Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“)– žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos skyriaus “Žinau, kaip juda kūnas,
žinau, kaip moteris žengia...“ apie Amarnos meną.
* * *
Vaikštinėdami po Kairo muziejaus sales ir apžiūrinėdami faraonų – Mikerino, Senusertų, Tutmozių – atvaizdus matysime, kad visi jie labai panašūs: tiesūs ir stiprūs, plačiais pečiais, lieknu juosmeniu ir klubais. O paskui prieisime Echnatoną – su jo atsikišusiu pilvuku, nukarusia krūtine, pailga kaukole ir ištįsusiomis kojomis!
Jo žmona ir dvariškiai, nors ir be tokių nereikalingų kraštutinumų, buvo vaizduojami panašiu stiliumi, taigi to laikotarpio kapaviečių reljefai pilni keistaformių žmonių. Amarnos mene vaizduojamos pozos taip pat visiškai kitokios. Tutanchamonas pavaizduotas besiremiantis lazda ar šiaip susikūprinęs –
ir ne bet kur, o ant savo karališkojo sosto! Echnatoną matome bučiuojantį žmoną ir šokdinantį ant kelių vaikus.
Čia turime trumpai stabtelėti ir aiškumo dėlei nupasakoti istorinį kontekstą. Echnatonas gimė be galo garbingoje ir dievobaimingoje valdovų šeimoje, jos atstovai statė šventyklas įvairiausiems dievams, ypač Amonui Ra Tėbuose, o laiką leisdavo arba minėtuose Tėbuose, arba Memfyje, šiaurinėje sostinėje. Tapęs faraonu, Amenchotepas IV, kaip jis buvo pavadintas, netrukus truputį kvanktelėjo.
Jis pakeitė savo vardą į Echnatoną – gana migloto saulės dievo Atono garbei – ir per kelis šimtus mylių į šiaurę nuo Tėbų pastatė naują miestą. Tas miestas šiandien žinomas al Amarnos vardu, taip pat vadinamas ir visas šis laikotarpis ir jo ypatybės.
Viena iš jų – didžiulio egiptietiško panteono atmetimas. Echnatonas garbino „vienintelį dievą“ Atoną ir išsiuntė savo pasiuntinius po visą šalį, kad pašalintų visų kitų dievų, o ypač tėbietiškojo Amono, vardus ir atvaizdus. Ši „revoliucija“ baigėsi sulig faraono mirtimi. Jo įpėdinis jaunasis Tutanchatonas Amono garbei pasikeitė vardą į Tutanchamoną ir perkėlė dvarą atgal į Tėbus. Kas nutiko Echnatono, jo gražiosios žmonos Nefertitės ir šešių dukterų palaikams, mes nežinome. Žinome tik apie Tutanchamoną.
Amarnos laikotarpio menas savitas kaip ir naujoji religija. Jis ne tik drastiškai pakeitė žmogaus kūno vaizdavimą. Nebeliko senojo griežtumo, dažnos lenktos linijos, laisviau žiūrima į taisykles, tai galima suprasti kaip žavingą laisvę arba kaip siaubingą nuosmukį – žiūrint, koks tavo požiūris į Echnatoną ir jo naująsias idėjas.
Mokslininkai ištisus dešimtmečius ginčijosi, kas paskatino tokius pokyčius. Pasak kai kurių, esminis dalykas yra maat sąvoka, dažnai verčiama kaip „tiesa“ ir buvusi viso Echnatono valdymo leitmotyvu. Jis nebuvo vienintelis faraonas, gerbęs maat, bet pabrėžė ją labiau nei kas kitas, pridėdamas prie savo titulų ir „gyvenančio tiesoje“ epitetą.
Deja, maat, kaip ir mūsiškė „tiesa“, gali reikšti daug skirtingų dalykų. Tai, kad ji reiškė tam tikrą etiško elgesio kodeksą, regis, nepaneigiama. Iš teisėjo laukiama, kad jis užtikrins maat, doras žmogus kalba maat. „Teisingumas“ ir „tiesa“ – akivaizdūs vertimo variantai, ir, manau, šios sąvokos egiptiečiams reiškė tą patį, ką ir mums.
