Likimo ironija, bet šiais laikais tik astrologė ir būrėja greičiausiai išgelbės jo sielą ir sugrąžins pasitikėjimą savimi. Kortos ir mėnulis parodys jam ateitį bei kelią. Pas raganas ir spiritistus jis ras sielos ramybę ir paguodą. Kam baugintis skaitant kriminalines ar politines naujienas, jei yra kur kas ramiau skaityti horoskopus?
Šalyje, kurioje net prezidentas, siūlantis savo rinkėjams skaityti Bibliją ir tuo pat metu uoliai bendrauja su tualetinio popieriaus kultą išpažįstančia būrėja, mes visi norime tik vieno – gerai gyventi. Kaip tai padaryti – vis dėlto nepataria nei įstatymai, nei Bažnyčia. Užtat pataria raganos ir kortos.
Tačiau neskubėkime smerkti nei astrologų, nei tikinčiųjų horoskopais. Aš pats esu sutikęs daug astrologų ir būrėjų, ne su vienu esu ir susikirtęs televizijos bei radijo laidose. Bet turiu pripažinti – jie nėra kvaili ar blogi žmonės. Daugumoje atvejų jie netgi „savesni“ už dvasininkus, o ir kalba kur kas įtikinamiau už kulto tarnus.
Be to, astrologija nuo pat seniausių laikų turi ypač galingą ginklą, kurio taip trūksta šiuolaikinei Bažnyčiai – tai, ką mes šiandien esame įpratę vadinti psichologo pagalba. Atkreipkite dėmesį – į astrologus žmonės dažniausiai linkę kreiptis sunkioje situacijoje – verčiami priimti svarbų sprendimą, užklupus finansinėms problemoms, paliktiems artimųjų. Senovėje buvo panašiai – ištikus stichinei nelaimei ar kitokiai gamtinei negandai, gresiant karui ar panašiems kataklizmams.
Ir ką jiems pasako astrologas? Dažniausiai tai, kad visos problemos tuoj išsispręs (ypač vengiant „valdiškų namų“ ar „juodaakės gražuolės“), kai tik „juodasis mėnulis“ kažkur pareis. Ir – kartoju – tai dar nereiškia, kad visi astrologai yra blogi žmonės ar sukčiai. Dažnas jų net neima pinigų už savo pranašystes.
Tai jiems tik smagus hobis – argi nesmagu raminti žmones, ypač, kai niekas už tai nepersekioja, anaiptol – netgi kviečia į TV laidas pasisakyti, cituoja ir garbsto! Juoba kad ir ne kiekvieno mūsų kišenėje užtenka šlamančiųjų gero psichologo konsultacijai (o anas dažniausiai dar reikalauja keisti širdžia mielą gyvenimo būdą ar elgesį), o štai astrologo paslaugos prieinamos bet kuriam ir bet kada. Astrologas visada suteikia viltį. Ir jo tvirtinimas, kad „viskas bus gerai, pamatysi“ yra pati geriausia terapija.
Bažnyčios atstovai, deja, šito pasakyti negali, ir tik bejėgiškai ironizuoja, kad parapijonys retai bepaima į rankas Šventąjį Raštą, tačiau mielai skaito horoskopus, nebemoka maldų, tačiau puikiai žino garsiausių šalies astrologų pavardes, ir išvis dažniausiai net nebežino, kuriai parapijai priklauso.
Ironizuoja, tačiau jokio priešnuodžio tokiai psichozei pasiūlyti negali, net, Vyriausybės pavyzdžiu, nei spalvota brošiūra, nei tinklapiu – nebent keletą Šventojo Rašto citatų ar Katekizmo skyrių. Ką čia ir besiūlysi šiuolaikiniam žmogui, kai pats tikėjimas pavirto moralinių kompromisų ir politinės konjunktūros arena! Ką čia bestebins besižegnojantis ateistas, dalyvaujantis religinėse apeigose, jei net ir statistinis krikščionis dažniausiai tiki į Dievą su tam tikra abejonės ir merkantilizmo paklaida!
