį pro žudymo vietą iš šokių Žibininkuose mišku dviračiais namo grįžinėjo palangiškiai Mykolas Antanavičius ir Mikis Kvedaras.

Ką matę, jie papasakojo savo tėvams. Šie prasitarė kaimynams. Tuomet 13 metų paauglė buvusi Petronėlė tegirdėjo tik tėvų pokalbių nuotrupas.

Buvusiam Palangos priekrantės žvejų asociacijos vadovui Viktorui Butavičiui jo tėvas prasitarė taip pat matęs žudynes.

Pernai lapkritį miręs palangiškis sūnui pasakojo matęs, kaip taupant šovinius žydų vaikai buvo užmušami juos trankant į medžių kamienus. Vyras pasakojęs, matęs vaiko lavoną, kuriam iš galvos kyšojo įsmigusi kėdės koja.

Garsas apie Kunigiškių miške sušaudytas žydes netruko pasklisti po Palangą. Praėjus keletai dienų keli smalsuoliai išdrįso apžiūrėti tą vietą.

Po kelių dienų kartu su mama ir teta bruknių į mišką išėjusi O.Raudienė taip pat matė žudynių vietą.

„Vaizdas buvo klaikus. Jį pamačiusi mama mane nuvarė šalin, tačiau spėjau pamatyti iš po žemių kyšančias žmonių rankas“, – prisimena palangiškė.

V.Butavičiui tėvas pasakojo supratęs, kad pusgyviai žmonės bandė išsikapstyti iš duobės, bet buvo pribaigti šūviais.

P.Beržanskienė sakė, kad į duobę suversti lavonai žemėmis vos vos buvo pabarstyti kaip pyragas cukrumi. Anot jos, žydės ir jų vaikai buvo suversti į seniai dar 1940 metais iškastas duobes, todėl užpilti duobę žemių pritrūko. Be to, pavargę budeliai, matyt, tingėjo darbuotis kastuvais.

Po savaitės, kai žinia apie dvokiančią lavonų duobę pasiekė miesto valdžią, buvo duotas nurodymas vežimais vežti žemę, smėlį ir lavonus užberti. Toje vietoje buvo suformuota aukšta kalva, kuri laikui bėgant sukrito. Beveik prieš 50 metų žudynių vietoje aplink buvusią duobę iš pasodintų eglaičių buvo suformuota stačiakampė laukymė, kurioje buvo pastatytas atminimo akmuo.

Ant jo yra iškalta, kad čia nužudyta apie 200 žmonių, tačiau spėjama, kad aukų galėjo būti iki 300. Tiek žydų prasidėjus karui Palangoje nebuvo, bet į Valteriškės kaimo stovyklą greičiausiai buvo suvežtos ir aplinkinėse vietose gyvenusios žydų šeimos.

Kas miške žudė žydes? Šis klausimas ilgą laiką palangiškiams nebuvo svarbus, nes visos žydų žudynės buvo nurašomos vokiečiams.

Tačiau, anot liudytojų, miške prie žvyrduobės žydų moteris ir vaikus žudė lietuviškai kalbantys vyrai. Juos matęs J.Metrikas O.Raudienei pasakojęs, kad šalia uniformuotų policininkų buvo ir civiliais rūbais vilkinčių vyrų.

Yra nustatyta, kad šioms žudynėms vadovavo Kretingos apskrities policijos vadas Pranas Jakys, kriminalinės policijos vyr. inspektorius Gabrielius Bražinskas, policininkas Antanas Petrauskas, Palangos valsčiaus policijos nuovados viršininkas Juozas Adomaitis, kuris buvo pagautas ir teisiamas iš karto po karo.

Žudynes miške matę jaunuoliai kretingiškių nepažino, tačiau tarp šaudyme dalyvavusių vyrų atpažino ir palangiškius. Vienas iš jų – toks Pilybas. Raišas vyras buvo pagarsėjęs savo keistu būdu. Žmonės kalbėjo, kad jis esąs nesveiko proto.

Kai po karo žydšaudžiais ėmė domėti sovietinis saugumas, apie 1957 metus Pilybą rado pasikorusį. V.Butavičius pasakojo pats matęs pakaruoklį.

Kad palangiškiai patys ėjo noriai tarnauti baltaraiščiais, patvirtino ir kiti „lryto“ pašnekovai. Jų manymu, lietuvius viliojo jiems suteikiama valdžia, noras suvesti asmenines sąskaitas, neapykanta žydams ir siekis jų sąskaita praturtėti.

O.Raudienė pati girdėjusi, kaip kaimynas juokais priekaištavo baltaraiščiui Feliksui Žiliui, kad šis prie žydų kapinių sušaudytą žydaitę palaidojo sėdinčią, nes tingėjo iškasti didesnę duobę.