„Tiesa“ turi ir kitą potekstę – tikroviškumas, atvirumas. Amarnos mene matome stiprėjantį emocinį turinį, nuoširdaus jausmo ekspresyvumą (tik, prašyčiau, ne ekspresionizmą). Tai gali būti logiškas maat kaip „atvirumo“, „sąžiningumo“ padarinys arba savaiminis poveikis.
Tačiau iš tikrųjų Amarnos menas niekada nemetė iššūkio pagrindiniams kanonams. Naujosios formos ar pozos gali pasirodyti groteskiškos ir neįprastos, tačiau senųjų formų ir pozų neatsisakoma, jos tik keičiamos. Skulptūra tampa švelnesnė, aptakesnė, bet žmogus vis tiek vaizduojamas iš priekio, sustingusioje padėtyje, nepaisant apgaulingų linkių, iš esmės jis tebėra tiesus nuo galvos iki kojų.
Piešiniuose ir reljefuose žmogaus kūnas ir toliau vaizduojamas vienu metu ir iš priekio, ir iš šono, namų ir rūmų atvaizdai yra tas pats trikdantis plano ir fasado piešinio mišinys. Žinoma, dvaro menininkai buvo pratę dirbti tokiu stiliumi, ir daugumai jų turbūt atrodė neįsivaizduojama jo atsisakyti, bet negaliu atsikratyti įtarimo, ypač turėdama galvoje ankstesnius, nors ir nereguliarius bandymus nukrypti nuo kanono, kad talentingas jaunas dailininkas mokėjo savo darbuose gerokai labiau priartėti prie realybės, jeigu to iš jo reikalavo faraonas. Echnatonas norėjo ne senojo formalistinio stiliaus, o kažko kito; bet ko būtent jis norėjo ir kodėl – šito mes turbūt niekada nesužinosime.
Kai kuriais atvejais Amarnos menas šiuolaikiniam žiūrovui gali pasirodyti ne toks patrauklus kaip kanoniškas stilius. Augalų ir gyvūnų formos mus žavi, nes jie vaizduojami laisviau; bet žmogus vis dar tebėra vaizduojamas statiškai dėl neaiškios perspektyvos (arba jos trūkumo), be to, dėl tam tikrų iškraipymų kūnai – tiek moteriški, tiek vyriški – netenka savo grakštumo.
Dvi mažos al Amarnos karalaitės, kurių atvaizdai dažnai reprodukuojami ir kuriomis žavimasi, iš tikrųjų yra gana bjaurios. Jų kūnai lyg be kaulų, rankos ir kojos sudribusios kaip guma, pailgos nuogos kaukolės primena iš H. G. Wellso romanų nužengusias nežemiškas būtybes. Pailgos kaukolės – būdingas Amarnos karalaičių (kaip jau minėjau, jų buvo šešios) bruožas, bet paprastai atskirti jas vieną nuo kitos neįmanoma.
Dėl kokių priežasčių jos šitaip iškraipytos vis dar diskutuojama iki šiolei. Senoji teorija, teigianti, kad mergaičių galvos buvo sąmoningai suplotos, kaip kad daryta kai kuriose kitose kultūrose, dabar atmesta, o kadangi daugumos skulptūrų kaukolės labai rūpestingai iškaltos, jų nebuvo galima pridengti karūnomis arba perukais. Be abejo, tai nebuvo tikrovės perteikimas. Tai kažką reiškė, ir įvairiose Amarnos menui skirtose knygose rastumėte daugybę tam skirtų teorijų, bet kadangi tvirtai niekas nieko pasakyti negali, nevarginsiu jūsų jas perpasakodama.
Amarnos dailė ir skulptūra per savo trumpą gyvavimo laikotarpį spėjo pereiti keletą raidos etapų. Pirmaisiais Echnatono valdymo metais jo „atvirumą“, jei turite noro tai šitaip vadinti, beveik galima prilyginti karikatūrai. įspūdingiausias to pavyzdys – grupė milžiniškų statulų, faraono įsakymu pagamintų Tėbų šventyklai.
