Senovės Egipto paslaptys: kas ir kaip kūrė egiptiečių meną?

Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“)– žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos skyriaus “Žinau, kaip juda kūnas,  žinau, kaip moteris žengia...“ apie reljefus, skulptūras ir menininkus.

* * *

Kol kas kalbėjome tik apie dailę ir skulptūrą, tad gali pasirodyti, jog pro pirštus žiūrime į puikiuosius egiptietiškus reljefus. Tačiau dauguma bendro pobūdžio pastabų, kurias išsakėme apie dailę, tinka ir reljefams, nes jie taip pat buvo dvimačiai. Dauguma egiptietiškų reljefų negilūs, jų paviršius dažniausiai taip pat išpieštas. Kai žavimės Senosios karalystės kapaviečių sienų reljefais ir jų subtiliomis formomis, linkstame pamiršti, kad daugeliu atvejų skulptoriaus talentą nustelbdavo dailininko darbas.

Prieš skulptoriui pradedant skaptuoti sceną ant kapavietės ar šventyklos sienos, jos paviršius būdavo rūpestingai išlyginamas, visi įtrūkiai ar skylės pripildomi tinko. Jei akmuo būdavo prastos kokybės, visą sieną padengdavo plonu tinko sluoksniu. Kai tinkas išdžiūdavo, darbo imdavosi kontūrų piešėjas – taip mes verčiame šio žmogaus pareigybę. Jo užduotis buvo ant tinkuotos sienos nupiešti eskizą. Kad būtų tikslios ir kanono reikalavimus atitinkančios proporcijos, jis naudodavo tam tikras groteles, kurios buvo dedamos ant sienos prieš pradedant piešti. Tarpai tarp linijų buvo matuojami įrankiu, panašiu į liniuotę ar tiesyklę, bet pačios linijos buvo daromos iš raudonoje ochroje mirkytų virvučių, įtemptų kaip lanko timpa.

Ta pačia raudona ochra dailininkas, padedamas grotelių kvadratų, imdavo piešti figūras. Archeologai rado keletą tokių grotelių. Jos šiek tiek skiriasi dydžiu, bet pagal vieną jų žmogaus atvaizdas nuo padų iki karūnos įsiteko į devyniolika kvadratų. Konkrečių kūno dalių, tokių kaip kojos, dilbis ir liemuo, dydis taip pat buvo matuojamas kvadratais. Tai buvo praktiška ir išradinga technika, nes šitaip galėjai nupiešti bet kokio dydžio figūras, dailininkui tiesiog reikėjo sumažinti kvadratų dydį mažoms figūroms ir padidinti, kai reikėjo vaizduoti faraoną ar dievą. Ant kai kurių egiptietiškų paminklų įdėmus turistas net ir šiandien gali įžiūrėti blankias šių grotelių linijas.

Kontūrų piešėjo eskizai būdavo taisomi, greičiausiai tai darydavo jo viršininkas. Ant kai kurių sienų vis dar matomos tikslesnės, tamsesnės linijos.

Kai kontūrų piešėjas baigęs darbą išeidavo namo, rankoves atsiraitodavo skulptorius. Paprastai jis išskaptuodavo foną ir palikdavo iškilusias nupieštas figūras, bet kartais išskaptuojamos būdavo pačios figūros ir hieroglifai. Akivaizdu, kad ši technika sutaupydavo daug laiko ir pastangų, tad galima tik stebėtis, kodėl ji nebuvo taikoma dažniau. Egzistavo prielaida, kad iškilūs reljefai ant išorinių sienų atrodė įspūdingiau, kai jų kontūrus išryškindavo saulė. Manau, visai prasminga mintis.

Baigęs skaptuoti formas skulptorius imdavosi reljefo paviršiaus ir išryškindavo drabužių bei raumenų detales, bet viską užbaigdavo trečias, paskutinis, specialistas – dailininkas, kuris kartais būdavo ir pirmųjų kontūrų autorius. Paletė bėgant amžiams keitėsi, bet ji visada buvo palyginti paprasta ir apribota tam tikrų taisyklių.