Šiuolaikiniam žmogui nesunku suvokti, kad tikėdamas į Dievą nieko neprarasi, netgi jei Jis ir neegzistuoja, o dar gali kai ką laimėti, jei Jis iš tikrųjų egzistuoja. Lygiai taip pat nesunku patikėti ir horoskopais, galiausiai, juk nieko nebus baisaus, jei astrologas ar koks kitas šarlatanas ateitį numatys teisingai. Tačiau jei numatys ją neteisingai, irgi bus gerai. Argi ne tokiu principu ir yra paremta beveik visa klasikinio psichologo pagalba?
Visi krikščionys, skaitantys horoskopus puikiai žino, kad Bažnyčia smerkia astrologiją, būrėjus ir kitokius raganius ar okultistus, tik štai ne visiems aišku, kodėl ir už ką. Oficialus Bažnyčios požiūris į astrologiją ir būrimus išsakytas „Katalikų bažnyčios katekizme“ (aprobuotame 1992 metais jūsų visų dar visai neseniai mylėto ir garbinto, bet jau šiek tiek primiršto a.a. popiežiaus Jono Pauliaus II) 2116-2117 skyriuose, kuriuose sakoma:
„2116 Reikia atmesti visas būrimo formas, kuriomis siekiama šauktis šėtono ar demonų pagalbos, kalbinti mirusius arba užsiiminėti kitokiais veiksmais, klaidingai manant, jog jie „atidengs“ ateitį. Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašiškų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas. Visa tai nesiderina su vien Dievui privaloma garbe ir mylinčio Dievą baimės kupina, vien Jam priklausoma mūsų pagarba.
2117 Bet kokia magija ar žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms – nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas prieš religingumo dorybę. Kai tokius veiksmus lydi noras pakenkti kitiems ar kai ieškoma demonų pagalbos, reikia juos dar labiau smerkti. Amuletų nešiojimas taip pat yra peiktinas. Ateities būrimas ir magija dažnai persipina su spiritizmu. Todėl Bažnyčia įspėja tikinčiuosius jo saugotis. Vadinamos tradicinės medicinos priemonių vartojimo nereikia painioti nei su blogųjų jėgų šaukimusi, nei su naudojimusi kitų žmonių lengvatikybe.“
Tačiau katekizmas lieka tik katekizmu. Retas jį yra matęs ar laikęs rankose, dar retesnis jį yra skaitęs. Ir jei dabar užteko kantrybės perskaityti aukščiau pateiktą ištrauką iki galo, spėju, nepasidaro aiškiau, ką reiškia teiginys „noras valdyti laiką“ arba kodėl yra „klaidinga“ stengtis „atidengti ateitį“ – ir kuris iš mūsų nenori žinoti, kokia sėkmė jo laukia ateityje, te pirmas sviedžia į mane akmenį!
O štai paaiškinimas, kaip ir už ką Bažnyčia pradėjo smerkti astrologiją, glūdi tolimoje praeityje.
Pirmiausiai vis dėlto reikėtų susitarti dėl terminų – kas yra astrologija ir kuo ji skiriasi nuo astronomijos. Abiejų pavadinimų etimologija jų yra vienoda – graikų kalboje astronomija reiškia „žvaigždžių dėsniai“ (arba „žvaigždžių kultūra“), o astrologija – „žvaigždžių tyrimas“. Astronomija yra pripažintas mokslas, apimantis reiškinių bei objektų, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą.
Astrologija gi yra ne mokslas (arba grubiai vadinama „pseudomokslu“), o dangaus kūnų judėjimo dėsningumų teorija, spėjanti žmonių ir pasaulio likimą. Ir retas šiandien atsimena, kad vienas didžiausių krikščionybės nuopelnų yra būtent astronomijos išplėtojimas – ji buvo studijuojama visuose krikščioniškuose universitetuose kaip privaloma disciplina. Būtent krikščioniškos astronomijos studijos atvedė iki Grigaliaus XIII kalendoriaus, šiuo metu naudojamo visame Vakarų pasaulyje. O astrologija, tiek persekiota ir naikinta, visada atgimdavo būtent Bažnyčios įtakai susilpnėjus.