Echnatono veidas ten neįtikėtinai pailgintas, su nukarusiu smakru ir nerimą keliančia šypsena; kūnas pavaizduotas taip, kad peršasi mintys apie patologijas, be to, labai sunkias. Galbūt kai kuriems egiptologams šios statulos pasirodė kaip groteskas dėl to, kad joms suteiktas Ozyrio pavidalas, o kontrastas tarp klasikinio švento dievybės atvaizdo ir šiurkštaus tradicinės formos iškraipymo išlavintai akiai beveik skausmingas.
Ir vis dėlto šios statulos turi keisto žavesio; kuo ilgiau į jas žiūri, tuo labiau jos tave „įtraukia“. Kai kurie mokslininkai mano, kad statulos ir reljefai, vaizduojantys panašias fizines patologijas, atspinti tikrąją faraono būklę. Aš taip nemanau. Negaliu pagrįsti savo nuomonės, bent jau labiau, nei jie savąją, mat Echnatono mumijos nerasta, bet visgi labiausiai tikėtina, kad šie atvaizdai yra religinių ir filosofinių koncepcijų išraiška.
Persikėlus į al Amarną iškreiptos formos tapo tikroviškesnės, o kai kurios Vėlyvojo laikotarpio skulptūros priklauso garsiausiems egiptietiško meno pavyzdžiams. Al Amarnoje kasinėjo kelios archeologų grupės, tačiau nuostabių dirbinių trumpai gyvavusios Echnatono sostinės griuvėsiuose pavyko rasti Ludwigui Borchardtui, Vokietijos orientalistikos bendruomenės globotiniui. Jis aptiko juos skulptoriaus Tutmozio dirbtuvės liekanose.
Tutmozis gyveno ir dirbo tame pačiame name. Tai buvo didelė, graži al Amarnos vila, mat Tutmozis buvo klestintis žmogus – statybų vadovas ir kelis mokinius turėjęs vyriausiasis skulptorius. Praėjus keleriems metams po Echnatono mirties žmonės ėmė trauktis iš prakeiktojo miesto.
Iš pradžių jo gyventojai manė, kad grįžta į Tėbus laikinai. Jie iškeliavo paskui dvarą, užrakino namų spynas ir pasiėmė tik asmeninę mantą. Paskui tapo akivaizdu, kad Amono Ra garbintojai miestui, aukštinusiam pavydųjį Echnatono dievą, niekada neatleis. Kai kurie namų savininkai grįžo į al Amarną ir susirinko likusią mantą, netgi išsigabeno durų staktas ir kolonas – visa tai buvo panaudota statant naujus namus Tėbuose.
„Valymą“ turbūt baigė skurdžiai, nes baldų, papuošalų ar asmeninių daiktų šioje vietovėje rasta labai mažai. Bet dėl vienos ar kitos priežasties Tutmozio dirbtuvė nebuvo iki galo išvalyta. Vokiečių archeologai spėjo, kad skulptorius surinko visus po ranka buvusius nereikalingus ar nebaigtus darbus, užmūrijo sandėlio duris ir išvyko.
Sunku įsivaizduoti, ką tuo metu jautė Tutmozis. Jis turėjo žinoti, kad tarp paliktų darbų esama skulptūros šedevrų. Kai kuriuos jis turbūt gamino savo rankomis. Tutmozis turėjo būti asmeniškai pažįstamas su jį gerbusia ir skatinusia karališkąja šeima. Tose užmūrytose duryse esama kažko liūdno ir verčiančio susimąstyti.
Ar Tutmozis tikėjosi vieną dieną atgauti nebaigtus darbus, o gal tik bandė apsaugoti kažką jam brangaus, nes tie daiktai buvo gražūs ir turėjo jam svarbią asmeninę prasmę? Tarp paliktų darbų buvo įspūdinga veidų kolekcija: gipsinės gyvų ar mirusių žmonių kaukės, o gal, tai labiausiai tikėtina, skulptūrų liejiniai, – visa tai byloja, kad realizmo lygis tuometiniame Egipto mene buvo gerokai aukštesnis nei įprastai.
