Iškart pasidarė smalsu prisiminti, o kaip vis dėlto „mokslinis ateizmas“ anais laikais neigė Dievo buvimą (nors klasikine prasme, ateizmas yra tiesiog netikėjimas į jokius dievus ar organizuotą religiją, ir mes šiandien dažnai maišome ateizmą su antiteizmu – atviru Dievo neigimu, tačiau kam tai rūpėjo sovietiniais laikais, o ir šiandien?) – iškart mečiau fizinį darbą ir įsikniaubiau į tą knygą...
Tačiau nieko išskyrus glaustą religijų istoriją ir jų skirtumus, bei miglotus pasvarstymus apie estetinę ateizmo reikšmę liaudies sąmoningumui ugdyti taip ir neradau. Ir taip žinojau, kad „Komunistų partija – svarbiausias masių organizatorius kovoje su religiniais prietarais“ bei tai, kad religija – svarbus kapitalistų ir juodašimtininkų ginklas, o Vatikane susitelkė didžiausi pasaulio apsimetėliai ir šventeivos.
Mąsliai žvelgiau į kumečius, besigrumiančius su laužo liepsnomis (nes, anot to paties vadovėlio, būtent „darbas sukūrė žmogų“), su nostalgija skaitinėjau toje knygoje savo pieštuku pabrauktus ir jokios prasmės nebeturinčius apibrėžimus ir ūmiai suvokiau, kad turbūt neverta pykti ant tų vakardienos lietuviškųjų komunistų, šiandien dalyvaujančių religinėse apeigose – mažai tikėtina, kad tais laikais jie buvo tikri ateistai, o ne apsimetėliai, slapta, o gal net ir visiškai nesąmoningai pritariantys krikščionybės tiesoms.
Nes, atvirai kalbant, jokiais laikais bent kiek sveiko proto turintis asmuo negalėjo suvokti, o ir pritarti „mokslinio ateizmo“ argumentams, jei tokie išvis buvo.
Nors pats ateizmas kaip doktrina ar pasaulėžiūra egzistavo visada, ir yra netgi senesnis už pačią religiją. Negana to, ateizmas visas laikais buvo „cool“ – narsių maištininkų ir modernių laisvamanių filosofų privilegija (atsimenate Friedricho Nietzsches „Gott ist tot“?
Joks posakis negalėjo būti revoliucingesnis ir šaunesnis tais laikais! Tik štai Dievas tyliai atsako: „Nietzsche ist tot“, ir tik Jis yra teisus). Ateizmas buvo neatsiejama mokslo pažangos dalis.
Realistų ir materialistų gyvensenos elementas. Būti ateistu pastaruosius tris šimtus metu buvo saugu, humaniška ir madinga.
Ateistai taip pat buvo ir tebėra neišpasakytai drąsūs žmonės, nes ne kiekvienas žmogus išties turi tiek valios stiprybės atmesti tą vidinį komfortą, kurį siūlo religijos ir pasiryžti susidurti su „nežinomybe anapus“, tad mums žinant, kad jie degs pragare, belieka tik žavėtis tokiu atkaklumu.
Ateistai buvo ir yra žingeidūs žmonės.
Jiems niekada nepakako Biblijos metaforų, aiškinančių pasaulio sandarą, jie norėjo žinoti daugiau. Jie nori tikėti mokslu, o ne, jų žodžiais tariant, folkloru, t.y., piemenimis, kurių pasakos, sekamos prie laužų sugulė į knygą, mums šiandien pažįstamą kaip Biblija.
Ateistai buvo ir yra racionalūs žmonės. Jie tiki priežastimi, o ne prietarais. Ateistai yra logiškai mąstantys žmonės. Jų netenkina pasakojimai apie rojų ir pragarą ar gėjų ir masturbacijos smerkimas, nes jie patys tokiose nuostatose nemato prasmės. Juk tikintiesiems Dievas visais laikais buvo tai, ko jie negalėjo suprasti.
Ateistai gi reikalauja paaiškinimo. Jie reikalauja materialių įrodymų, kad Dievas yra (beje, čia irgi esti tokio nežymaus niuansėlio – dažniausiai pašaipiai reikalaujama būtent materialių Dievo buvimo įrodymų, o ne tikėjimo pagrindimo, nors tai iš principo yra visiškai skirtingi dalykai). Nes jie pripažįsta tik empirinį (t.y., pagrįstą patyrimu) pasaulio vertinimą.
