Čia beveik kiekvienas kandidatas ir pasimesdavo (sakoma, kad šiais dviem klausimais Stalinas sutrikdė net patį Antaną Sniečkų). Atsakysi „taip“ – tada koks tu ateistas? Atsakysi „ne“ – vadinasi, nepripažįsti materialistinės dialektikos dėsnio?
Šiuo klausimu iš esmės buvo tikrinamas kandidato nuoširdumas ir gebėjimas priimti sprendimą stresinėje situacijoje. Teisingas atsakymas Tavęs laukia šio straipsnio pabaigoje, mano drauge, ir jis pravers tuo atveju, jei kada susigundysi lengva žvalgo tarnyba.
Bet ir nepriklausomai nuo to, stosi Tu į tą žvalgybą ar ne, esu įsitikinęs, ne sykį savo gyvenime esi pagalvojęs – „o iš tiesų, ar yra Dievas?“ Kaip ir pats žinai, į šį klausimą žmonija bando atsakyti jau tūkstančius metų.
Viskas lyg ir įrodyta, net matematiškai – tiek Dievo buvimas, tiek Jo nebuvimas. Vieni filosofai Jo buvimą įrodė vien minties galia, bet kiti filosofai ta pačia minties galia įrodė ir atvirkščiai. Gana paini situacija, juoba pats matai, jog vieni žmonės tiki Dievą, nepaisant visų įrodymų, jog Jo nėra, tačiau antra tiek žmonių Dievu netiki, nepaisant visų įrodymų, kad Jis yra.
Ir ką gi daryti Tau, o jei dar ir nelankei tikybos pamokų? O ką daryti tiems, kurie jas lankė, bet vis tiek leidosi suviliojami kažkokių netradicinių religijų arba dar blogiau – laiko save ateistais?
Bet Tau pasisekė, kad turi mane.
Į klausimą, ar yra Dievas, lengviausia atsakyti kitu klausimu: o kodėl Tau turi rūpėti, ar Jis yra? Ir jei pats manai, kad Tau svarbu, ar Dievas yra, tada taip, Dievas yra. O jei manai, kad visiškai nesvarbu, tuomet ar kam nors dar tai išvis gali rūpėti?
Mat per visą žmonijos istoriją ir buvo svarbiausia ne tai, ar yra Dievas, bet tai, ar yra tikėjimas Juo. Visi žmonės be išimties – tie, kurie žino, kad Dievas yra, ir tie, kurie žino, kad Dievo nėra – gyvena tame pačiame pasaulyje. Visi mes turime tą patį valandų skaičių per parą, mus kamuoja tos pačios oro sąlygos, mus visus liūdina tie patys gėdingi Lietuvos futbolo rinktinės rezultatai. Visi – ir tikintys, ir netikintys žmonės myli savo vaikus ir miršta nuo tų pačių ligų. Žmonės, kurie netiki į Dievą, nėra nelaimingesni už tuos, kurie tiki, o tie, kurie tiki, nėra geresni už tuos, kurie netiki. Bet pabandyk savęs paklausti, ar Tu elgtumeis kitaip, jei tikrai žinotum, kad Jis yra? Jei atsakymas į tokį klausimą yra „taip“, tada ir pasidaro aišku, kad Dievas yra.
„Bet jei Dievas yra, kodėl Jo kūriniai – žmonės yra tokie žiaurūs vienas kitam?“ – klausi Tu susijaudinęs. Nes kitaip nebūtumėme išgyvenę, atsakome Tau ramiai. Agresyvumas yra vienas galingiausių mūsų pažangos įrankių. Mes lengvai išmokome žudyti, kad pavalgytumėme, ir išmokome sumaniai gintis, kad nebūtumėme „suvalgyti“ patys.
Mes nepasidavėme žvėrims, bet išnaikinome juos, nes jie mus būtų tiesiog suėdę. Pažabojome bakterijas, nes kitaip jos būtų nužudžiusios mus. Mes nugalėjome ir pavergėme kitas civilizacijas, užvaldėme visą pasaulį, nes jį būtų užvaldęs kas nors kitas. Tik todėl mes ir išradome kur kas daugiau būdų, kaip nužudyti kitą žmogų nei „Kama Sutroje“ aprašyta mylėjimosi pozų (ir, žinoma, kur kas daugiau nei metodų, kaip iškepti duoną). Taip, šiuolaikinėje visuomenėje agresija savaime yra problema, tačiau be tos agresijos nebūtų ir pačios mūsų visuomenės. Ir ji nebūtų išgyvenusi.
Išgyventi! Atmink šitą stebuklingąjį žodį, mano drauge. Būtent šis žodis lengvai paaiškins bet kurį žmogaus poelgį ar mintį. Nes net ir Tu, kurį brendimo laikotarpiu nuolat kamavo klausimai apie gyvenimo prasmę, netrukai pastebėti, kad visi tūkstančiai poetiškų atsakymų yra pernelyg įmantrūs ir neteisingi. Nes realiame pasaulyje jau seniai žinomas atsakymas visada skambėjo pernelyg banaliai – išgyventi.
Poetams ir mąstytojams visada norėjosi galvoti, kad viskas pasaulyje vyksta ar egzistuoja dėl kažkokios priežasties, ir jiems visur norėjosi įžvelgti kažkokią gilesnę prasmę, tačiau laikui bėgant jie suvokė, kad pasaulis nė kiek nepasikeitė, Tau pasirodžius jame, nepasikeis jis, ir kai Tu išnyksi.