Povilas Pukys prisiminė, kad Vytauto gatvėje ravinčias moteris saugojo palangiškis gimnazistas Vladas Gricius. Palangos viešosios policijos viršininku tapo vienoje gimnazijoje mokęsis vos pilnametystės sulaukęs toks Povilaitis, kurio tėvas Kretingoje buvo advokatu.

Tiesa, Povilaitis palangiškį išgelbėjo jam pataręs bėgti iš Palangos, nes jam buvo žinoma, kad P.Pukys 1940 metais buvo įstojęs į komjaunimą. Tai supratęs kaip pavojaus signalą, P.Pukys skubiai su kariniais traukiniais pasiekė į Vilnių, kur baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Sušaudžius visus žydus Palangoje liko tušti jų namai. Vos tik juos suėmus, po atvirus namus pasklido žmonės, kurie nešė viską, ką galėjo: patalynę, rūbus, namų apyvokos daiktus, net baldus.

Rūbai buvo išmetami į gatvę ir iš tos krūvos galėjo prisirinkti, kas tik ką norėjo. Su tėvais į miestą tada išėjusi O.Raudienė prisiminė, kai tas krūvas pamačiusi mama pasakė, kad sušaudytų žmonių daiktų nė už ką neims.

Aktyviausiai žydų namus naršė juos šaudę baltaraiščiai. Norėdami daugiau prisigrobti, jie, esą, saugodami žydų turtą, uždraudė grobti kitiems.

„Štai čia ir atsiskleidė žmonių dievobaimiškumas: palangiškės moterys ryte eidavo melstis į bažnyčią, o dieną eidavo plėšti žydų namų“, – stebėjosi P.Pukys.

Jo manymu, biedniokai ir tinginiai, kurie dažniausiai ir tapdavo baltaraiščiais, užimdavo žydų namus ir juose likdavo gyventi. Vėliau, nacių valdžiai nacionalizavus žydų turtą, jie oficialiai tapo bešeimininkiais likusių butų ar namų nuomininkais.

Palangiškiai senbuviai abejoja, ar kam sušaudytų žydų namus pavyko pasisavinti. Palanga tuomet buvo nedidelis miestas ir visi būtų žinoję, kad kažkas pasisavinęs ne savo namus.

Sovietmečiu mūriniuose žydų namuose buvo įkurtos valdžios įstaigos, o didesni namai paversti daugiabučiais.

Vieni žmonės, rizikuodami gyvybėmis, nuo nacių slapstė žydus, o kiti juos patys įduodavo.

Palangiškiai pasakojo, kad vienas ūkininkas priglobė iš Kretingos pabėgusią žydaitę. Ši už tai šeimininkui atidavė visą savo turėtą auksą. Po kurio laiko žmonės pamatė, kaip ją sušaudyti išvedė baltaraiščiai.

Tik iš tėvų pasakojimų šiuos baisumus žinantys palangiškiai svarstė, kas žmones galėjo pastūmėti tokiems žiaurumams.

Yra manančių ir taip, kad žydus mielai šaudė savanoriai, kurie buvo prisiskolinę jų krautuvėse. Palangoje buvo žinoma, kad pritrūkusiems pinigų, žydai prekes duodavo skolon. Ypač tokių netrūkdavo karčiamose, kur neturint pinigų iš žydų buvo galima gauti šnapso.

„Atėjus vokiečiams tapo labai patogu atsikratyti skolų: legaliai nušovei tau skolinusį žydą ir ne tik likai neskolingas, bet ir nušauto žydo turtą užvaldei“, – mano Palangos senbuviai.

Kiti galvoja, kad žiauriai kerštauti žydams lietuvius paskatino ką tik vykę trėmimai, prie kurių buvo prisidėję ir bolševikais tapę žydų tautybės pareigūnai.

Išvijus vokiečius, gyventi į Palangą sugrįžo vienintelis prieš karą čia gyvenęs žydas. Mėsos parduotuvės savininkas Senderis Bruckus, kuris, likimo ironija, yra senelio turėtą sklypą nesėkmingai atgauti mėginusio Abramo Bruckaus giminaitis.

Kaip mėsininkas nujautė Palangoje gresiančias žudynes ir kur jis slapstėsi visą karą, taip ir liko nežinoma.

Po karo žydų Palangoje sumažėjo dešimtimis kartų. 1970 metais čia gyveno 31 žydas, po 9 metų jų liko tik 12. Prieš Nepriklausomybės atkūrimą Palangoje gyveno 26 žydai.

Palangoje buvusi ir žydų žudynes menanti sinagoga sovietmečiu buvo paversta tuometės prekybos valdybos alkoholinių gėrimų sandėliu. Beveik prieš 50 metų ji buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas prekybos centras ir restoranas.