Tačiau įspūdingiausias šedevras, be abejo, buvo karalienės Nefertitės biustas, mūsų laikais reprodukuotas kur tik įmanoma: pradedant atvirukais ir baigiant drabužiais. Ji iš tikrųjų graži: ilgas, lenktas kaklas, gyvų spalvų ir šiek tiek besišypsantis veidas. Kai ją pirmą kartą parodė Berlyno muziejuje, visame pasaulyje nuaidėjo susižavėjimo šūksniai. Tačiau vienas balsas šiame klegesyje susižavėjimo nereiškė. Jis priklausė Egipto vyriausybei, ir tas balsas tiesiog klausė: „Kaip ji čia pateko?“
Nuo A. Mariette’o laikų Egipte galiojo istorinio paveldo išgabenimo iš šalies taisykles apibrėžiantys įstatymai. A.Mariette’as ir jo įpėdinis G.Maspero gana atlaidžiai žiūrėjo į atkastų daiktų pasidalijimą tarp kasinėtojų, bet pasibaigus darbo sezonui užsienio archeologų ekspedicijos turėjo parodyti savo radinius Senovės paveldo departamento pareigūnui. Pareigūnas šį tą atrinkdavo Kairo muziejui, o ekspedicijai likdavo visa kita, nebent iš anksto būtų sutarta kaip nors kitaip. Taigi bendra taisyklė buvo tokia: Egipto vyriausybė unikalius radinius pasilieka, o visa kita atiduoda archeologams.
Nefertitės atveju Egipto vyriausybė tvirtino, kad niekada nebūtų leidusi išvežti iš šalies tokio unikalaus lobio. Greičiausiai tai teisybė. Man teko girdėti keletą istorijų apie Nefertitės išvežimą (arba pagrobimą), ir sunku tiksliai pasakyti, kaip tai nutiko.
Vokietijos orientalistikos bendruomenės archeologai atkakliai tvirtino, kad viskas vyko atvirai ir sąžiningai. Pagal susitarimą su Istorinio paveldo departamentu jie turėjo teisę į visus meno dirbinius, kuriuos galima apibrėžti kaip modelius ar šablonus. Nefertitė gulėjo ant stalo kartu su kitais rastais objektais; egiptiečių inspektorius tiesiog nepastebėjo jos išskirtinio grožio ir todėl ji su kitais modeliais buvo atiduoda archeologams.
Matant Nefertitę tokią, kokia ji yra šiandien, sunku patikėti, kad inspektorius būtų nepastebėjęs jos išskirtinumo, nebent jis būtų buvęs girtas, abiem akim aklas arba... bet geriau neminėkime žodžių, dėl kurių galėtume būti paduoti į teismą. Vis dėlto turime nepamiršti, kad ji neskleidė viso savo elegantiško grožio, kai pirmą kartą buvo ištraukta iš Tutmozio dirbtuvės nuolaužų. Būkime kilnūs: galbūt vyriausybės inspektorius tiesiog nebuvo labai atidus. Jeigu jis tikrai pražiopsojo Nefertitę, vargu ar galima tikėtis, kad archeologai jį pasivėdėtų į šoną ir rūpestingai paaiškintų, jog jis nepastebėjo vieno iš Egipto skulptūros šedevrų.
O gal turėtume to tikėtis? Nefertitės atvejis susijęs su platesniu ir gana jautriu klausimu dėl archeologinių radinių paskirstymo. Dauguma Artimųjų Rytų valstybių mano, kad turi sprendimo teisę, ir jeigu jos nutaria pasilikti visus rastus dirbinius, niekas negali to užginčyti. Šalies, kurioje kasinėjama, pretenzijos nepaneigiamos, nes jai priklauso žemė.