Bet dangaus svarbą savo gyvenime žmonės suvokė jau nuo neatmenamų laikų. Mūsų protėvai išties buvo protingi žmonės ir ypač geri astronomai. Neturėdami mums įprastų šiuolaikiškų prietaisų, jie įžvelgė dangaus kūnų (Saulės, mėnulio, planetų ir žvaigždžių) judėjimo dėsningumus, ko, beje, šiandien tu pats jau padaryti nebemoki ir, matyt, niekada nebeišmoksi.
Mūsų protėviai sugebėjo taip pat susieti dangaus kūnų padėtį ir su savo gyvenimo ciklu – ir visais laikais tai buvo logiškai pagrįsta bei politiškai priimtina: dangaus kūnų padėtis rodė žmonėms kelią, pranešdavo, kada keičiasi metų laikai, kada reikia sodinti ir pjauti, kada prasideda potvyniai ir t.t. Iš dangaus atkeliaudavo nuotaika ir gausa, gėris ir sveikata. Dangaus kūnų padėtis sąlygojo alchemines reakcijas ir žmonių elgesio pokyčius.
Jų įsitikinimas, kad Žemė yra stabili, o dangaus kūnai sukasi apie ją, tais laikais atrodė ne tik prasmingas, bet netgi dvasingas. Juk ir šiandien, pažvelgus į žvaigždes, natūralu įsivaizduoti, kad tarp jų ir kiekvieno mūsų yra kažkas asmeniško ir artimo, ar ne? Naktinis dangus žmones žavėjo visais laikais ir tebežavi šiandien. Nesunku suvokti, kad pirmosios religijos atsirado būtent iš mūsų asmeninių santykių su Saule bei žvaigždėmis, ir su Dievu žmogus pirmą kartą pabendravo būtent žiūrėdamas į dangų.
Tačiau ką senovės žmogui sakė tuometiniai dievai?
Pirmieji tai apibrėžė antikos graikai. Anot jų, Žemė buvo Kosmoso, idealaus, harmoningo ir nekintančio darinio centras. O virš mūsų esančiame dangaus skliaute sukosi planetos ir žvaigždės, įaustos koncentriškose sferose.
Tokia teorija tiko ir krikščioniškam protui – ir jam buvo buvo akivaizdu, kad Dievas savo meilę sutelkė į Kosmoso centrą – Žemę.
Todėl sekė logiška išvada, kad Dievo ir žmonių santykiai buvo išskirtiniai. Mums norėjosi ir buvo gražu suvokti, kad mes esame Dievo meilės centre, ir tuo mes buvome ypatingi. Bažnyčia pripažino daugelio antikinių tekstų vertę, ir įtraukė nemažai antikos graikų pasaulėjautos koncepcijų apie Kosmosą į savo dogmas, vis dėlto jas papildę viena detale – virš dangaus skliauto gyveno angelai, ir iš ten Dievas kontroliavo dangaus kūnų judėjimą. Ten buvo rojus, nematomas, bet neabejotinai jis buvo ten.
Todėl pirmiesiems krikščionims astronomija-astrologija (iš pradžių tie terminai net nebuvo atskiri, mat, tuometinis mokslininkas, tiriantis dangaus kūnų judėjimo ir sudėties dėsnius bei juos interpretuojantis buvo vienas ir tas pats asmuo) suteikė galimybę priartėti prie Dievo ir geriau Jį suprasti.
Kai kurie manė, kad būtent astrologija parodo, kaip Dievas mus valdo. Visa tai buvo labai gražu ir malonu, kol kažkokie šarlatanai dangaus kūnų judėjimo ir padėties nepradėjo sieti su žmogaus elgesio motyvacija, teigdami, kad dangaus kūnai gali netgi lemti žmogaus ateitį.
