Žinoma, skyrėsi žudynių mąstai, skyrėsi kolaboravimo lygmuo, kai kurios kitos aplinkybės (na, pavyzdžiui, jei Reichas pagrindine „galutinio sprendimo“ teritorija pasirinktų ne Rytus, o Vakarus?). Tačiau jei jau prabylame apie Holokauste dalyvavusį lietuvį ar vengrą, dalies Europos žydų kolaboravimas su naciais, o taip pat tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas žudant savo tautiečius ne tik nesusilaukia reikiamo dėmesio, bet yra dažnokai ignoruojamas.
Kokiais sumetimais tai daroma, ir ar tai visapusiškai sąžiningas požiūris, manau, svarstyti neverta. Žydų kolaboravimas su naciais paprastai išskiriamas tarp kitų tautų atstovų kolaboravimo atvejų tartum mažiau smerktinas, kaip priverstinis būsimos aukos kolaboravimas su budeliu.
Bet toks kolaboravimas tautiečių gyvybių sąskaita vargu ar moraliai pateisinamas. Ir pokario nuosprendžiai žydų kilmės nacių kolaborantams (beje, toli gražu ne visus pasiekė teisingumo ranka) puikiai tai patvirtina!
Ant 1922 m. Berlyne gimusios žydaitės Stellos Goldschlag sąžinės mažiausiai pusė tūkstančio tautiečių mirčių. Bendradarbiauti su gestapu, išduodant besislapstančius žydus, mergina pradėjo norėdama išgelbėti tėvus nuo mirties, tačiau nesiliovė skundusi ir po jų suėmimo, gaudama už kiekvieną įskundimą piniginį atlygį – 200 markių. Po karo ji kalinta Sovietų Sąjungoje, vėliau priėmė krikščionybę ir, būdama pati žyde, garsėjo antisemitinėmis nuostatomis.
Nyderlanduose gyvenusi žydaitė Anna van Dijk 1948 m. nuteista sušaudyti už mažiausiai septynių šimtų vietos žydų įskundimą naciams. Teismas neatsižvelgė į van Dijk tikinimus, kad ji baiminosi dėl savos gyvybės: baimė tapti auka niekaip nepateisina pražudytų gyvybių!
Žydų rabino sūnus Abrahamas Gancwajchas Varšuvos gete vadovavo hitlerinės Saugumo tarnybos (SD) suburtai komandai, neoficialiu pavadinimu „Grupa 13“. Grupės nariai išduodavo naciams priešintis linkusius žydus, pats Gancwajchas neprivalėjo nešioti Dovydo žvaigždės, galėjo išeiti iš geto į Varšuvos gatves, kur ieškojo besislapstančių žydų, prisistatydamas jiems pasipriešinimo judėjimo atstovu.
Kas laukdavo Gancwajchu patikėjusių žydų? Ko gero, tai ir taip aišku. Gancwajcho vadovaujamą „grupę“, kuri oficialiai skelbėsi kovojanti su spekuliacija bei tvarkos pažeidimais, sudarė keli šimtai žydų kolaborantų. Beje, iš „tryliktuko“ susiformavo vadinamoji „Žydų laisvės gvardija“, žinoma dar pavadinimu „Deglas“ (lenk. Żagiew).
Ši provokatorių gauja dažniausiai veikė už geto ribų, buvo subūrusi kuopeles visoje Lenkijoje. Naciams lojaliausi nariai nešiojo ginklus ir naudojosi tokia judėjimo laisve, apie kurią gete įkalinti jų tautiečiai galėjo tik pasvajoti. „Deglo“ aktyvistų „dėka“ daugybė žydų pasiųsti mirti.
Ir nors pats Gancwajchas, bei daugelis jo sėbrų taip ir nesulaukė karo pabaigos, kadangi buvo nužudyti buvusių šeimininkų rankomis, kitaip nei savanorišku nusikalstamu kolaboravimu, siekiant asmeninės valdžios, privilegijų bei materialinių gerybių, jų veiklos nepavadinsi. Maždaug tuo pat metu
Varšuvos gete siautėjo ypatingu žiaurumu pasižymėję du geto policijos viršininkai: buvęs Lenkijos kariuomenės karininkas Józefas Szeryńskis – Szenkmanas ir buvęs advokatas Jakubas Lejkinas. Pirmasis, beje, buvo pačių vokiečių suimtas už tai, kad plėšė tautiečius ne mažiau už esesininkus, tačiau vėliau buvo paleistas ir po kiek laiko nusižudė, o antrąjį nušovė antinacinio žydų pasipriešinimo kovotojai.