Bet ką daryti su archeologų pretenzijomis, juk jie aukoja laiką, pinigus, kompetenciją ir sunkiai dirba fiziškai? Scientia gratia scientia –
puikus principas, bet muziejai, kurie finansuoja archeologų ekspedicijas, nori už savo pinigus gauti ką nors mainais. Kitas svarbus klausimas – medžiagos prieinamumas. Mokslininkams labai naudinga, kai radiniai laikomi vienoje didelėje kolekcijoje; jiems nereikia keliauti per visą pasaulį, kad pamatytų tai, ką nori. Bet ne visi turi galimybę aplankyti Artimuosius Rytus, o žmonių, besidominčių Artimųjų Rytų archeologija – daugybė. Radinius išskaidyti naudinga, nes tai leidžia didesniam žmonių skaičiui pamatyti ir pasigrožėti senovės kultūrų šedevrais. Na, tiek to, galime apie šią problemą kalbėti per amžius. Grįžkime prie egiptietiško meno.
Daug Tutanchamono kapavietėje rastų daiktų buvo pagaminti al Amarnoje arba paveikti šio miesto meninių kanonų. Kai ortodoksiniai Tutanchamono įpėdiniai užgniaužė al Amarnos ereziją, grįžo tradicinės meno formos. Daugelis šio laikotarpio dirbinių, ypač skulptūrų ir reljefų, tęsia geriausias Naujosios karalystės tradicijas; kaip ir XVIII dinastijos laikotarpio pirmtakai, XIX dinastijos didikai užsisakydavo statulas kapavietėms, ir tos, kurios pasiekė mūsų dienas, yra be galo žavios, įskaitant keletą statulų, vaizduojančių vyrą ir žmoną. Galbūt vaizduojami žmonės ir nebuvo tokie gražūs, bet jų skulptūros yra vyriško bei moteriško grožio ir aristokratiško orumo pavyzdys.
Tačiau daugeliui mūsų Ramzių laikotarpio skulptūros labiau įsidėmėtinos ne dėl grožio, o dėl dydžio ir paplitimo. Kolosai prie įėjimo į uoloje išskaptuotą Ramzio II šventyklą Abu Simbelyje daugumai atrodo gremėzdiški ir stokojantys grakštumo. Valdant energingiems XXV dinastijos kušitų faraonams skulptūroje greta senosios pasirodo nauja technika.
Kai kurių to laikotarpio skulptūrų galvų lygiai nugludintas paviršius dera su kruopščiai, detaliai iškaltais veidais. Kūnai vaizduojami klasikiniu stiliumi, jauni ir stiprūs, bet kai kurie veidai – atšiaurūs, beveik niūrūs. Vėlesnė Saitų dinastija sukūrė keletą įstabių skulptūrų, bet Saitų menas iš esmės tėra sąmoninga didžiųjų praeities epochų imitacija. Kapavietės buvo taip kruopščiai imituojamos, kad kartais net sunku pasakyti, tai originalas ar kopija.
Ryšiai su užsienio šalimis menui neturėjo didelio poveikio, nebent dekoratyviniams motyvams, ir didingasis graikų menas, netgi po Aleksandro Didžiojo užkariavimų, paskatino Egipte tik antrarūšes provincialias graikų autorių imitacijas arba savitą dviejų technikų jungimą.
Dekoratyviniai dirbiniai, kurti Egipte graikų-romėnų laikotarpiu, tapo perdėtai įmantrūs. Vienintelė įdomi (t. y. vienintelė man patinkanti) naujovė buvo vadinamieji mumijų portretai, kartais dar vadinami Fajumo portretais, kadangi dauguma jų randama būtent šioje teritorijoje.
Šie piešiniai, atlikti vašku ant plokščių lentų, pakeitė anksčiau darytas mumijų kaukes: savo portretą žmogus turbūt laikydavo namuose, o po mirties juo būdavo uždengiamas aptvarstytas velionio mumijos veidas. Geriausi tokie dirbiniai –
jų autorių vardai neišliko – grožiu ir tikslumu prilygsta bet kuriam Renesanso laikų vakarietiškam meno kūriniui. Net aš negaliu neigti, kad šie portretai tikroviški; jie žiūri tau tiesiai į akis ir reikalauja, kad pripažintum juose žmones. Bet jų stilius graikiškas, ne egiptietiškas.