Kad ir kiek žmonija bandė rasti atsakymą į klausimą, vardan ko mes visi gyvename, vis tiek lipdavo ant to paties grėblio bet kuriame savo istorijos tarpsnyje – nepaisant gražių idealų šlovinimo, tuo pat metu nekentė, pavydėjo, naikino, melavo, veidmainiavo ir tinginiavo.
Todėl Tau pačiam išgyventi šiame pasaulyje aštuoniasdešimtį metų – nenužudytam, nesuluošintam, nesusirgusiam, nenuskurdusiam, nepažemintam, neapkvailintam, neatstumtam, nebadaujančiam ir nepriklausomam vien nuo technologijų – užduotis ne iš paprastųjų. Pasistenk tų metų sulaukti, ir savo gyvenimo pabaigoje neišvengiamai suprasi, kur ta gyvenimo prasmė.
„Bet jeigu Dievas yra, kodėl pasaulyje tiek daug skausmo ir neteisybės?“ – nepaliauji karščiavęsis. Išties, jei Dievas yra, nejaugi Jis galėtų padaryti ką nors iš esmės bloga? Pavyzdžiui, atimti iš Tavęs tėvus, broliuką, šuniuką ar paversti Tave neįgaliuoju? Juk ir Senasis Testamentas yra kupinas istorijų, įrodančių, kad Dievas gali būti rūstus – Sodoma ir Gomora, tvanas ir t .t. Ir blogi dalykai nutinka žmonėms, kurie, rodos, yra tokie geri...
Aš nežinau, o ir negaliu žinoti, kodėl Dievas yra toks rūstus, telieka šis klausimas filosofų prerogatyva. Tačiau aš žinau, kad Biblijoje nėra nė vienos istorijos, net užsimenančios apie tai, kad Dievas galėtų būti neteisus. Nes viskas, kas atsitinka šiame pasaulyje, turi savo priežastį. Kurią, jei nori, rasi visada ir viskam.
Senovės Šventųjų raštų aiškintojai teigė, kad neteisybė gyvenime yra numatyta Apvaizdos, siekiant išlaikyti dalykų pusiausvyrą, kurios visuma dažnai lieka mūsų nepastebėta. Kalbant paprastais žodžiais, viskas šiame pasaulyje yra pasekmė. To, kaip gyveno Tavo tėvai, kaip elgėsi jų išrinkta valdžia, ką Tu valgei pats, ką rūkei, ką skaitei, ir kokiu režimu gyvenai.
Nes pabandyk prisiminti, argi Tau kas nors žadėjo, kad gyvenimas – tai linksma iškyla su smagia draugų kompanija? Argi esi girdėjęs bent apie vieną žmonių kartą, kuri būtų neišgyvenus kokio nors kataklizmo? Argi pažįsti bent vieną individą, kuris neišgyventų dramos? Nes juk jau turbūt pastebėjai ir pats, kad nebūna geros vasaros be lietaus, o balta yra balta tik todėl, kad ribojasi su juoda. Gyvenimas yra dualistinis, ir niekas niekada nežadėjo jame teisingumo, gal tik išskyrus Jehovos liudytojus ar grupę „Iron Maiden“.
Nejaugi Tu kada nors tikėjaisi, kad neskaitęs knygų ir nesiklausydamas mokytojų tapsi protingesnis, o keiksmažodžiai ir tatuiruotės demonstruos Tavo protą bei išmintį? Nejaugi Tau atrodė, kad išgerdamas alkoholio Tu tapsi dėmesingesnis ir savo išklerusiu automobiliu neatsitrenksi į medį? Nejaugi manei, kad rūkysi piktąjį tabaką ir vėžys niekada Tavęs neaplankys? Visi gyvenimo išbandymai duoti tam, kad suprastum pagaliau, koks Tu vis dėlto esi nugalimas, silpnas ir trapus. Sakai, gyvenimas neteisingas? Žinoma, kad neteisingas!
Neteisingas – tas pačias klaidas darantiems žmonėms.
Ir puiku, kad pagaliau tai suvokei, geriau anksčiau nei vėliau. Nes šiame pasaulyje, kaip tyčia, visada smagiau gyvena žmonės, kurie suvokia vienintelę visų Dievo įsakymų prasmę – tai, kad vienintelis būdas išvengti visų problemų – tai gyventi be problemų.
Neturėti žalingų įpročių, nesilankyti ten, kur siaučia ebolos virusas, nelėkti automobiliu greičiau, nei nurodo kelio ženklas. Neeikvoti tuščiai laiko, skirto kompiuteriniams žaidimams, linksmybėms ir TV serialams. Todėl ir Tu taupyk nervus, susitaikyk su likimu ir dėkok Dievui, kad pats esi gyvas ir sveikas. Ir atsargiau su savo poelgiais, mano drauge. Kaip byloja Talmudo išmintis, visada yra kažkas, kas tave stebi. „Atsarga gėdos nedaro“, moko liaudiška išmintis, ir šiek tiek bijoti visada yra sveika. Nes kas be baimės – galbūt pačios įžvalgiausios iš Dievo dovanų – šiandien būtume mes, nusidėjėliai?
Nes gyvenimas trapus, kupinas pavojus, ir niekada nežinai, kas atsitiks rytoj. O štai jei žinai, kad Dievas yra, tada ir gyventi lengviau.
Ir teisingas atsakymas į straipsnio pradžioje užduotą klausimą, „ar patikėtum į Jį, jei Jį pamatytum“ yra paprastas, nes jis bet kurį komunistą ar ateistą paversdavo tiesiog žmogumi ir neprieštaraudavo jokiam dialektikos dėsniui – „žinoma, kad taip“.
