Štai kaip tą situaciją nušviečia pats Dainauskas.
„Degantis reikalas“
Birželio 25-ąją, trečiadienį, su priešakiniais vokiečių kariuomenės daliniais, „su nedidele „Einsatz Gruppe A“ narių dalimi, į lietuvių partizanų išlaisvintą Kauną, atvyko tos grupės vadas SS gen. dr. F. Stahlecker‘is. Tą naktį, apie 3 val. ryto, drauge su tos grupės „vertėju“ Lietuvos vokiečiu, kilusiu iš Kybartų Richard Šveiceriu (SS kariuomenės grandinio uniformoje), atvyko į buv. Valstybės saugumo departamento patalpas (prie Vytauto prospekto), kur nuo 1941 birželio 23 vėlyvo vakaro buvo pradėję rinktis buvę VSD valdininkai.“
Tuo metu įstaigoje, pasak Dainausko, buvo apie 40 valdininkų. Stahlecker'io asmeninis pokalbis su Dainausku užtruko apie porą valandų. Stahlecker'io 1941 m. spalio 15 d. raporte, kuris saugomas Nuernbergo bylos 37-me tome, dok. 130-L., šis įvykis minimas kaip jo susitikimas Kaune su žmogumi, „organizavusiu Lietuvos saugumą“. Dainauskas perteikia detalių, kurios Stahlecker’io raporte neatsispindi, todėl jo liudijimą verta pacituoti plačiau.
Stahlecker’is atvyko išaiškinti Dainauskui „kaip lietuviai turi įsijungti į „Lietuvos žydų problemos“ išsprendimą“, ir jau pirmaisiais žodžiais pabrėžė, kad tai esąs „degantis reikalas, nepaprastai svarbus visai Lietuvai“. Toliau Dainauskas rašo:
„A. Pradžioje kalbėjo apie pasaulyje siaučiančią „žydų komuną“, žydų ir bolševikų simbiozę. Esą, žydai yra didžiausi Žmonijos priešai. Lietuvoje, sako, žydai iš karto susidėjo su įsibrovusiais rusų komunistais. Juk, sako, žydai prisidėjo prie lietuvių suėmimų, kalinimų, kankinimų, žudymo. Juk, sako, pirmieji NKVD pagalbininkai Lietuvoje buvo žydai. Žydai enkavedistai buvo žiauriausi sadistai ir žudikai.
B. Žydai ilgus šimtmečius Lietuvoje nešė nešvarą, užkrečiamas ligas ir buvo uzurpavę visą prekybą ir pramonę Lietuvoje, išpūstomis kainomis apiplėšdami žmones ir pardavinėdami menkiausias prekes. Žydai gydytojai, nuo seno gyvendami Lietuvoje, niekad nesirūpino lietuvių sveikata, gerus vaistus slėpdami tik saviesiems, žydams.
„Gerai suprato niekšingumą“
C. Sako, Lietuvoje žydai buvo bankininkai, kurie ėmė lupikiškus procentus iš žmonių, o advokatai savo suktumu padėjo žydams prekybininkams apiplėšti lietuvius. Bolševikams atėjus žydai Lietuvoje buvo paėmę į savo rankas visą Lietuvos pramonę ir prekybą. Atrodo, kad gen. Siahlecker'is jau buvo gavęs iš kokių tai eventualių vokiečių agentų žinių apie padėtį Lietuvos įmonėse, nes konkrečiai kalbėjo apie „žydų įsigalėjimą“ „Maistas“, „Parama“, „Valgis“ įmonėse.
Esą, iki bolševikų atėjimo tų įmonių vadovybėje buvo vien lietuviai, gi bolševikams atėjus tas įmones užvaldė žydai. Sako, „Valgio“ restoranuose bei valgyklose tada atsirado apie 200 žydų tarnautojų (tikrumoje buvo 102 vyrų ir 80 moterų), kurie nežiūrėjo savo profesinio darbo, o vien sekė ir persekiojo lietuvius tarnautojus.
Toliau, sako, „Maisto“ vadovybėje, Kaune, vieton atleistų bei suimtų lietuvių, atsirado kokie 50 žydų (tikrumoje 52). O „Paramoje“, visą seną lietuvišką vadovybę nušalinus, jos vietoje buvo priimti tarnautojais vien žydai. Kiekvienoje įmonėje, sako, įvedė „kadrų skyrius ar viršininkus“, kurie, visų pirma, stengėsi iš tų įmonių prašalinti visus lietuvius, juos pakeičiant žydais. Tie „kadrų skyriai“ dažniausiai buvo užmaskuoti NKVD skyriai.
D. Lietuviai taip pat turi apsivalyti nuo žydų pseudo kultūros palikimo. Sinagogos, ješibotai turi būti sunaikinti, sulyginti su žeme.
E. Vokiečiai, sako, žydų niekšingumą ypatingai gerai perprato Pirmojo pasaulinio karo metu, kada „Tarptautinė žydiška plutokratija“ įvairė peilį į nugarą Vokiečių tautai. Fuehrer'is, sako, giliai išnagrinėjo žydijos, o ypač jos tarptautinių agentų kenksmingumą Reichui ir priėjo prie išvados, jog vienintelis kelias apsiginti nuo žydų nuodingos įtakos, yra visiškas jų atsikratymas, išmetimas iš savo bendruomenės.
„Lietuvių interesas“
Lyg reziumuodas savo, aukščiau pasakytus, samprotavimus, gen. F.Stahlecker'is pakartotinai pasakė: a) lietuviai, visu pirma Kaune, turi būtinai pravalyti visas žydų gyvenamas vietas (šioje vietoje R.Šveiceris pridėjo: „Slabodkę“), ypač limpamomis ligomis sergančius išvalyti; b) Kauno senamestį tuojau pat apvalyti nuo žydų pilnumoje, išvarant juos iš miesto visai; c) apnaikinti žydų pseudokultūros palikimą: teatrus, pasilinksminimų žydiškas įstaigas; d) likviduoti Kaune žydų sinagogas, ješibotus; e) priversti žydus dezinfekuoti savo gyventas patalpas, kad ten neliktų jokių ligų pėdsakų; f) visas žydų įmones iš žydų atimti.
Baigdamas, gen. F.Stahlecker'is dar kartą pakartojo, jog lietuviai turi tuojau pat, geriausiai spontaniškai, visus žydus Kaune, o taip pat ir visoje Lietuvoje, izoliuoti, išskirti iš lietuvių tarpo. Žinoma, sako, jisai nenorįs čia primesti savo nusistatymo, bet tai yra Fuehrerio noras, o jisai čia tik nurodo „praktiškus kelius žydų problemai išspręsti“.
Gen. F.Stahlecker'is, pasak Dainausko, tada nė žodžio nepasakė apie „žydų problemos galutinį sprendimą“, t.y. jų išžudymą. Tik jau išeinat Stahlecker'iui pro duris, Schweizer‘is pirštų „knaktelėjimu“ į galvą davė suprasti koks tas „sprendimas“ galėtų būti. O Stahlecker'is pridūrė: „lietuviai turi patys kuo greičiau suprasti, kad jų pačių interesas yra kuo greičiau iš savo tarpo pašalinti visus žydus, pašalinti tas dieles“.
Stahleckeris, pasak Idzelio, bandė įtikinti Dainauską, kad jis „įsiveltų į žydų likvidavimą. Dainauskas kategoriškai atsisakė. Tada per R.Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 4-6 d. VII forte“.
Bus daugiau
