„Tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė

Jei bandytume juos suklasifikuoti, galima būtų išskirti tris principines sovietmečio koncepcijas: standartinį požiūrį į sovietmetį, kurį galima pavadinti pavergtos Tautos pasakojimu, ir dvi traktuotes, alternatyvias standartiniam požiūriui, kurias galima pavadinti tarybinės lietuvybės koncepcijomis. Šis pranešimas skirtas alternatyvių koncepcijų analizei ir vertinimui, tačiau pirmiausia turime trumpai aptarti standartinį požiūrį į sovietmetį.

Standartinis požiūris į sovietmetį: pavergtos Tautos pasakojimas

Pagal standartinį požiūrį į sovietmetį, lietuvių Tauta buvo pavergta Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvos valstybę; Tauta patyrė masines okupanto represijas; priešinosi okupacijai didvyriškoje partizaninėje kovoje; partizaninį sąjūdį nuslopinus, Tautos laisvės siekis pasireiškė siekiu išsaugoti ir puoselėti okupacinės valdžios slopinamą lietuvių kalbą, kultūrą ir valstybinę sąmonę; šių pastangų dėka, nors ir labai okupanto nustekenta, lietuvių Tauta vis dėlto išsaugojo branduolį šviesių, tautiškai ir valstybiškai įsipareigojusių asmenų, kurie susiklosčius palankioms sąlygoms tapo naujo tautinio Atgimimo ir valstybės atkūrimo lyderiais bei dalyviais.

Per visą okupacijos laikotarpį okupanto kėslams Tautą pavergti ir palaužti jos dvasią, persekioti patriotus, talkino vietiniai pagalbininkai – kolaborantai; sovietmečio Lietuvos administracija tarnavo okupanto interesams ir jos centrines pozicijas užėmė kolaborantai.

Atkreipkime dėmesį į esminius standartinio požiūris į sovietmetį bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka, laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas, išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.

Daugelis lietuvių pavergtos Tautos pasakojimą laiko savaime suprantamu požiūriu į sovietmetį. Ir iš tikrųjų, jei sieksime sovietmetį apmąstyti remdamiesi įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga, jei nesiremsime Sorošo fondo išleistose knygelėse išdėstytu požiūriu, jog tautos yra fikcija, jei tvarkingai vartosime vertinamąsias sąvokas, tai neišvengiamai suformuluosime būtent pavergtos Tautos pasakojimą. Kitaip tariant, jei neignoruosime faktų, mąstysime tiksliai, nuosekliai ir sąžiningai, tai apibendrintas sovietmečio apmąstymo rezultatas bus ne kas kita, o pavergtos Tautos pasakojimas.

Tačiau kai kurie apie sovietmetį pasisakantys autoriai nemoka, nenori ar nėra suinteresuoti mąstyti tiksliai, nuosekliai, sąžiningai ir remtis įvairiapusiška bei išsamia faktine medžiaga. Taip atsiranda alternatyvos pavergtos Tautos pasakojimui – „tarybinės lietuvybės“ koncepcijos.

Pirmoji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija yra visiems gerai girdėta ir labai įtakinga. Ją trumpai perteikia Algirdo Brazausko prisiminimų knygos pavadinimas Ir tuomet dirbome Lietuvai. Tą patį požiūrį randame ir kitų sovietinės Lietuvos veikėjų atsiminimuose. Šių metų kovo 11 dieną iškilmingame posėdyje, skirtame Nepriklausomybės atkūrimui paminėti, šią koncepciją iš Seimo tribūnos išdėstė eurokomisaras Vytenis Andriukaitis. Pacituosiu Andriukaičio kalbos ištrauką.