Lodzės geto žydų tarybos (judenrato) vadovas Mordechajus Chaimas Rumkowskis geto gyventojų tarpe turėjo tokią valdžią ir įtaką, kad net vadintas „karaliumi Chaimu Rūsčiuoju“. Šiaip Rumkowskio asmenybė ir mūsų laikais vertinama prieštaringai. Vieniems žydams jis – tarsi globojantis tėvas, besistengęs kiek galima labiau sumažinti siunčiamų į mirties stovyklas nelaimingųjų skaičių.
Kitiems – tipiškas kolaborantas, vietoj to, kad atsistatydinti iš Judenrato galvos pareigų ir tuo pasirašyti sau mirties nuosprendį (o tokių atvejų būta!), paragino geto žydus paklusti vokiečių įsakymui ir atiduoti jiems jaunesnius nei dešimties metų vaikus. Nyderlandų Westerborko koncentracijos stovyklos žydų policijos vadovas Kurtas Schlesingeris dalyvavo „perkeliant“ apie 100 tūkst. žydų į mirties stovyklas. Jei dėl Rumkowskio atvejo galima ginčytis, tai Schlesingeris buvo tipiškas sadistas ir prievartautojas.
Už seksualines patikusios kalinės paslaugas jis galėjo „deportuoti“ ją ne į Aušvico dujų kameras, bet į „lengvesnio režimo“ lagerį. Su neturinčiais ko pasiūlyti Schlesingeris elgėsi itin žiauriai. Pats būdamas privilegijuotas kalinys, kurį naciai labai vertino, žydų policijos viršininkas net lagerio sąlygomis sugebėjo susikrauti nemažą turtą. Po karo teisėto atpildo šis kankintojas išvengė, kaip ir jo sėbras Heinzas Todtmannas. Kas gi tai, jei ne tiesioginis dalyvavimas Holokauste?
Varšuvos žydų geto policija sudarė apie 2500 (!) asmenų. Taip, tarp jų buvo palaikančių ryšius su antinaciniu pasipriešinimu, žmonių iš prigimties nepiktybiškų, prievarta apvilktų kolaboravusios struktūros uniforma, tačiau taip pat nemažai tokių, kas stojo į policiją savanoriškai, rinkosi individualaus išgyvenimo strategiją kitų sąskaita: gestapo agentai ir provokatoriai, visoks atvirai kriminalinis elementas.
Tai, kad paskiau daugelis jų buvo vokiečių sušaudyti, nėra pagrindas klijuoti jiems aukų etiketę ir nukelti už Holokausto girnų ribų. Naugarduko ir Baranovičių judenratų vadovai pasirinko patys mirti, užuot siuntę į pražūtį kitus!
1904 m. Vakarų Ukrainoje gimusio Chaimo Sigalo atvejis – dar kitoks. Būdamas sovietų karys jis pateko į vokiečių nelaisvę, tačiau sugebėjo nuslėpti savo žydišką kilmę ir vėliau prisijungė prie vokiečių organizuotos vietos policijos veiklos, tapdamas net Dubrovicos policijos viršininku.
Liudininkai pasakojo, kad Kirilu Sigolenka pasivadinęs Chaimas Sigalas ne tik pasirašinėjo šaudomų tautiečių sąrašus, bet asmeniškai dalyvavo masinėse egzekucijose. Po karo Chaimas staiga atsiminė esąs žydas ir pabandė emigruoti į užsienį, tačiau išaiškėjus liūdnai jo praeičiai 1952 m. jis nuteistas mirties bausme. Neabejotina, kad tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Kas galėtų atmesti, kad jų nebūta ir Lietuvoje?
Kodėl aš tai rašau? Ogi todėl, kad šio mėnesio pradžioje grupės Lietuvos nevyriausybinių organizacijų kreipimasis į į LGGRT centro generalinę direktorę, Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Vyriausybės kanclerį, raginant paviešinti nacių kolaborantų sąrašus ne tautiniu, o pilietiniu principu man atrodo visiškai teisingas ir sveikintinas.
Holokaustas Lietuvoje negali būti apibrėžtas primityvia formule, kad tik lietuviai ir saujelė jiems vadovaujančių vokiečių (o kartais ir išvis be jų) naikino žydus. Pateikti pavyzdžiai iš Lenkijos, Olandijos, Ukrainos rodo, kad toli gražu ne viskas puikiai susidėlioja į iš anksto paruoštas klišes.
Visi kategoriški apibendrinimai, vienašališkų etikečių tautiniu pagrindu klijavimas bei pasirinktinis A, nutylint B sakymas tik gilina pilietinės visuomenės susiskaldymą.
Adekvačiai mąstantys žmonės neginčija, kad dalis lietuvių, lenkų, gudų, rusų, kitų tautybių atstovų dalyvavo nacių režimo organizuotame Holokauste, bet ar žydų bendruomenė išdrįs prabilti apie savo tautiečių dalies, tegul ir pačios mažiausios, kolaboravimą Holokausto sistemoje?
Tai, beje, būtų be galo svarbus simbolinis gestas.
