Pavieniai palaikai Tollense upės pakrantėse, netoli Baltijos pajūrio, rasti dar 1996 m., tačiau pirmasis didesnių archeologinių tyrimų etapas užbaigtas tik pernai, o išsamesnės išvados pradėtos skelbti dabar. Šiuo metu ištirtas palyginti nedidelis plotas, tad pagrindinių atradimų tikimąsi ateityje.
Taigi, priešistorinis mūšis Tollense upės pelkynuose, apie kurį neišlikę jokių rašytinių šaltinių, įvyko daugiau nei prieš tris tūkstančius metų. 450 kvadratinių metrų teritorijoje archeologai aptiko šimto trisdešimties žmonių ir penkių žirgų palaikus, tačiau įvertinus bendrą numanomą kautynių plotą spėjama, kad mūšyje galėjo dalyvauti iki keturių tūkstančių žmonių.
Tais laikais, kuomet gyventojų tankis buvo be galo mažas, tiesiog milžiniškas kovotojų skaičius! Įrodyta, kad daugelis čia žuvusių senovės karių nebuvo vietiniai, o atkeliavo iš tolimesnių kraštų. Deja, kas su kuo kovojo – nėra nustatyta. Tyrimų vadovas Thomas Terbergeris mūšį pavadino savotišku pasauliniu karu, teigdamas, kad istorijai tokios masinės kautynės šiauriau Alpių dar nebuvo žinomos.
Mokslininkai nustatė, kad kautynėse naudotos ietys, lankai ir strėlės, medinės kuokos, netgi kalavijai. Aptikti tiek bronziniai, tiek titnaginiai iečių ir strėlių antgaliai, kas liudija skirtingą turtinę karių padėtį. Ko gero, bronzinius ginklus turėjo karo vadai ir to meto aukštuomenės atstovai, kiti gamindavosi titnaginius. Antgaliai pramušdavo kaukoles, susmigdavo į galūnių kaulus.
Sunkių kuokų smūgiais per galvą žmonės būdavo užmušami vietoje. Kalavijų ir kardų ištirtoje vietovėje nerasta, tačiau mūšyje kertamieji ginklai naudoti. Tai patvirtina gilios kirstinės žaizdos kaulų paviršiuje.
Beveik neabejojama, kad mūšiui pasibaigus nugalėjusi pusė susirinko vertingesnius žuvusių ginklus. Stebėtis neverta: tokia praktika egzistuoja ir po šiai dienai.
Be strėlių ir iečių antgalių į mokslininkų rankas pateko to meto papuošalai: alavinės apyrankės, bronziniai žiedai, net auksinės spiralės. Tikėtina, jų nešiotojai nuskendo upėje ar pakrančių pelkėse, tad nuimti puošmenas nuo kūnų likę gyvi tiesiog nespėjo. Kritusieji laidojami nebuvo: lavonai tiesiog suversti į pelkes ir upę, kurios vaga per ilgus amžius gerokai susiaurėjo.
Tai kas gi kovėsi kruviname priešistorės mūšyje? Atsakyti į šį klausimą be galo sudėtinga. Thomas Terbergeris atsargiai spėjo, kad kautynės galbūt įvyko norint sutrukdyti priešui persikelti per upę. Įrodyta, kad senovėje šioje vietoje egzistavo dirbtinė brasta ar užtvanka.
Kaulų tyrimai parodė, kad daugelis žuvusių – jauni 20 – 30 metų vyrai; kai kurie jų turėjo sugijusių ankstesnių sužalojimų. Taigi, bent jau dalis šių žmonių nuolat dalyvaudavo kautynėse ir buvo to laikmečio kariai – profesionalai.
Žuvusieji kilę iš skirtingų vietovių. Pasitelkus cheminę palaikų ekspertizę nustatyta, kad tarp jų buvo ne tik šiaurės, bet ir, ko gero, vidurio ar net pietų europiečių. Tikslesnę šių žmonių kilmę galėtų nustatyti DNR tyrimai, tačiau genetikų išvadų dar teks palaukti.
Radiniai Tollense slėnyje – iššūkis ne tik archeologams ir istorikams, bet ir genetikams, antropologams, kitų sričių specialistams. O kaipgi kitaip? Juk atsakymai į visas iškilusias mįsles neįtikėtinai praturtintų žinias apie mūsų žemyno priešistorę bei tuo metu šiaurinėje Europos dalyje vykusius karinius, kultūrinius, politinius procesus.
Parengė Vitalijus Michalovskis