Šiandien [...] sudaromas įspūdis, kad tokio dalyko kaip tarybų Lietuva nebuvo, o jeigu buvo, tada ji buvo kažkieno kito, ne mano, kažkokių tai kolaborantų, bet ne mūsų, nes mes dirbom Lietuvai, o kažkas kitas, atseit, kolaboravo. Tiesa yra paprasta: tokia tuometinė tarybų Lietuva buvo, buvo su mumis visais. Ir ji vėl su Maironiu, su sugrįžusiu Brazdžioniu, ir su Justinu Marcinkevičium tapo kovo 11-osios Lietuva. 1988–1990-ųjų Lietuva su visais antrojo atgimimo dalyviais keitė savo istorinę raidą iš tarybų Lietuvos į Lietuvos Respubliką.

Ir tie visi milijonai Lietuvos žmonių iš miestelių ir miestų Sąjūdžių, susirinkimų, iš mitingų, iš Baltijos kelio, su šimtais ryškiausių Atgimimo epochos žvaigždžių nuo Arvydo Juozaičio iki Algirdo Kaušpėdo, nuo Antano Terlecko iki Valdo Adamkaus, nuo Justino Marcinkevičiaus iki Vytauto Landsbergio, nuo Kazimiero Antanavičiaus iki Aloyzo Sakalo, iki Justo Paleckio, Algirdo Brazausko ir Kazimiros Prunskienės. Jie visi suaudė tokią Lietuvą, ir jie nuklojo kelią iš tarybų Lietuvos į šiandienos Respubliką [...].

Taigi, jei mes taip pasižiūrėsim į problemą, atkris rūpestis skaičiuoti, nagrinėti, blusinėti biografijas ir žiūrėti, kaip čia buvo, kiek ten buvo kolaborantų... Kolaborantų buvo, ir jie buvo labai aiškūs: tai buvo LKP ant TSKP platformos ir visi jedinstvininkai. Taip buvo! Ta nedidelė dalis, nes būtent ten ir turime brėžti kolaboravimo liniją. O visa kita Lietuva buvo mūsų Lietuva. Ir tai labai svarbu matyti, kad mes jos nedaliname, nedaliname, audžiame ją kaip vieną juostą – gražią, su visom spalvom.

Šiame pasisakyme aiškiai matoma pagrindinė koncepcijos idėja: priešpastatyti didžiąją dalį Lietuvos visuomenės, kuri neva ir sovietmečiu kūrė Lietuvos ateitį, o vėliau sutelktai atkūrė valstybės nepriklausomybę, idėjiniams komunistams ir jedinstvininkams, kurie neva vieninteliai tai ateities kūrybai pasipriešino. Trumpai tariant, visi buvę patriotai, išskyrus negausius jedinstvininkus ir M. Burokevičiaus pasekėjus.

Apie koncepciją, pagal kurią sovietmečiu visi neva buvę patriotai ir kūrę Lietuvos ateitį, reikia padaryti keletą pastabų.

Pirma. Ji yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Šios koncepcijos autoriai kalba kone išimtinai apie ūkio raidą sovietmečiu ir Sąjūdžio laikotarpio įvykius. Apie kitus aspektus, pavyzdžiui apie okupacinės valdžios nusikaltimus arba apie okupantų vietinių talkininkų dalyvavimą tuose nusikaltimuose, jos autoriai patogiai nutyli.

Antra. Formuluojant šią koncepciją yra atsisakoma pasitelkti daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitų terminų prasmė yra iškreipta. Štai esminis šiai koncepcijai terminas patriotizmas turi visiškai apibrėžtą prasmę – tai aktyvus įsipareigojimas politinei tautai. Šia prasme vartojamas jis nepritaikomas nei tarybų Lietuvos partinių ir ūkinių vadovų atžvilgiu, nei visiems tiems tarybų Lietuvos gyventojams, kuriems bendra yra tik tai, kad jie nepritapo prie jedinstvininkų ir idėjinių komunistų. Panašiai iškreipta prasme vartojamas ir terminas kolaborantas. Šis terminas turi apibrėžtą prasmę ir reiškia aktyvų okupanto talkininką. Šia prasme vartojamas terminas kolaborantas yra pritaikomas kur kas plačiau negu jedinstvininkų ir Burokevičiaus sekėjų atžvilgiu, ir apima sovietinės Lietuvos vadovybės narius.