Tai mus atveda prie portretų temos. Manau, drąsiai galima teigti, kad portretas šiuolaikine prasme, kaip bandymas kuo tiksliau atvaizduoti žmogų, iki graikiško laikotarpio Egipte nebuvo žinomas. Iš dalies tokia interpretacija subjektyvi, bet negaliu praleisti progos skaitytojo įvertinimui pateikti dviejų skirtingoms kultūroms atstovaujančių „portretų“.
Egiptietiška galva vaizduoja Vidurinės karalystės valdovą, kurio tapatybės iš įrašų nustatyti nepavyko. Kitoje fotografijoje matome Romos imperatoriaus Karakalos biustą. Žvelgiant mano akimis, tarp abiejų „portretų“ yra aibė skirtumų; man atrodo, jeigu sutikčiau gatvėje prie likusio kūno pridėtą Karakalos biustą, aš šį vaikiną iškart atpažinčiau (ir kuo greičiau leisčiausi bėgti į priešingą pusę). Net ir be liemens pavaizduotos galvos, išrikiuotos romėnams skirtose muziejų lentynose, pasižymi išskirtinumu; ir neprofesionalas greitai išmoksta atpažinti šaltą Augusto grožį, Karakalos plačių akių žvilgsnį ir stambų, siauralūpį Vespasiano veidą.
O kaip egiptiečiai? Kai kuriuos galbūt taip pat pažintume. Manau, pažinčiau Echnatoną – pirmiausia dėl to, kad jis nepanašus į jokį kitą faraoną. Bet kaip jis iš tikrųjų atrodė? Kaip keistas al Karnako kolosas su ištįsusiu veidu ir šėtoniškomis lūpomis ar kaip jautri ori statula Kairo muziejuje?
Egiptiečių menininkai nesistengė perteikti tikslaus panašumo. Statulą ar piešinį identifikuodavo vardas. Žmogaus vardas buvo daugiau nei prie rankos pridedama etiketė, tai buvo neatskiriama tapatybės dalis, nešanti savyje žmogaus esybės kibirkštėlę.
Užrašyti ant statulos šį burtažodį – vardą – reiškė ne tik suteikti tapatybę akmeniui, bet ir savotiškai jį įdvasinti. Jei faraonas norėjo „pasiskolinti“ vieno iš savo pirmtakų statulą, jis dažnai nė nemėgindavo keisti veido bruožų, o tik paprasčiausiai virš ankstesnio savininko vardo išskaptuodavo savąjį.
Ir visgi, paprieštarautų išmanantis skaitytojas, juk yra išlikę tikrų portretinių senovės Egipto skulptūrų. Jos atrodo kaip portretai. Kai kurios, net jei nėra įrašų, nustatytos be didelių abejonių: Nefertitė, Tija, Amenemchetas III...
Būtų juokinga tvirtinti, kad egiptiečiai niekada nesukūrė portretinės statulos; kad ir kokie buvo kanonai ir reikalavimai, menininkų talento mastas ir skoniai labai skyrėsi. Retkarčiais įgudęs skulptorius sukurdavo kūrinį, kurį galima pavadinti portretu net ir griežčiausia šio žodžio prasme. Bėda ta, kad mes ne visada žinome, kieno galvas tie portretai vaizduoja.
Pavyzdžiui, karalienės Tijos atveju mes galime būti gana tikri dėl šios medinės galvos laikotarpio. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad ten vaizduojama moteris yra ne Tija, o jos dukra Sitamona. Veido bruožai primena tuos, kuriuos matome kitame Tijos portrete, nustatytame pagal užrašytą vardą, bet juk Sitamona galėjo būti panaši į mamą.
