Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“) – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos skyriaus “Žinau, kaip juda kūnas,
žinau, kaip moteris žengia...“ apie architektus.
* * *
Palei Nilą vis dar aiškiai matomi monumentalūs Egipto architektų pasiekimai. Iš visų Egipto kultūros objektų didžiausią įspūdį daro ir ilgiausiai turistų atmintyje išlieka šventyklos ir kapavietės.
Statyti šventyklas neabejotinai buvo laikoma garbingesniu užsiėmimu nei skaptuoti statulas. Kad ir kaip būtų, vyrai, kurie jas statė, užsimena apie šiuos darbus kapavietėse užrašytose biografijose. Todėl tam tikrus vardus galime sieti su konkrečiais statiniais – to padaryti skaptuojant statulas nėra galimybės. Tutmozio I kapavietę pastatė Inenis; Tutmozio III al Karnako obeliską – pareigūnas Puemrė. Iš visų išlikusių vardų trys iš jų garsesni, ir joks pasakojimas apie egiptiečių architektūrą jų nepaminėjus nebūtų išsamus.
Pirmas ir turbūt svarbiausias vardas – Imchotepas, tolimosios III dinastijos faraono Džoserio patarėjas ir statybų prižiūrėtojas. Šis žmogus greičiausiai pastatė laiptuotąją piramidę, didžiulę Džoserio kapavietę, kuri vis dar vyrauja Sakaros gamtovaizdyje. Laiptuotoji piramidė buvo ne tik didžiulio inžinerinio darbo pavyzdys, ji, kiek mums žinoma, apskritai buvo pirmoji piramidė ir pirmas bandymas iš akmens pastatyti tokį milžinišką statinį. Imchotepo talentai neapsiribojo architektūra. Vėlesnės egiptiečių kartos jį garbino kaip išminčių ir gydytoją, galiausiai už šiuos gebėjimus jį imta šlovinti kaip tikrą dievą.
Imchotepo pasiekimai buvo tokie didžiuliai, o laikai, kuriais jis gyveno, tokie tolimi, kad kai kurie mokslininkai net suabejojo jo egzistavimu. Prieš kelerius metus laiptuotoje piramidėje aptiktas statulos pjedestalas su Imchotepo vardu ne tik įtvirtino jį kaip istorinę asmenybę, bet ir susiejo jį su didžiuoju monumentu, taip ilgai jam priskiriamu tradicijos. Kurį laiką buvo tikimasi, kad stovime ant didžiulio atradimo slenksčio, suteiksiančio seniai mirusiam genijui tikrąją istorinės asmenybės tapatybę.
Šio atradimo istorija prasidėjo prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų, kai archeologas W. B. Emery tyrinėjo senąsias Sakaros kapavietes, o kasinėjimo sezonas artėjo prie pabaigos. W. B. Emery seniai domėjosi tam tikra vietove – vakariausia senųjų kapinių Šiaurės Sakaroje dalimi. Senosiose kapinėse buvo trijų pirmųjų dinastijų laikus menančios kapavietės, ir visgi vienoje vietoje žemės paviršius buvo nuklotas keraminėmis šukėmis, datuojamomis graikų-romėnų laikotarpiu. Kiek žinome, Imchotepo garbinimas graikų-romėnų laikais buvo labai išplitęs, ir mokslininkai ilgai manė, kad jei Imchotepo kapavietė egzistuoja, ji turėtų būti šiose senosiose kapinėse, kur palaidoti kiti to meto didikai. Taigi prieš baigdamas 1956 metų darbo sezoną W. B. Emery ėmė kasti šioje vietoje dvi bandomąsias duobes. Netrukus pasirodė III dinastijos laikų mūras. Dar buvo aptiktos paaukotų jaučių liekanos ir ibių mumijos.
Ibis, ilgakojis paukštis, buvo vienas iš dievo Toto atributų, bet vėliau jį perėmė sudievinto Imchotepo kultas. Taigi rasti duomenys buvo daug žadantys. Tačiau tik 1964 metais profesoriui W. B. Emery pavyko grįžti prie šio tyrimo. Tai, ką jis aptiko, buvo netikėta ir reikšminga.
