Skubi avalynės taisykla mena didybę sovietiniais laikais ir nykimą pastaraisiais metais, kai batsiuviai buvo priversti glaustis nedideliame kampe patalpų, kuriose kadaise plačiai karaliavo.
Avalynės taisykla Vilniaus gatvėje buvo seniausia išlikusi mieste. Ji duris atvėrė 1967-ųjų gegužės 1-ąją, todėl iki jubiliejaus jai trūko metų.
Tačiau avalyninkų šventės Vilniaus gatvėje nebus. Neseniai jie persikraustė į kuklesnes patalpas Sodų gatvėje, prie autobusų stoties.
Nutįsdavo klientų eilės
Avalynės taisyklai vadovaujanti Zita Kuzmina su atsidūsėjimu prisiminė tuos laikus, kai šios įstaigos klientų laukdavo ne ankštos patalpos ir įėjimas iš Labdarių gatvės, o erdvios salės visame namo Vilniaus gatvėje pirmajame aukšte.
„Tais laikais taisyti batų ateidavo gerokai daugiau žmonių nei dabar. Nutįsdavo ir eilės, todėl klientams tekdavo palaukti.
Bet niekas nepykdavo“, – tvirtino Z.Kuzmina.
Į skubios avalynės taisyklą buvo net du įėjimai, ji užėmė ir patalpas, kuriose dabar įsikūręs salotų baras „Mano guru“.
Tais laikais Vilniaus gatvė buvo visiškai kitokia.
Dabar tai barų ir naktinių klubų gatvė, kurioje verda naktinis gyvenimas.
O prieš kelis dešimtmečius prieš avalynės taisyklos langus, kitoje gatvės pusėje, veikė žuvies parduotuvė, kurios metalinės durys garsiai trinksėdavo.
Skirtingai nei avalynės taisykla, ši parduotuvė dažniausiai būdavo pustuštė, nes didžiuliuose šaldytuvuose gulėdavo nebent apdžiūvusios šaltai rūkytos skumbrės. Eilės čia nusidriekdavo tada, kai atveždavo karpių.
Kvepėjo kava ir klijais
Daug metų taisykloje dirbanti Z.Kuzmina pasakojo, kad laukiantiems taisomų batų klientams išvirdavo kavos, o kai kuriems jos dalydavo ir nemokamai.
Iš tiesų sovietmečiu taisykloje veikė nedidelė kavinė, kurioje dešrelių, kavos aromatas maišėsi su odos, gumos klijų ir batų tepalo kvapu.
Be dešrelių, kavinėje būdavo silkės, bandelių. Valgiaraštis ne kažin koks, todėl vėliau kavinės buvo atsisakyta.
Mat klientai mieliau ne kavą gurkšnodavo, o vartydavo ankstesnių klientų pirštų jau nutrintus žurnalus.
Ant stalelio būdavo „Tarybinė moteris“, „Švyturys“, o populiaresnis už juos žurnalas „Jaunimo gretos“ vis pradingdavo.
Išliko tik minkštasuolis
Dauguma skubiai avalynę pageidaujančių taisyti klientų sovietmečiu buvo moterys. Tai pakulnė nulūždavo, tai užtrauktukas sugesdavo.
Kol batas būdavo taisomas, joms tekdavo įsispirti į avalynės taisyklos šlepetes. Beje, dažniau moterys skubiai pataisyti batus prašydavo ir paskutiniais taisyklos gyvavimo metais.
Kai prieš uždarymą avalynės taisykla veikė tik nedideliame anksčiau jai priklausiusių patalpų kampe, vienas baldas vis dar primindavo buvusią didybę. Tai – trijų vietų sovietinis minkštasuolis, išsiskėtęs ir užėmęs nemažą klientų salės dalį.
Z.Kuzmina sakė, kad išsikraustyti iš patalpų senamiestyje privertė aukšta nuomos kaina.
Žvelgdama į ateitį avalynės taisyklos vadovė nebuvo linksma – kol avalyninkai dirbo Vilniaus gatvėje, klientai buvo įpratę batus atnešti taisyti per pietų pertrauką. Tuomet tik spėk suktis.
O kas važiuos prie autobusų stoties, kur jie dabar įsikūrę?
Keičiasi ir batai
Sovietiniais deficito laikais batai būdavo nešami taisyti ir ne po vieną kartą. Tai suprantama: juk gerų batų taip lengvai nebuvo įmanoma nusipirkti.
Vėliau užliejo kiniška ir visokių pogrindinių avalynės gamintojų produkcija. Tai buvo niekalas. Tad priėmėjoms kelis kartus per dieną klientams tekdavo kartoti, kad batai jau nebetaisomi.
Dabar, Z.Kuzminos žodžiais, klientai atneša vis madingesnės avalynės – jos taisymui keliami vis aukštesni reikalavimai.