Drabužiai būdavo balti, plaukai – juodi, vyrų oda – rausvai ruda, moterų – geltona. Kai kurie žmonės pavaizduoti juodaodžiais, kaip ir Ozyris, mirusiųjų dievas, nors kartais jį piešdavo ir žalią. Abi spalvos turbūt reiškė kokį nors ypatingą statusą, nes kiti sudievinti žmonės taip pat būdavo vaizduojami panašiai, bet nenorėčiau kategoriškai teigti, ką tai galėjo reikšti. Žalia – nauji pasėliai, atgimimas? Juoda – derlinga dirva, brandinanti augaliją?

Gyvūnams nereikėjo rodyti tiek pagarbos, tad juos vaizduojant dailininkui atsiverdavo platesnės galimybės ir čia jis turėdavo progą geriausiai atskleisti savo talentą. Bene nuostabiausi egiptietiškų reljefų personažai yra paukščiai: jie taip kruopščiai nutapyti, kad be vargo galima nustatyti jų rūšis, bet spalvos ne visada atitiko tikrąsias. Kai kuriuose gyvūnus vaizduojančiuose piešiniuose matyti bandymas pavaizduoti jų plunksnų ir kailio tekstūrą ar netgi kūno apvalumus.

Dailininko teptukas buvo daromas iš pluoštinio medžio, sugurinus vieną galiuką, kad atsiskirtų plaušai. Kiekvienai spalvai buvo naudojamas vis kitas teptukas; spalvų pagrindas beveik visada buvo mineralų pigmentai, ir tai viena iš priežasčių, kodėl tiek daug senovinių piešinių taip gerai išsilaikė.

Juoda spalva paprastai buvo gaminama iš anglies; kiti populiarūs atspalviai būdavo išgaunami iš žalio malachito ir raudonos bei geltonos ochros. Sutrinti mineralai būdavo sumaišomi su tirpikliu, bet tai būdavo ne aliejus, o tam tikra lipni medžiaga; Egiptiečių dailė yra ne aliejinė, o tempera. Iš ko konkrečiai ta lipni medžiaga buvo gaminama, nežinome, tačiau ne dėl pražuvusių egiptiečių dailininkų meno paslapčių – tiesiog analizuoti tokią mažą medžiagos dalelę tokiame ploname dažų sluoksnyje labai sudėtinga.

Viena iš dedamųjų neabejotinai buvo bičių vaškas, kurį arba sumaišydavo su pigmentu kaip rišamąją medžiagą, arba tepdavo ant baigto piešinio kaip apsauginį sluoksnį. Šiam tikslui kartais buvo naudojamas lakas; tuo metu tai turbūt atrodė gera idėja, bet lakas paprastai ilgainiui pageltonuoja arba paruduoja, tad puikios pradinės spalvos pasidaro neryškios.

Egiptiečiai piešė visur – ant dėžių, krėslų, kolonų, rūmų grindų, šventyklų sienų, bet visgi didžioji dalis jų tapybos mus pasiekė iš kapaviečių. Kaip ir dauguma skulptūrų.

Daugelis egiptiečių skulptūrų skaptuotos iš akmens – medžiagos, kuri puikiai tinka kampuotam ir kiek gremėzdiškam stiliui. Iš nebaigtų darbų pavyzdžių matome, kad statulų eskizai būdavo braižomi ant visų keturių akmens luito sienų, paskui būdavo išskaptuojami figūros kontūrai, galiausiai likdavo užsiimti baigiamosiomis detalėmis.

Skulptoriaus įrankiai buvo iš vario; jis naudojosi kaltu, grąžtu ir pjūklu. Kai statula būdavo baigta, ją gludindavo šlifavimo akmeniu arba smėliu, paskui nudažydavo. Statulos iš kalkakmenio ir kito minkšto akmens būdavo dažomos įprastinėmis spalvomis: drabužiai – baltai, oda – raudonai arba geltonai. Statulas iš kieto akmens, tokio kaip granitas ar bazaltas, labai vertintų dėl tekstūros grožio, dažydavo tik iš dalies: pavyzdžiui, galėjo būti juodai nudažomi antakiai arba paryškintos karūnos ar kito galvos dangalo detalės. Kartais būdavo pridedama detalių iš kitokių medžiagų. Dažnai būdavo inkrustuojamos akys, be to, taip puikiai, kad kai kurių egiptiečių statulų žvilgsniai tiesiog bauginantys.

