Girioje, kurioje gausu gamtinių objektų: įspūdingų medynų, medžių, pelkių, retų augalų augaviečių, sunkiau atkreipti dėmesį į upelius.
Upeliai turi savo aukštupį. Beveik visi jie Dubravos girioje gimsta šalia Piliuonos kelio. Tikrajam girios žinovui pažįstama pirmoji raudonai dažyto metalo miško pavėsinė. Šalia poilsiautojams yra įrengta autobuso stotelė „19 kilometras“.
Šioje vietoje išteka didžioji girios upė – Muraškinė. Už kelių šimtų metrų link Samanynės atsiranda Dubrius, šiek tiek piečiau – ir Vyčius. Upeliai paversti kanalais, prie jų „prismaigstyta“ naujų melioracinių griovių.
Teka skirtingomis kryptimis
Visi upeliai teka skirtingomis kryptimis. Muraškinė, nedarydama didelių vingių, visu savo 6,6 km ilgiu pasuka išilgai miško į vakarus, (iš pradžių šiek tiek į pietvakarius, vėliau į šiaurės vakarus) ir tuoj už miško įteka į Sėmeną. Prieš santaką į ją įsilieja Sūrė.
Norint patyrinėti Muraškinę, pavėsinės prieigose ją lengva pasekti. Pasukę į kitą kelio pusę už Šilagirio poilsiavietės, dešiniau, rasime upelį. Jo krante supilta „krantine“ pavažiavus apie 4 kilometrus upelis atsitraukia, o išvažiavę pro Rokų kelmyną pamatysime, kaip upelis dingsta Sėmenoje.
Visai netoliese Sėmena pasiglemžia ir miško pakraščiu bailiai atburbuliavusį Burbulį. Vyčius, pasiglemžęs Miltupį ir Šilupį, išraizgytas kanalų našta, sprunka iš miško, suka į pietus. Tai pats ilgiausias – arti 20 kilometrų ilgio upelis. Gaila, kad mišku teka tik 3 km ilgio vaga, toliau per laukus ir kaimus jis pasiekia Jiesią.
Dubrius pasuka į rytus, už poros kilometrų išplaukia į laukus, radęs progą, pasuka į šiaurę, pakelyje pasigauna Gervėną ir įteka į Kauno marias, prieš tai suformuodamas įspūdingą įlanką ir šlapynę. Dubrius savo vandenimis priverstas dalytis su sodininkų bendrijomis, jį pasitinkančiomis užtvankų kaskadomis.
Už kokių 2 kilometrų i šiaurę nuo didžiojo aukštupio kelią randa į šiaurę pasukanti Žaisa. Jos vandenims dėkingi Laumėnų ir Girionių sodininkai – jie vandeniu apsirūpina iš bevardžio Žaisos intako.
Pavadinimai ilgainiui kito
Miško upeliai, pradingę kanaluose, jau sunkiai identifikuojami, išlieka jie tik nelabai kam prieinamuose dokumentuose. Pasisekė tiems upeliams, kurie, išnirę iš miško, teka pro kaimus, dirbamus laukus, pievas. Tie upeliai apipinti sakmėmis, jų šaltiniams priskiriamos gydomosios savybės.
Keičiantis santvarkoms kito ir upelių pavadinimai. Žaisa prieš 400 metų buvo Žaisla, ji davė vardą Pažaisliui. Vėliau ji vadinosi Žąsma. Viena iš kelių prie Žaisos įsikūrusių sodininkų bendrijų pavadinta Žąsmos vardu.
Vyčiaus vardu pavadintas kaimas Kauno rajone. Prie upelio žemupio įsikūręs kaimas turi Pavytės vardą. Garsiausias upelis yra Dubrius – jo vardu pavadinta Dubravos giria ir kaimas girios pakraštyje.
Beveik užmirštas Muraškinės vardas, nors upelio kelias girioje nepalyginti ilgesnis už visų kitų.
Kodėl neminima Muraškinė?