Nes savo ateitį mes norėjome žinoti visais laikais! Mes visada turėjome aistrą paaiškinti savo gyvenimo prasmę ir tikslą. Todėl natūralu, kad visada norėjome suvokti, kokie veiksniai lemia žmogaus charakterį ir likimą. Iki Karlo Marxo „būtis lemia sąmonę“ dar laukė ilgi amžiai, todėl antikos žmonės pasirinko, tuomet rodės, logiškiausią kelią – jie pabandė savo gyvenimą paaiškinti dėsningumais – nes būtent juose mažiausiai metafizikos ir daugiausiai matematikos – o būtent matematika ir yra aiškiausia Dievo kalbos forma.
O ir ką antikos laikais žmonės galėjo rasti dėsningesnio nei dangaus kūnų judėjimas? Žinoma, galėjo žmonija pasirinkti ir kitą gamtinę dimensiją, pavyzdžiui, jūros bangavimą, tačiau tas laikais okeanografija dar nebuvo taip pažengusi į priekį, kaip astronomija, juoba kad dangus buvo matomas visada ir iš bet kur, ir jį stebėti buvo lengviausia.
Dangaus kūno judėjimas buvo dėsningas, jis tiesiogiai siejosi su gamtoje vykstančiais procesais, taip žmonės jį pradėjo sieti ir su savo elgsena, sąlygotą gimimo dienos bei geografijos. Iš to natūraliai evoliucionavo ir teorijos apie likimo paveldimumą.
Pirmieji pasaulio monoteistai žydai į tokią ereziją atkreipė dėmesį, tačiau vieningo požiūrio neišvystė. Senajame Testamente (Toroje) astrologija yra neminima, tačiau galima rasti du pagrindinius Dievo priesakus šiuo klausimu:
„Nesikreipkite į dvasias ir kerėtojus, – jų patarimo neieškokite, kad nebūtumėte jų suteršti: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“ (Kun 19:31) bei „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja savo sūnų ar dukterį ugnimi, ar kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio. Tu tad turi būti nuoširdžiai ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui.
Nors tos tautos, kurių tu eini išvaryti, iš tikrųjų klauso žynių ir užsiimančiųjų būrimu, VIEŠPATS, tavo Dievas, tau to daryti neleis“. (Įst 18:10-14). Kai kurie rabinai šiuos priesakus vertina kaip akivaizdų pagrindą drausti astrologiją, tačiau kiti tvirtina, kad tokie teiginiai taikomi tik kerėtojų atžvilgiu, todėl pati astrologija yra leistina. Žymiausias viduramžių žydų filosofas Maimonidas rašė, kad „astrologija yra visiška nesąmonė“, todėl yra draudžiama. Tačiau kiti žydų filososofai taip pat rašė, kad astrologija gali nebūti nesąmonė, kai kuriais atvejais netgi gali būti teisybė, tačiau vis tiek yra draudžiama. Dar kitokios nuomonės astrologijos atžvilgu laikosi žydų mistikai-kabalistai, iš esmės palaikantys abi puses.
Ir ankstyvaisiais viduramžais krikščionių sektose taip pat buvo įvairių nuomonių, tikėti astrologija ar ne (pavyzdžiui, visiškai „astrologiškai“ atrodė istorija apie Tris Karalius į kelią pašaukusią Žvaigždę, pranešusią apie Dievo Sūnaus gimimą). Astrologija buvo pagonių aistra, be abejo, tačiau kas buvo patys krikščionys, jei ne vakardienos pagonys? Tačiau kai IV amžiuje krikščionybė tapo oficialia Romos religija, netrukus pagoniškas religijas, ypač praktikuojančias magiją, užgriuvo draudimų banga, kuri netruko pasiglemžti ir pačią astrologiją.
Beveik kiekvienas Bažnyčios tėvas rado progą pareikšti savo nuomonę astrologijos atžvilgiu, ir nors ne visada jos sutapdavo, vis dėlto sutapo vienu tikėjimo aspektu. Nė vienam jų neiškilo ir abejonė, kad astrologija visiškai nederėjo prie katalikiškos „laisvo apsisprendimo“ koncepcijos. Bažnyčios tėvams buvo aišku, kad Dievas sukūrė viską, išskyrus laisvą žmogaus valią. Tai buvo prasmingiausia Dievo idėja, nes Jis norėjo būti mylimas už tai, ką daro, o ne už tai, kad Jis pats taip nustatė.