Visa vietovė buvo pilna kapaviečių, datuojamų Archajiniu ir Senosios karalystės laikotarpiais. Ptolemajų laikais jų sienos buvo sulygintos, erdvės tarp kapaviečių užpildytos, tad galiausiai kapinės atsidūrė po didžiuliu plokščiu paviršiumi. Kodėl taip padaryta? Pagrįstas atsakymas būtų toks: sulyginta vietovė tapo didelio statinio, galbūt šventyklos, platforma. Rastieji jaučiai galėjo būti paaukoti tokio statinio pradėjimo proga, nors gal tai tiesiog kokiai kapavietei skirtos aukos. Archeologai išvalė keletą kapaviečių. Vienoje laidojimo patalpoje, trisdešimt penkios pėdos po žeme, jie tiesiogine to žodžio prasme prasibrovė į nuostabų požeminį statinį – didelį, iš akmens iškaltą labirintą, panašų į Sakaros Serapeumą, kur buvo palaidotos šventųjų jaučių mumijos. W. B. Emery rasto statinio kambariuose taip pat buvo mumijų – tūkstančiai balzamuotų ibių moliniuose ąsočiuose.
Kitą kasinėjimo sezoną buvo atrastos galerijos su babuinų mumijomis – kaip ir ibiai, šie padarai buvo šventi Toto ir jo dieviškojo sūnaus Imchotepo kultui. Babuinai buvo auginami šventykloje kaip šventieji gyvūnai; trumpi paprasti įrašai ant dėžių su mumijomis nurodė gyvūnų vardus ir laidojimo datą. Dar buvo rasta gipsinių žmogaus kūno dalių liejinių – kojų, rankų, galvų ir taip toliau, – ir tai primena apžadines padėkos aukas, kurias pasveikę piligrimai palieka gydančiose šventyklose, – tai daroma ir mūsų laikais.
W. B. Emery, deja, nespėjo užbaigti Sakaros kasinėjimų, bet kiti archeologai atkasė dar daugiau katakombų su gyvūnų mumijomis, tarp jų ir su šventosiomis karvėmis – šventųjų Apio jaučių, palaidotų Serapeume, motinomis. Santūri mokslinė kalba, kuria užrašytos ataskaitos apie parengiamuosius kasinėjimus, vis dar geba perteikti pribloškiantį šių po iškasinėtos vietovės paviršiumi slypinčių, korėtų ir tamsoje besirangančių galerijų vaizdą. Ptolemajų laikais čia stovėjo ne viena šventykla, o visas jų kompleksas, ir neabejotina, kad vienas iš garbintų dievų buvo Imchotepas – jo vardą pavyko aptikti ant jam skirtos stelos. Archeologai čia rado daugybę medžiagos, įskaitant šventyklos archyvo fragmentus, rašytus ne tik egiptiečių, bet ir aramėjų bei graikų kalbomis.
Ir vis dėlto svarbiausias klausimas lieka neatsakytas. Ar viena iš šių nuniokotų III dinastijos laikų kapaviečių priklausė didžiajam architektui? Tarp didžiausių kapaviečių buvo viena mastaba, pažymėta viso labo 3517 numeriu, mat ant jos nerasta nei vardo, nei kokių kitų duomenų. Statinio aukštis po sulyginimo siekė maždaug metrą, o laidojimo kambarius buvo užliejęs smėlis. Kiekvieno kambario viršuje W. B. Emery rado aukotų jaučių liekanų. Ar šios aukos buvo skirtos virš kapavietės statytos šventyklos pradžiai, ar nežinomajam, palaidotam kapavietėje? Kita mastaba, pažymėta 3518 numeriu, ištyrus netoliese aptiktus ąsočių dangtelius, buvo datuota Džoserio valdymo laikotarpiu. Kitaip nei šalia esančių kapaviečių, šiosios pozicija pasaulio dalių atžvilgiu tiksliai atitinka laiptuotosios piramidės, o lauke, prie įėjimo, rasta įvairių anatominių modelių – padėkos aukų.
Atsakymo turbūt niekada nesužinosime. Net jeigu tokia kapavietė būtų rasta, vargu ar ji mums suteiktų naudingos informacijos. To laikotarpio kapavietėse užrašų mažai, ir menkai tikėtina, kad Imchotepo kapavietė būtų išvengusi kapų plėšikų ar kitų vandalų. Vis dėlto tai būtų jaudinantis atradimas, tam tikrais atžvilgiais pralenkiantis net Tutanchamono lobyną. Monumentai žmogaus intelektui statomi retai.
Antras didis architektas, kaip ir Imchotepas, ilgai po mirties garbintas kaip dievas, už savo garsųjį pirmtaką gimė maždaug tūkstančiu metų vėliau. Tai buvo Amenchotepas, Hapu sūnus, tarnavęs savo bendravardžiam faraonui Amenchotepui III iš XVIII dinastijos. Jis buvo paprastų žmonių iš Atribio, deltos miesto, vaikas, ir pradėjo karjerą kaip kuklus kariuomenės raštininkas, atsakingas už naujokų ėmimą. Matyt, dėl savo išskirtinių talentų jis susilaukė faraono pripažinimo; maža to, kad jo statulos buvo pastatytos al Karnako šventykloje, jam buvo suteikta precedento neturinti garbė turėti laidojimo šventyklą vakariniame Tėbų krante, netoli taip jį vertinusio faraono šventyklos.