Kęstučio Subačiaus 2012 metais išleistoje knygoje „Sūduvių protėvių dvasinis testamentas“ teigiama, kad su įvairiais priebalsiais įamžinama hidronimo šaknis turėtų būti „mar“, reiškianti šlapią vietą, pelkę. Tokiu būdu Muraškinė greičiausiai vadinta Maraškine. Ji įteka į Sėmeną, kuri, autoriaus nuomone, kilusi iš žodžio „sei“, reiškiančio čia, ir „mena“ – pelkė. Sėmena praeityje turėjo vadintis Seimena.
Išlaikant Simono Stanevičiaus dvasią eilėraštyje „Kur Nevėžis nuo seno...“, būtų galima kažką panašaus parašyti apie Muraškinės santaką su Sėmena: „Ten, kur Muraškinė už Rokų kelmyno čystu vandeniu savo Sėmeną gaivina.“
Neteko aptikti kur nors vartojamo hidronimo Muraškinė, tuo tarpu lygiagrečiai su upeliu bėgančio jos intako skambiu Sūrės vardu pavadinta viena iš Kauno miesto teritorijai priskirtos Vaišvydavos gatvių. Keistoka tik, kad ši gatvė nutiesta lygiagrečiai su Garšvės upeliu, kuris pralenda pro Garšvės gatvę ir savo vandenis plukdo į Sėmeną.
O Garšvės vardu pavadinta gatvė kerta ne tik mažai pastebimą Garšvės upelį, bet ir daug įspūdingesnę Sėmeną, kuri gatvės gale išsilieja į užtvanką.
Galbūt Muraškinė niekur neminima ir dėl savo perdaryto ir slaviškai skambančio vardo?
Viltis – aktyvi bendruomenė
Dubravos girios upelių – Muraškinės, Sūrės, Burbulio – vandenis plukdanti Sėmena apie save turėtų priminti kiekvienam, važiuojančiam Kauno aplinkkeliu – nuo Birutės gatvės link Vaišvydavos. Šioje vietoje Sėmena yra prasigraužusi pro neaukštą kalvą ir jos krantai, atrodo, per aukšti tokiam mažam upeliui.
Vingiuojantis Vaišvydavos plentas nutiestas pirmąja Sėmenos terasa, plentą kerta virš antrosios terasos krantų nutiestas vakarinio Kauno aplinkkelio viadukas. Pavasarį Sėmenos dešinysis šlaitas žibučių kilimais pasitinka pulkus jų skynėjų. Visi žino, kad reikia atvažiuoti Vaišvydavos plentu Panemunės šlaituose pasiskinti gėlių.
Retai kas girdėjęs apie Sėmeną ir miško upelius. Labai tiktų gatvę vadinti „Sėmenos vingiais“.
Vilties įamžinant upėvardžius teikia labai aktyvi Panemunės bendruomenė ir seniūnija, jų veikloje dalyvaujantys gamtos mylėtojai. Juk moksleiviai per geografijos pamoką galėtų susipažinti su Sėmenos terasomis, slėniu, susidariusios šlapynės augmenija.
Visi Dubravos upeliai išteka iš vidurio miško, todėl pagal upelio vandens tėkmės kryptį galima spręsti apie tai, kur mes galime patekti – ar į miško gilumą, ar pakraštį.
Upelių vardai – poilsiavietėms?
Miškininkai galėtų prisidėti prie miško upelių pavadinimų išlikimo. Ankstesniais laikais, kol dar eiguvos buvo kaip teritorinis padalinys, jos dažnai vadintos upelių vardais. Dar visai neseniai prie Piliuonos kelio buvo nuoroda į Vyčiaus eiguvą.
Pasikeitus administravimo tvarkai upelių vardais tiktų pavadinti poilsiavietes. Labai graži yra „Pušyno aidų“ poilsiavietė, įkurta šalia Muraškinės upelio. Nuo upelio atvestas kanalas buvusiai pelkutei nusausinti. Kanalas iš vienos pusės apjuosia ant pakilimo esančią aikštelės teritoriją.
Vasaros pradžioje atvykstu į aikštelę pasigrožėti jos prieigose augančiomis gegūnėmis ir kitais retais šlapynių augalais.
Poilsiavietės teritorija neturėtų būti vien miško baldų eksponavimo vieta, joje nors paprasčiausia forma galėtų būtų pateikta informacija apie gamtines vertybes, o konkrečiu atveju – Muraškinės upelį.