Al Amarnos laikotarpiu labai išpopuliarėjo statulos, kurių kūno dalys buvo gaminamos iš skirtingų medžiagų. Išliko tik fragmentai, bet kai kurios puikios Amarnos galvos skirtos būtent tokioms sudėtinėms statuloms: veidas ir rankos daryti iš šlifuoto akmens, tokio kaip kvarcitas, drabužiais pridengtas kūnas – iš puikaus balto kalkakmenio, papuošalai ir karūnos – iš aukso, pusbrangių akmenų ar stiklo. Nė vienos tokios mišrios statulos visos neišliko, bet turime nemažai joms priklausiusių galvų.

Jų viršugalvyje styrodavo ilgi kyšuliai arba smeigės: ant jų užmaudavo karūną arba peruką su atitinkama tuštyme apačioje. Dar viena iš kaklo kyšanti smeigė būdavo skirta galvai užmauti ant statulos torso. Išliko vienas geltonojo jaspio fragmentas, nušlifuotas taip, kad blizga lyg veidrodis: jis buvo skirtas apatinei veido daliai – sprendžiant iš spalvos, moters veido. Ši medžiaga buvo tokia brangi ir ją taip sunku apdoroti, kad vaizduojama moteris turbūt buvo karalienė, be to, pačios al Amarnos; dirbinio kilmė nežinoma, bet stilius atpažįstamas.

Statula buvo priskiriama Tijai, Nefertitei arba kokiai nors antraeilei Echnatono žmonai. Kad ir kas ji buvo, statula turėjo būti stulbinama, net jei ir šiek tiek įmantroka: tviskantis geltono aukso veidas, balta kaip alebastras lininė mantija, ant galvos turbūt buvo perukas iš lazuritinių garbanų ir auksinė karūna, ausis puošė auksiniai auskarai, krūtinę – platus vėrinys iš brangakmenių auksiniuose aptaisuose.

Skulptūroms buvo naudojamos ir kitos medžiagos. Kai kurios geriausios mus pasiekusios egiptietiškos statulos darytos iš medžio: puikiausi pavyzdžiai – karalienės Tijos (?) galva ir „al Beledo šeichas“. Metalinės statulos turbūt mažiau žinomos nei medinės ar akmeninės, o jas paminėti vertėtų, nes byloja apie įspūdingą jų autorių meistriškumą.

Jau VI dinastijos laikais egiptiečių metalo apdirbėjai sukūrė varinę Pepio I statulą, aukštesnę nei natūralus žmogaus ūgis. Ji buvo ne išlieta, o apkalta ant medinio pagrindo. Vėlyvuoju laikotarpiu gamintos bronzinės ir netgi auksinės statulos, ir jos jau tikrai išlietos plačiai žinoma ciré perdue technika, kai vaškinis modelis padengiamas moliu ir kaitinamas. Vaškas ištirpsta ir išbėga pro specialiai paliktą skylę, o į atsivėrusią ertmę pripilama metalo. Šia technika galima išlieti tiek tuščiavidures, tiek vientisas statulas; antruoju atveju po vašku naudojamas branduolys iš kokios nors kitos medžiagos; tuščiavidurės statulos, žinoma, buvo pigesnės. Viena geriausių bronzinių egiptietiškų statulų vaizduoja XXV dinastijos laikų didžiūnę Takušetą; tatuiruotes primenantys piešiniai ant jos kūno imituoja elegantiškos mantijos papuošimus, jie inkrustuoti į varį įtaisytu sidabru.

Aptarę meno dirbinius privalome keletą žodžių pasakyti ir apie menininkus. Pelnytus pagyrimus turime jiems skirti kaip anonimų grupei, nes išliko vos keletas dailininkų ir skulptorių vardų, o ir juos retai kada galime susieti su konkrečiu paveikslu ar statula.