Filosofinės išvados jų netenkina. Netenkina jų ir mūsų nerišlūs atsikalbinėjmai, kad, girdi, norint eksperimentu įrodyti Dievo buvimą, būtina žinoti visus realybės duomenis ir dimensijas, kuriose Dievas yra. Čia, anot mūsų, atsiranda loginis kazusas – jei žinotum visą realybę, tai jau ir pats būtum Dievu – juokiamės pergalingai, girdi, vienintelis, galintis paneigti Dievo buvimą, yra tik pats Dievas! Bet tokie kazusai ateistams nerūpi.
Jie tebereikalauja įrodymo ir paniekinančiai vypso, kai mes jiems cituojame šv.Augustiną: „ten, kur yra tikėjimas, nereikia nė vieno įrodymo, kur nėra tikėjimo, nepadės ir šimtas įrodymų“. Ateistai vis dar neturi jokio įrodymo, kad Visatoje egzistuoja kažkas aukštesnio ir protingesnio už mus, kažkas antgamtiško, tiesiogiai įtakojančio mūsų gyvenimus.
Todėl ateistai yra laisvi žmonės – jiems nereikia rinktis maldos namuose ir sekti kasdieniais ritualais. Gaila, bet ateistai yra vieniši žmonės, nes jie neturi jokios juos vienijančios organizacijos. Ateistai yra aršūs ir nenuolankūs žmonės, ir visada yra pasiruošę kibti į atlapus, gindami savo netikėjimą taip pat uoliai, kaip kryžiuočiai kadaise gindavo mūsų tikėjimą.
Ateistai yra pikta menantys žmonės – jie visada su malonumu primins, kiek kraujo pasaulyje pralieta su Dievo vardu lūpose, ar tai būtų Kryžiaus žygiai, ar „Islamo valstybės“ ekspancija, inkvizicija ar Talibanas.
Tačiau kiekvienas pasaulio ateistas be jokios išimties turi vieną silpnybę – tą vidinį moralinį savo elgesio kodeksą, kuris neišvengiamai padaro jį vienu iš mūsų. Kodeksą, į kurį jis tiki taip pat nuoširdžiai, kaip ir bet kuris tikintysis.
Kiekvienas mūsų žino, kad tikėjimo esmė ne tame, kaip atsirado ta mūsų Žemė ar žmogus, o mūsų pasirinkime, kurį turime kiekvieną savo gyvenimo akimirką, mūsų poelgiuose, kurių pasekmes mes visada jaučiame. Vadinkite tai, kaip norite – morale, etika, kova tarp Gėrio ir Blogio, Dešimčia Dievo Įsakymų ar bendruomeniškumu, tačiau būtent tai mus visus, šio pasaulio žmones – ateistus ir antiteistus, tikinčiuosius ir komunistus daro vienodais.
Patys žinote, kad pasaulyje yra daug ateistų, kurie elgiasi nepalyginamai moraliau ir gražiau nei daugelis tikinčiųjų. Ir jei pagalvotum sau lyg tarp kitko – o kas gi pasakė, kad mes turime elgtis gražiai? Kas toks nurodė, kad reikia būti etišku, padoriu ir moraliu? Turbūt tikrai ne ateizmas ir tikrai ne mokslas.
Būtent Dievas sukūrė tuos Gėrio ir Blogio kriterijus, kuriuos visada rinkosi, o ir šiandien renkasi bet kuris ateistas, mylintis savo artimuosius, besilaikantis Kelių eismo taisyklių, nepažeidžiantis įstatymų ir guldantis karuose galvą už mūsų civilizacijos pasiekimus. Nes be Dievo, kaip tyčia, tie Gėrio ir Blogio kriterijai net neegzistuoja.
Mes, visi padorieji pasaulio žmonės gyvename ne pagal Sokrato, B.Spinozos, J.J.Rousseau ar F.Nietzsches suformuotus elgsenos ar mąstymo principus, bet būtent pagal religijos suformuotą moralinį kodeksą.
Kaip ir pats žinai iš istorijos pamokų, iki atsirandant religijai, žmonija (technine prasme, ateistai) mielai užsiėmė naikinimu ir žudynėmis, ir būtent religija pirmoji pabandė apriboti žmogaus elgesį moraliniais kodeksais. Dar kartą – religija, o ne ateistų garbinamas mokslas. Be religijos net nebūtų susiformavusios valstybės ir nacijos.
Nes religija, bei jos sukurti žmonių elgesio principai visada buvo bet kurios visuomenės pagrindas, o ne priedas ar anstatas, kaip bandė įrodyti marksistai, kurie, tiesą sakant, savo šeimose taip pat gyveno pagal krikščioniškas nuostatas.