Amenchotepo titulai byloja, kad jis buvo visų galų meistras ir turėjo daugybę pareigybių, įskaitant faraono raštininko, rekrūtų prižiūrėtojo, taip pat ir karališkųjų statybų prižiūrėtojo. Bet ar jis iš tikrųjų buvo architektas? Kai kurie mokslininkai priskiria jam Luksoro šventyklą, bene harmoningiausią senovės Egipto statinį. Jo pomirtiniuose įrašuose tvirtinama, kad jis atsakingas už dvi garsiausias ir vieninteles išlikusias Amenchotepo III laidojimo šventyklos dalis – Memnono kolosus.
Paskutinio mūsų trio nario karjera yra ironiškas pirmųjų dviejų pelnytos pagarbos ir netgi sudievinimo kontrastas. Senmutas, karalienės Hačepsutos bičiulis, paprastai laikomas jos nuostabios laidojimo šventyklos Deir al Bachryje autoriumi. Jis nebuvo populiarus Egipte. Kai mirė jo karališkoji meilužė, priešai užpuolė jam skirtus monumentus ir iš jo sarkofago liko tik nuolaužos. Praėjus kelioms kartoms po Senmuto mirties turbūt net ir jo vardas buvo pamirštas. O ironiškiausia, kaip pastebi Williamas Stevensonas Smithas, kad vėlesniais laikais Deir al Bachrio vietovėje išdygo sudievintiesiems Amenchotepui ir Imchotepui skirta šventovė.
Šiedu architektai buvo dievinami, o priešais tą pačią uolą dunksojo pastatas, daugelio žmonių laikomas gražiausia Egipto šventove, su išniekinta ir tuščia jo autoriaus kapaviete po ja. Senmutas pasistatė dvi kapavietes, vieną – kalvos šlaite, kur buvo laidojami to laikotarpio didikai, o kitą – po karalienės šventykla. Jo mumijos nepavyko rasti, bet atokiuose šventyklos kampuose mažytės, paskubom išskaptuotos jį vaizduojančios figūrėlės visgi išgyveno priešų kerštą.
Dabar, kai apdainavome Imchotepo, Amenchotepo ir Senmuto vardus, bus sąžininga pripažinti, kad nežinome, ar apskritai juos galima vadinti architektais šiuolaikine prasme. Juk jeigu bendrovės „Džonsas, Smitas ir Braunas“ vadovas įsako Džonsui jaunesniajam nubraižyti dangoraižio planą, mes nelaikome to vadovo pastato architektu. Negalime būti tikri, kad egiptiečiai lygiai taip pat skyrė šiuos dalykus. Jų kalboje nebuvo žodžio „architektas“; nebuvo net titulo, kuri galėtume prilyginti šiai pareigybei. Kai kurie egiptologai vartoja šį žodį versdami titulą, pažodžiui reiškiantį „statybų prižiūrėtoją“, bet mes vis tiek architektais vadiname žmones, kurie savo biografiniuose kapaviečių įrašuose tvirtina pastatę obeliską ar šventyklą.
Kitaip nei dailininkas ar skulptorius, statybų prižiūrėtojas nebuvo amatininkas. Jis buvo aukštas pareigūnas ir paprastai turėdavo kitų svarbių titulų, suteikdavusių jam didiko rangą. Toks žmogus buvo kažkas panašaus į dabartinį viešųjų darbų ministerijos vadovą ir rūpindavosi visu statybų procesu: nuo akmens skaldymo karjeruose iki baigtos šventyklos pašventinimo. Be abejo, didumą tikro darbo atlikdavo padėjėjai. Raštininkai apskaičiuodavo, kiek reikės akmenų ir kiek duonos kepaliukų per dieną suvalgys darbininkai. Brigadininkai vadovaudavo karjero akmenskaldžių grupėms, kapitonai buvo atsakingi už baržas, į kurias kraudavo akmenis. Dailininkai ir skulptoriai užsiimdavo puošyba, mūrininkai priderindavo akmenis. Bet kas braižydavo planus?
Norėčiau žinoti. Taip pat norėčiau žinoti, kaip jie tuos planus braižydavo ir ar apskritai tai darydavo. Muziejuose saugomi keli nudriskę brėžiniai, kadaise galbūt buvę architekto eskizais. Nė vienas jų nėra toks detalus, kad galėtume pavadinti projektu ar bent jau planu. Daugumą sudaro mažytės pieštos detalės: tarpduris, medžiais apsodintas kiemas. Vieną tokį planą, išsamesnį už kitus, matote iliustracijoje, o šalia jo – planas, nupieštas šiuolaikinio mokslininko S. P. K. Glanville’io, remiantis matmenimis, kuriuos trumpame brėžinio prieraše pateikė egiptiečių raštininkas. Akivaizdu, kad egiptietiška versija piešta ne pagal mastelį – visos proporcijos netikslios.