Tai reiškė, kad žmogus yra laisvas savo poelgiais, ir niekas – nei Dievas, nei velnias negali kontroliuoti jo valios. Skamba ir dabar gražiai, tačiau tikrovėje (o būtent tai ir yra užmiršta šiais laikais!) tai reiškė dar ir ATSAKOMYBĘ – paprasčiau tariant, žmonės, pasirinkdami arba atmesdami Dievą, asmeniškai prisiima už tai (ir visus savo poelgius) ATSAKOMYBĘ.
Laisva valia buvo esminis elementas Bažnyčios tėvų mokyme, skatinančiame siekti dvasinio tobulumo. Filosofiškai tai buvo aškinama taip: jei mes neturėtumėme laisvos valios apsispręsti, bet žinome, kad Dievas yra visa ko Kūrėjas, net ir žmogiškojo likimo, nepriklausomai nuo to, ar mes tikime, ar ne, žinotumėme, kad mūsų likimas yra nulemtas, todėl ir visi poelgiai taptų užprogramuoti iš anksto. Todėl, jei žmogus dėl kokių nors priežasčių netikėjo, tai nebuvo jo klaida ar blogybė – o tiesiog Dievo valia. Tokiu atveju, visi eretikai (o ir ateistai arba piktadariai) galėjo ramiai pasiteisinti, kad darė tai, ko norėjo Dievas, ir tai verstų juos gerais krikščionimis.
Remiantis šiuo postulatu, viduramžiais ir buvo suformuluoti du pagrindiniai astrologijos prieštaravimai Bažnyčios mokymui.
Pirmas – astrologija skatina tikėjimą kažkuo kitu, o ne Dievu (nors Įstatymas aiškiai reikalavo: „Netrurėk kitų dievų, tik mane vieną“). Iš pirmo žvilgsnio astrologija tik siūlė žmonėms patrauklų metodą, per kurį Dievas išreikšdavo savo valią žmonėms. Anot astrologų, žvaigždžių judėjimas buvo dieviškojo plano dalis: Jis nustatė dangaus kūnų trajektorijas, ir būtent tai vertė žmones elgtis atitinkamai (kaip mėgo sakyti astrologai, „Astra regunt homines, et Regit astra Deus“ – „Žvaigždės valdo žmones, Dievas valdo žvaigždes“). Bažnyčios požiūriu, jei taip buvo iš tikrųjų – ir žvaigždės verstų mus elgtis – tada žmonės neturėtų laisvos valios pasirinkti, jie turėtų tik likimus, nepriklausomus nuo savo tikėjimo. Tokiu atveju, žmonės galėtų daryti viską, ką panorėję, nes jų pasirinkimas iš tikrųjų priklausytų Dievui. Laisvos valios praradimas reikštų katastrofą išganymui, nes pagal Naujojo Testamento mokymą, turėjai (ir tebeturi) savanoriškai pasirinkti Jėzų, kad būtum išganytas.
Su tuo siejama ir astrologijos ambicija spėti žmogaus ateitį. Anot šv.Augustino, tik vienas Dievas žino mūsų ateitį, ir mes net neturime teisės jos spėti. Nes kai rodome pastangas nuspėti savo ateitį, mes rodome nepasitikėjimą Dievu. Siekis „kontroliuoti laiką“, kaip pasakyta Katekizme, kaip ir noras „išvaduoti savo užslėptas galias“ yra pasikėsinimas į Dievo prerogatyvą, nes tik Dievas kontroliuoja laiką, ir ne be reikalo Jis tas galias užslėpė.