Galbūt Bibliją išties sukūrė piemenys. Tačiau jei tai buvo piemenys, tai buvo neabejotinai išmintingi piemenys. Kiekvienoje jų, o ir pasaulyje pasakojamoje istorijoje egzistuoja pasirinkimas ir moralinis jo įvertinimas. Ir taip per tūkstančius metų tas moralinis vertinimas religijos pavidalu mums sukūrė pasaulį, kuriame visi gyvename.
Ateizmo apologetai visada teigė, kad ateistu tampama, suvokus, kad Tau nebereikia Dievo, nurodančio kaip elgtis. Ateistu tampama, kai Tavo žinios ir suvokimas apie Visatą sako, kad tai daug sudėtingiau, nei aiškina Biblija.
Ateistu tampama, kai paaiškėja, jog, pašalinus Dievą iš savo pasaulėžiūros, pasaulis sukasi dėl visai kitų priežasčių, nei Jis norėjo. Ateistai šaiposi, kad tikintieji teisinasi posakiu „Tokia Dievo valia“ (pravartu prisiminti, kad Kryžiaus žygių šūkis taip pat būdavo „Deus lo volt“ – „Taip nori Dievas“). Ir, anot ateistų, tokiu posakiu tikinteji atsiriboja nuo blogų padarinių ir nebekovoja su prežastimis.
Tačiau kodėl ateistams atrodo, kad jie gali lengvai atskirti Gėrį nuo Blogio. Kaip? Ne mokslo pagalba, o ne. Net jei būtų įrodyta, kad mumyse egzistuoja „dosnumo genas“, o evoliucija nulėmė bendruomeninio elgesio normas, vis dėlto tokie įrodymai nepatartų mums, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje (o kai mokslas pradeda mums tai patarinėti, tą pačią akimirką jis tampa religija).
Filosofai ateistai tvirtino, kad kiekvieno žmogaus pasirinkimą sąlygoja trys dalykai: kolektyvinė-visuomeninė tradicija, išgyvenimo instinktas ir asmeninės vidinės nuostatos. Bet ar kolektyvinė tradicija visada yra etiška? Tarkime, nacių Vokietijoje dauguma visuomenės manė, kad morališkai pateisinama sistemingai naikinti žydus, Stalino Rusijoje – kitų klasių atstovus, Pol Poto Kampučijoje – išsilavinusius asmenis ir t.t.
Ar išgyvenimo instinktas yra etiškas ir moralus? Išgyvenimas pagal visą evoliucijos teoriją veda prie sunaikinimo tų, kurie neturi galios ar teisės išgyventi. Ir kodėl Tau atrodo, kad būtent Tavo gyvenimas yra vertingesnis už kitų? Kodėl būtent Tu turi išgyventi?
O juk norisi, ar ne? Ir užuot atidavęs vaikui paskutinį obuolį, pats tą obuolį greičiausiai ir suvalgytum pasislėpęs, o, norintis išgyventi ateiste! (Ir kada žmogaus gyvenimas įgyja vertę? Tik tada, kai suvoki, kad Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą).
O asmeninės vidinės nuostatos? Gal išties reikia tikėti savo jausmais ir vadovautis širdimi? Kaip kiekvienas nuteistas pasaulio žudikas, pavyzdžiui, Breivikas. Argi jam neatrodė ir neatrodo, kad tai, ką jis daro, yra moralu ir pateisinama?
Nes už kiekvieno visuomeninio ar asmeninio pasirinkimo slypi tik tas pats moralinis standartas, remiantis kurio net nereikalinga jokia logika, priežastis ar racionalus vertinimas. Reikalingas tik žinojimas, kur yra riba tarp Gėrio ir Blogio, kurią jau daug amžių rodo religija. Visada mums primenanti, kad visais laikais didžiausios žmonių problemos slypėjo ne galvoje, o širdyje.
Todėl ateizmas ir niekada nepasidarė populiaresnis pasaulyje nei religija. Dėl vienos paprastos priežasties – jis niekada nesiūlė nieko kito, nei siūlė religija. Nes visi ateistai taip pat tiki, kad mes turime gyvent gerai ir tvarkingai.
Mes visi esame geri žmonės, visi norime gyventi gerai ir norime, kad visiems aplink mus būtų gera gyventi. Net išmintingiausias pasaulio antiteistas tam negalėtų paprieštarauti. Nes jis irgi turi tėvus, vaikus, slaptą meilę ir mielą šuniuką. Ir, tikiu, ne, žinau, kad visiems jiems pabudęs jis linki tik gero. Nes to nori Dievas.