Jei terminai patriotas ir kolaborantas vartojami iškreipta prasme, tai daugelio vertinamąjį pobūdį turinčių terminų šios koncepcijos šalininkai nuosekliai vengia. Jų pasisakymuose neaptiksime tokių terminų kaip okupantas, agresorius, auka, laisvės kovotojas, prisitaikėlis, didvyris, nusikaltėlis, niekšas, išdavikas ir daugelio kitų. O pašalinus šiuos terminus iš dėmesio lauko dingsta ir visa okupacijos laikotarpio tragedija.

Trečia. Sunkiau pastebimas, bet labai svarbus šios koncepcijos bruožas yra tai, kad ji neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta yra iš diskurso eliminuojama sovietžmogių masę pavadinant nieko apibrėžto nebereiškiančiu žodžiu patriotai. Iš dėmesio lauko yra pašalinami žmonės, sunkiomis sąlygomis ir didelių netekčių kaina puoselėję ir išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, bei šių žmonių nuopelnai – tikrasis valstybės atkūrimo pamatas. Paneigus Tautą kaip politinį subjektą, jos vietą užima nediferencijuota individų masė.

Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija buvo suformuluota jaunų intelektualų, susitelkusių aplink žurnalą Naujasis Židinys-Aidai. Svarbiausius koncepciją pristatančius tekstus parašė daktarė Nerija Putinaitė. Koncepcijos šalininkams priskirtini Vytautas Ališauskas, Nerijus Šepetys, Paulius Subačius, Rimantas Kmita, Vaidotas Žukas, Laurynas Peluritis, Arūnas Streikus, Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius.

Anot Putinaitės, įprasta autorefleksija, kai lietuvis save supranta kaip okupanto auką, yra vienpusė ir neproduktyvi.

Už refleksiją, kuri operuoja perskyromis savas / svetimas, okupantas / auka, tinkamesnis esąs požiūris, kuris akcentuoja, jog lietuviai patys daugiau ar mažiau priėmė totalitarinio režimo taisykles (Putinaitė N., Nenutrūkusi styga. Vilnius, 2007, p. 12). Čia svarbūs du dalykai: moralinis – Putinaitė išreiškia poziciją, jog okupacijos aukų kančios ir atminimas yra nereikšmingas dalykas, ir episteminis – pavergtos Tautos pasakojimo atmetimas.

Putinaitė taip pat atmeta ir sovietmečio veikėjų prisiminimuose dėstomą požiūrį Visi – patriotai; šios koncepcijos turiniui, prosovietiniam pobūdžiui ir šalininkams autorė negaili kandžių pastabų. Putinaitė prikišamai akcentuoja savo priešiškumą bet kokioms sovietiškumo ir simpatijų sovietizmui apraiškoms. Tačiau atidžiau pažvelgę aptinkame, kad prosovietinė Visi – patriotai koncepcija ir sovietizmui priešiška Putinaitės koncepcija yra įtartinai panašios.

Putinaitės konstruojama sovietmečio traktuotė remiasi perskyra tarp pasipriešinimo iš vienos pusės ir prisitaikymo bei kolaboravimo – iš kitos. Atrodytų, kad tarp prisitaikėlių ir kolaborantų yra esminis skirtumas: kolaborantai yra tie, kurie aktyviai talkininkavo okupantui, o prisitaikėliai – tie, kurie siekė okupacijos sąlygomis išgyventi. Tačiau Putinaitė ribą tarp kolaboranto ir prisitaikėlio siekia nutrinti akcentuodama aktyvų prisitaikymo pobūdį, aktyvų plačių gyventojų sluoksnių bendradarbiavimą su režimu.