Kitas eskizas pateikia kapavietės planą. Brėžinys ganėtinai tikslus, kad galėtume šią kapavietę atpažinti kaip priklausančią Ramziui IV. Tačiau gal architektas darbo eigoje persigalvojo, o gal braižydamas planą ir nesiekė tikslumo, bet matmenų požiūriu esama keleto reikšmingų neatitikimų. Bet kuriuo atveju uoloje iškalta kapavietė, palyginti su šventykla, yra gana paprastas statinys. Tai viso labo keletas taisyklingų skylių uoloje, tokį dalyką ir mėgėjas galėtų padaryti per daug neapkraudamas sau smegenų: „Gerai, vyručiai, tą kambarį truputį pailginkit, kad tilptų sarkofagas, ir štai ten iškalkit duris, kad turėtume sandėlį.“
Akivaizdu, kad toks nerūpestingas metodas nebūtų veiksmingas statant Deir al Bachrio ar kokią kitą šventyklą. Deir al Bachrio šventykla tokia žavi, tokių tobulų proporcijų, tokia harmoninga, kad pastatyti ją be modelio būtų beveik neįmanoma. Nors egiptiečiai darė pastatų modelius laidotuvių tikslais, nė vieno architektūrinio modelio kol kas nerasta, išskyrus gal vieną miniatiūrinį pastatėlį. Tai neįdomus ir gana primityvus statinys, ir jis tikrai nebuvo jokios mums žinomos šventyklos modelis ar planas.
Tekstuose esama užuominų, kad tam tikrose šventyklose buvo laikomi geriausių brėžinių archyvai. Tai nelabai tvirti įrodymai, bet faktas, kad buvo kuriami architektūriniai šedevrai, mus verčia daryti prielaidą, jog planai arba modeliai, o gal ir viena, ir kita, statant buvo naudojami.
Žinoma, Egipte buvo daugybė didelių „modelių“ – ankstesnių faraonų šventyklų. Toks įkvėpimo šaltinis buvo po ranka Senmutui, nes Deir al Bachryje stovėjo XI dinastijos šventykla, ir Hačepsutos statinys turi tam tikrų panašumų su senesniuoju. Bet net jeigu Senmutas pradėjo mėgdžiodamas XI dinastijos šventyklą, galiausiai jis ją pranoko.
Mes vis dar neturime atsakymo į esminį klausimą: kas iš tikrųjų suprojektavo Deir al Bachrį ir kitus Egipto architektūros perlus? Keletas silpnų argumentų pagrindžia daugelio archeologų išsakytą prielaidą, kad šventyklas projektuodavo pats statybų prižiūrėtojas. Pirma, nėra jokių kitų kandidatų į karališkojo architekto vietą – nežinome nė vieno žmogaus, sietino su konkrečia šventykla taip, kad būtų įmanoma teigti, jog jis, o ne darbų prižiūrėtojas, kūrė planus.
Antra, šventyklos konstrukcija ir išvaizda turėjo didžiulę reikšmę; logiška manyti, kad tokius sprendimus priimdavo žmogus, atsakingas už visus darbus. Tai ir viskas, ką galime padaryti; ir šito, suprantama, nepakanka. Bet kol nepasirodys egiptietiškas Džonso jaunesniojo atitikmuo ir nepareikš, kad tai jis suplanavo „nuostabiąją Djeser Djeseru (šventovių šventovę)“, esu linkusi šią garbę atiduoti Senmutui.
Baigdama kiekvienam, kas nori išmokti mėgautis egiptietišku menu, duosiu turbūt geriausią įmanomą patarimą: eikite ir žiūrėkite į jį. Geriausia vieta tam, žinoma, Egiptas; antroje vietoje – muziejus. Mūsų laikų knygynuose ir bibliotekose gausu iliustruotų leidinių apie Egiptą. Dėl tobulėjančių fotografijos galimybių ir naujų vaizdo atkūrimo technologijų kai kurios knygos yra tikras džiaugsmas. Ir vis dėlto tai neprilygsta tam, ką matai savo akimis.
* * *
„Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ – sąmojingų įžvalgų kupina knyga apie senovės Egipto kasdienybę
Barbara Mertz. Raudonoji žemė, Juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 454 p. iliustr., žmlp., bibliogr., r-klė. Dailininkė Ilona Kukenytė
Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.
Barbara Mertz (Barbara Merc, 1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.
Barbara Mertz nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?
Barbara Mertz kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.