Nėra nė vieno pasirašyto senovės Egipto meno dirbinio, nebent apgrabias figūras, aptiktas už slaptų durų galimai Senmuto statytoje šventykloje, laikysime savotiškais jo „autoportretais“. Tradicija arba atradimo aplinkybės kartais leidžia priskirti kūrinius vienam ar kitam autoriui; galbūt al Amarnos Tutmozis turi teisę pretenduoti į nuostabiosios Nefertitės galvos autorystę, bet patvirtinti to negalime.

Kai kurių menininkų vardai išliko, tačiau jie niekaip nesusieti su konkrečiais dirbiniais. Bakas, Echnatono skulptorius, „kurį mokė pats Jo Didenybė“, suteikia mums jaudinamą užuominą apie eretiką faraoną: ar Echnatonas buvo ne tik religinis fanatikas, bet ir skulptorius diletantas? Dar žinome Iritseną, gyvenusį Vidurinės karalystės laikais ir, jei galime pasikliauti jo paties žodžiais, buvusį labai talentingu skulptoriumi:

Iritseno pavartotas žodis „amatininkas“ čia svarbus, nes jis nusako skulptorių ir dailininkų statusą. Jų veikloje nebuvo įžiūrimas pusiau mistinis „dailiųjų menų“ šventumas; tai buvo ne profesija, o amatas, jie stovėjo ant vienos pakopos su dailidėmis ir juvelyrais.

Menininkai skirstyti pagal specializacijas: dailininkai, kontūrų piešėjai, reljefų skulptoriai ir statulų skulptoriai. Rūmų ir šventyklų išlaikomose dirbtuvėse šie amatininkai dirbdavo prižiūrimi vyriausiojo skulptoriaus ir amatininkų prižiūrėtojo. Buvo ir darbo pasiskirstymas: vienas žmogus statulą skaptuodavo, kitas išpiešdavo.

Kita vertus, griežto skirstymo į „profesines sąjungas“ turbūt nebuvo. Tas pats žmogus galėjo išmokti visų amato gudrybių ir paeiliui dirbti kontūrų piešėju, dailininku ir skulptoriumi, tikėdamasis išsitarnauti bent jau amatininkų prižiūrėtojo pareigybę.

Esama požymių, kad skulptoriai buvo laikomi svarbesniais už dailininkus; bet kuriuo atveju skulptorių kapaviečių, stelų ir kitų paminklų rasta gerokai daugiau nei dailininkų, ir dėl to galima daryti prielaidą, kad pirmieji buvo turtingesni ir įtakingesni.

Dauguma menininkų, bent jau geriausi iš jų, dirbo valstybei. Kartais faraonas palankumo ženklan įsakydavo savo draugo ar gero tarno garbei sukurti statulą ar netgi įrengti visą kapavietę, bet buvo ir menininkų, kurie dirbdavo privatiems asmenims. Ar tai buvo papildomai uždarbiavę valstybiniai menininkai, ar privačiai samdomų menininkų klasė? Šito nežinome.

Tokia pat paslaptis gaubia ir menininkų rengimą. Kadangi veikdavo dirbtuvės, visai pagrástai galime manyti, kad „polinkį turintys“ berniukai būdavo siunčiami į jas mokytis. Manau, berniukai būdavo pasirenkami ne tiek dėl ypatingo talento, kiek dėl šeimos ryšių. Daugeliu mums žinomų atvejų sūnus perimdavo tėvo amatą, kaip ir kitose profesijose. Taigi ir čia matome parengimo sistemą, kai tėvas tapdavo sūnaus mokytoju.

Tačiau kai kurie menininkai akivaizdžiai didžiavosi savo amatu ir džiaugėsi galėdami pritaikyti gabumus. Nors meno kanonas buvo ribotas, erdvės lavinti įgūdžius ir vaizduotę visgi pakako; didieji Egipto meno darbai byloja, kad genijus galbūt ir nebuvo atpažįstamas, bet kai kurie senovės mikelandželai vis dėlto rasdavo kelią į šį amatą vedami pašaukimo.