Todėl pagal Putinaitę išeina, kad sovietmečiu didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvę kolaborantai. Specifiškai Putinaitė supranta ir pasipriešinimą. Pasipriešinimo kriterijumi ji laiko prieš režimą nukreiptą fizinį veiksmą (Putinaitė N., Nenutrūkusi styga, p. 264). Atsižvelgdama į tai, kad po partizaninio judėjimo nuslopinimo į fizinį pavojų keliančią konfrontaciją su režimu stojo tik negausūs disidentai, Putinaitė sovietmečio visuomenę vaizduoja kaip sudarytą iš saujelės besipriešinančių režimui ir absoliučios daugumos kolaborantų. Tokiu būdu filosofė gauna paprastutę Andriukaičio pagrindinės tezės inversiją: jei pagal Andriukaitį, visi buvo patriotai, išskyrus Burokevičių su Ivanovu ir jų sėbrus, tai pagal Putinaitę, visi buvo kolaborantai, išskyrus disidentus.

Skaitytojų sveiko proto pasipriešinimą autorė bando įveikti plėtodama šią traktuotę keliomis kryptimis.

Pirmoji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pastangos „nuvainikuoti“ lietuvybę, parodant jos išskirtinį menkumą ir vidinį giminingumą sovietinei sistemai. Anot Putinaitės, esminius lietuviškosios tapatybės bruožus nulėmė nuo realybės atitrūkusio svaičiotojo J. Basanavičiaus idėjos. Basanavičius suformavęs lietuviškąją tapatybę, kuri esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, barbariška, pajungianti individą kolektyvui, neturinti nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Tokia tapatybė sovietiniam režimui iš esmės buvusi priimtina (Putinaitė N., Šiaurės Atėnų tremtiniai, Vilnius, 2004: p. 50–67).

Dar daugiau, lietuviškoji tapatybė ir kultūra esanti tiek artima sovietinei, jog, anot autorės, „[į]manoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą“ (Putinaitė N., Nenutrūkusi styga, p. 12). Išeina, kad sovietinė okupacija išpildė gilų, tik gal ne iki galo suvoktą lietuvių troškimą tapti sovietžmogiais.

Vargu ar verta svarstyti, kiek adekvati yra Putinaitės pateikta Basanavičiaus idėjų interpretacija, kokiu magišku būdu Basanavičius galėjęs pats vienas suformuoti lietuvių tapatybę, ar kuo pagrįstas požiūris apie kitomis aplinkybėmis galėjusį įsisteigti lietuviškąjį totalitarinį režimą. Atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad sovietinė oficiali istoriografija teigė, jog 1940 metais patys lietuviai įvykdė socialistinę revoliuciją ir pasiprašė įstoti į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Antroji koncepcijos Visi–kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės bandymas parodyti, jog sovietmečiu Lietuvos visuomenė buvo sovietizuojama ne prievarta, kaip paprastai manoma, bet veikiau sovietizavosi pati, iš esmės savanoriškai, aktyviai sąveikaudama su režimu. Esą taip pozityviai sąveikaujant valdžiai, sovietmečio kultūrininkams ir plačiajai visuomenei išsikristalizavo strategijos, leidžiančios pritapti prie sovietinės realybės ir nekonfliktiškai bei santykinai komfortiškai joje įsigyventi (Putinaitė N., Nenutrūkusi styga). Šios savanoriškai priimtos strategijos ir apsisprendimai tapusios lietuvių savastimi, pakirtusios moralę ir padariusios iš lietuvių tikrus sovietžmogius. Lietuviai išlieka sovietžmogiais ir po valstybės atkūrimo, nes jų mąstymas, veikimo strategijos ir moralė išlikę tokie patys.

Apie sovietizavimosi savanoriškumą ir tariamą pozityvią režimo ir kone visos visuomenės sąveiką galima pasakyti taip: parama režimui diktatūros sąlygomis gali atrodyti nuoširdi ir kone visuotinė. Tačiau tikroji parama diktatūrai išaiškėja tik diktatūrai susilpnėjus arba žlugus. O tokiomis sąlygomis, kaip puikiai žinoma iš daugelio istorinių pavyzdžių, kone visuotinė parama gali vos ne akimirksniu pavirsti į kone visuotinę panieką ar neapykantą.