Manau, skaitytojas nustebtų sužinojęs, koks abejotinas yra visuotinai priimtas skulptūrų identifikavimas. Jeigu nėra užrašo, „neabejotini“ kūriniai privalo būti pažymėti klaustuku, o kūriniai, pažymėti klaustuku, turbūt apskritai neturėtų būti konkrečiai įvardijami. Rodos, klaustukas laikomas stebuklingu ženklu, kuris įteisina spėliones ir paverčia jas mokslinėmis teorijomis. Šis ženklas pridedamas prie daugelio al Amarnos laikotarpio galvų, aptiktų apleistoje Tutmozio dirbtuvėje. Nė vienas ten aptiktas dirbinys nepažymėtas vardu ar šiaip kokiu įrašu, tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad gali atpažinti visus karališkosios šeimos narius ir daugelį aukščiausių pareigūnų.
Žaviuosi jų entuziazmu ir gerbiu jų kompetenciją; patyręs specialistas intuityviai jaučia giminystės ryšius ir panašumą, ir į tai reikia atsižvelgti, net jei kartais šių prielaidų neįmanoma detalizuoti. Tačiau toks mokslinis kelias gali būti klastingas; postuluojamas panašumas dažnai tapdavo pagrindu įmantrioms chronologinėms ir genealoginėms teorijoms, nors tam beveik arba visai nėra jokių tekstinių įrodymų.
Akį lengvai suklaidina nelemtas polinkis matyti ne tai, kas yra iš tikrųjų, o tai, ką nori ar tikiesi pamatyti. Pavyzdžiui, bet kuris kūdikio susilaukęs žmogus žino, kad vargšas vaikelis gali būti pavadintas „iš akies trauktu“ pustuzinio jį dievinančių giminaičių atvaizdu. Netgi specialistai dažnai nepajėgia nustatyti konkrečios skulptūroje pavaizduoto žmogaus tapatybės, nebent ant jos būtų užrašas. Niekas nesupainiotų Tiberijaus biusto su Augusto, bet štai ta pati egiptietiška galva skirtingų mokslininkų buvo priskirta ir Echnatonui, ir jo žmonai Nefertitei, ir įpėdiniui Smenchkarei.
Esu pasirengusi pripažinti, kad garsusis biustas, nors ant jo nėra užrašyto vardo, visgi vaizduoja Nefertitę. Kodėl? Pirmiausia dėl ilgo, elegantiško kaklo. Tačiau svarbiausia – dėl karūnos. Ji vienintelė tokią nešiojusi mums žinoma karalienė. Tai vadinama ikonografiniu požymiu, ir nors šio žodžio – ikonografija –
nekenčiu ir esu prisiekusi šios temos vengti, užsiminti apie ją būtina, jei noriu būti sąžininga mokslininkams, puikiai išmanantiems Egipto meną ir identifikuojantiems dirbinius tokiu pagrindu. Bet tai apibrėžti atsisakau.
Perprasti esmę geriau padės pavyzdžiai. Vienas iš jų – savita Nefertitės karūna. Tačiau dauguma kitų ikonografinių požymių nėra tokie išskirtiniai. Buvo išanalizuoti, suklasifikuoti ir kam nors priskirti tokie dalykai kaip karūnos, papuošalai, drabužių dalys, peruko forma, auskarų dydis. Kai kuriais atvejais argumentai labai įtikinami, bet vis tiek manau, kad vien ikonografija grįstas nustatymas yra nepatikimas.
* * *
„Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ – sąmojingų įžvalgų kupina knyga apie senovės Egipto kasdienybę
Barbara Mertz. Raudonoji žemė, Juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 454 p. iliustr., žmlp., bibliogr., r-klė. Dailininkė Ilona Kukenytė
Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.
Barbara Mertz (Barbara Merc, 1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.
Barbara Mertz nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?
Barbara Mertz kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.
Barbara Mertz leidžia iš arti pažvelgti į didingą praeities kultūrą, tokią tolimą – ir tokią netikėtai artimą – mūsiškei. Patrauklus stilius daro knygą lengvai skaitomą, todėl ji bus vertinga ne tik specialistui, bet ir paprastam skaitytojui. Senovės Egiptas – įkvepiantis ir nepakartojamas. Džiugu, kad yra jo verta knyga.