Antra – žvaigždės negali įtakoti sielos veiksmų (tai buvo tvirtinama jau nuo III amžiaus). Žmogaus siela yra dvasinis, o ne fiziologinis darinys, todėl žvaigždės negali turėti įtakos dvasiniam žmonių tobulėjimui arba degradacijai, pavyzdžiui, paversti žmogaus nusikaltėliu arba altruistu (ką, beje, taip uoliai siūlo šiandieniniai horoskopai). Taip, dangaus kūnų padėtis gali įtakoti mūsų fizinius kūnus ir gamtos ciklus, tačiau sielos – niekaip. Todėl mes negalime matyti Dievo valios per horoskopus. Dievo valią mes matome skaitydami Bibliją ir melsdamiesi – tik taip mes gauname išminties ir matome kryptį. Todėl tikėti horoskopu reiškią paniekinti Dievo bendravimą su savo vaikais – mumis.
Astrologijos labui vis dėlto būtina paminėti vieną dalyką. Jei atidžiai perskaitysi abu Katekizmo paragrafus – jie, kaip judaistinis požiūris draudžia tik būrimą ir ateities spėjimą. Tačiau studijos ir praktikavimas to, kas nėra susiję su ateities spėjimu (o tai charakterio savybių nustatymas, praeities ir dabarties įvertinimas) Katekizmo nedraudžiami, taigi, galbūt ir yra visiškai leistini. Ir netgi horoskopus skaityti nėra nuodėminga. Nusikalstama yra tik jais tikėti.
Tačiau kiekvieną mūsų visada gundo pasiteisinimą rasti „likime, kuris nulemtas žvaigždžių“ – taip daro nusikaltėliai ir silpnavaliai. Taip daro daugelis nūdienos krikščionių, visgi puikiai žinančių ir kitą liaudišką išmintį „kiekvienas yra savo laimės kalvis“. Mes žinome, kad tu silpnas, pavargęs, nukamuotas reformų ir nepatenkintų aistrų. Mes žinome, kad tau pačiam savo laimę kalti sunku, gal net neįmanoma, ir todėl tau vis tiek norisi pagoniškai tikėti, kad žvaigždės išspręs visas problemas. Ką gi, tebūnie taip. Jeigu tau išblėso noras įkvėpimo ieškoti Šventajame Rašte, jeigu tau beliko tik vienas įkvėpimo šaltinis – horoskopai, ką gi, pirmyn! Mes negalime tavęs versti elgtis kitaip – prievarta mielas nebūsi.
Tik... mano drauge, nejaugi tu tikrai nori žinoti savo ateitį? Negaišk laiko vizitui pas būrėją iš kavos tirščių – aš tau iškart priminsiu visą tavo ateitį, jei kartais ją spėjai užmiršti. Tu mirsi, kaip ir kiekvienas iš mūsų – tai, deja, vienintelis faktas gyvenime, dėl kurio gali būti visais 100 procentų tikras. Apie jį nenori nei prisiminti, nei kalbėti nė vienas astrologas, nė vienas būrėjas, nė vienas ateistas, nė vienas agnostikas. Apie tavo mirtį (o gal tiksliau apie tai, kas tavęs laukia po mirties) tau primins ne horoskopai, tik bet kuri pasaulio Bažnyčia, nes tai vienintelės vietos pasaulyje, kurių iliustracijose ir simboliuose aiškiai parodyta, kuo baigsis tavo sotus ar alkanas, linksmas ar niūrus, dinamiškas ar lėtas gyvenimas.
Tose iliustracijose ir slypi Bažnyčios galia, nes niekas, joks astrologas, joks fizikos dėsnis, joks diktatorius dar nesugebėjo pateikti alternatyvaus paaiškinimo, kas tavęs laukia anapus. Kad ir kas tu bebūtum, mano drauge – ateistas ar agnostikas, šarlatanas ar protestantas – apie tą „anapus“ tu neišvengiamai galvoji ir galvosi vis dažniau.
O ten – amžinybė, su savais malonumais ir kančiomis. Todėl ir klausimas belieka vienas – su kuo būsi tu toje amžinybėje? Su kuo būsi toje savo ateityje, kuri tave taip domina?