Trečioji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pateikti nepaklusnumo, laisvo mąstymo, opozicinių nuotaikų, pastangų išsaugoti lietuvių kalbą, tautinę ir valstybinę sąmonę, tautinės ir patriotinės laikysenos apraiškų perinterpretavimai. Autorė bando skaitytoją įtikinti, jog šie dalykai yra visai ne tai, kuo jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pateiksiu tik kelis tipiškus pavyzdžius.

Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą.

Panašiai Putinaitė dekonstruoja ir Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį. Anot autorės, „[n]eatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu. Jose atsispindįs bei meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas, reikalaujantis asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo, atliepė plačiosios visuomenės nuostatas. [...] tuo metu jos težymėjo pasiektą tapatybės kompromisą ir kultūriškai įprasmino kompromisinį herojų.“ (Putinaitė N., Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 156–157). Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromisų ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus noriai mokęsi.

Iliuzinis, anot Putinaitės, buvęs ir folklorinio bei kraštotyrinio sąjūdžių opoziciškumas ir patriotiškumas. Šių sąjūdžių dalyviai jei kam ir priešinęsi, tai – modernizacijai (Putinaitė N., Nenutrūkusi styga, p. 287). Anot Putinaitės, folklorinio ir kraštotyrinio sąjūdžių dalyviai – tai ne lietuvybės puoselėtojai, ne patriotai, bet industrine modernybe nusivylę ir psichologinės kompensacijos ieškantys sovietžmogiai. Tiesa, KGB, organizacija, kurios uždavinys buvo sekti opozicines nuotaikas, kažkodėl manė kitaip ir atidžiai sekė folklorinius ir kraštotyrinius sambūrius tikėdamasi būtent juose aptikti nacionalistines nuotaikas. Matyt, KGB darbuotojai nebuvo perpratę inovatyvios hermeneutikos.

Nors ir kur kas labiau išplėtotai, koncepcijai Visi – kolaborantai būdingi iš esmės tie patys esminiai bruožai, kuriuos aptikome analizuodami koncepciją Visi – patriotai.

Pirma. Ji taip pat yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Pagrindinis Putinaitės šaltinis yra sovietmečiu pripažintų rašytojų kūriniai, antras pagal svarbą – sovietmečio veikėjų pasisakymai ir prisiminimai. Kitokių duomenų, pavyzdžiui represinių struktūrų dokumentų, kurie galėtų atskleisti ir pasipriešinimo, ir represijų mastą, autorė nelinkusi analizuoti. Apie daugelį įvykių, procesų ir tendencijų dar gali papasakoti liudininkai, tačiau autorė turbūt neatsitiktinai neranda reikalo jų prakalbinti.

Antra. Formuluodama Visi-kolaborantai koncepciją, Putinaitė, kaip ir Andriukaitis atsisako pasitelkti daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitus terminus vartoja iškreipta prasme. Jau aptarėme ribos tarp prisitaikėlio ir kolaboranto sąvokų ištrynimą ir Putinaitės poziciją, atmetančią perskyrų perskyrų savas / svetimas, okupantas / auka vartojimą. Jei nebelieka savų ir svetimų, okupanto ir aukų, tada pasidaro nebereikalingos ir net iš viso nepritaikomos tokios svarbios pavergtos Tautos pasakojimui sąvokos kaip didvyris ir niekšas ar išdavikas.

Trečia, koncepcijoje Visi – kolaborantai Putinaitė, kaip ir Andriukaitis, neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta „panaikinama“ sovietžmogių visuomenę traktuojant kaip vientisą ir beveidę kolaborantų masę. Kaip ir koncepcijoje Visi – patriotai, iš dėmesio lauko pašalinami žmonės, išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, ir šių žmonių nuopelnai. Tautos vietą užima jokių apibrėžčių neturinti individų masė.

Visi-kolaborantai koncepcijos santykis su mokslu

Skirtingai negu tekstai, pristatantys Visi – patriotai koncepciją, Putinaitės opusai, kuriuose suformuluota koncepcija Visi – kolaborantai, pretenduoja į mokslinių darbų statusą. Mokslinį darbo statusą pagrindžia jo atitikimas moksle pripažintiems kriterijams.

Kai kurių kriterijų Putinaitės darbai akivaizdžiai neatitinka. Visų pirma, Putinaitės knygoms Šiaurės Atėnų tremtiniai, Nenutrūkusi styga ir Trys lietuviškos Europos būdingas mokslininkui nedovanotinas pasirinktinis faktų ignoravimas.

Antra, terminai šiuose darbuose vartojami iškreiptomis prasmėmis, ribos tarp sąvokų tyčia ištrinamos. Trečia, autorė nuolatos konstruoja dirbtines, jokiais duomenimis neparemtas, akivaizdžiai kontrintuityvias pasisakymų ir veiksmų prasmės interpretacijas. Šie nukrypimai nuo mokslo reikalavimų yra ne epizodiniai, bet sistemiški, todėl intensyvi autorės literatūrinė veikla laikytina ne mokslo, bet šarlatanizmo apraiška.

Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti tiksliai, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji propaganda“. Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių, idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras.

Gali atrodyti, kad pristatytos trys sovietmečio traktuotės – pavergtos Tautos pasakojimas, koncepcijos Visi-patriotai ir Visi-kolaborantai yra tam tikri praeities įvykių aiškinimai, kurie, kaip ir kitose epochose įvykusių įvykių aiškinimai, politinės reikšmės neturi. Kas politikoje pasikeis, jei išpopuliarės viena ar kita praeities interpretacija?

Iš tikrųjų praeities traktuočių politinė reikšmė yra fundamentali. Politinė tauta gali egzistuoti tik suvokdama save kaip kolektyvinį subjektą, besiskiriantį nuo kitų tautų, turintį savo interesus, išgyvenusį tam tikrą bendrą istoriją, turintį savo didvyrius ir niekšus. Tam, kad politinė tauta egzistuotų, šiais klausimais turi egzistuoti tam tikras sutarimas. Tai reiškia, kad vienos istorijos interpretacijos politinę tautą ugdo, kitos – naikina politinės tautos sąmonę ir prielaidas tautai egzistuoti.

Iš trijų aptartų sovietmečio istorijos interpretacijų tik pavergtos Tautos pasakojimas pripažįsta Tautos kaip politinio subjekto egzistavimą, naudoja sąvokas ir formuluoja teiginius, kurie ugdo lietuvių, kaip politinės tautos savimonę. Kitos dvi koncepcijos šią savimonę griauna, todėl laikytinos antitautinėmis ir antivalstybinėmis.

Putinaitė ir jos gerbėjai savo literatūrinę veiklą pateikia kaip įnašą į demokratiją. Šis požiūris yra toli nuo tiesos.

Tačiau nėra ir niekados nebuvo kitokios negu politinė tauta sutelktos moralinės bendrijos, galinčios užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą. Tai reiškia, kad bet koks bandymas sugriauti ir likviduoti politinę tautą laikytinas tiesioginiu pasikėsinimu į demokratijos prielaidas. Bet koks pasikėsinimas į politinę tautą sėkmės atveju objektyviai veda prie demokratijos likvidavimo ir demokratijos pakeitimo niekieno nekontroliuojamų gaujų valdžia ištautintų ir išvalstybintų individų masės atžvilgiu.

Putinaitei šiame straipsnyje tiek daug dėmesio skyriau tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjau aptardamas koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą.

Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė, pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėl kurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes.  

Todėl sovietizavimo ideologai lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybe kovojančiais europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po „europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Jų kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai pridengia savo kovą su politiniu tautiškumu (nacionalizmu).