LTSR 25-mečio turgus, „Vitebskas“, „Pasimatymas“, „Trys berželiai“, „Topolis“, „Ugnė“, „Rėda“, „Viešnagė“, „Gildija“, „Trys mergelės“, „Aguona“, „Dirbtinis pluoštas“, „Granitas“ „Rambynas“, „Gildija“.
Šie ir kiti sovietmečiu atsiradę pavadinimai lyg siurbėlės įsisiurbė į daugelio kauniečių atmintį.
Praėjus kone trims dešimtmečiams nuo dienos, kai Lietuva ėmė alsuoti laisvės vėju, nemažai žmonių vis dar puikiai pamena, kaip anuomet vadinosi pagrindinės Kauno gatvės, prekyvietės, kavinės, kitos susibūrimo vietos.
Miestiečiai žino ir tai, kur stovėjo sovietinis tankas, anuometinis tautų vadas Vladimiras Uljanovas–Leninas, keturi komunarai.
Ne tik pamena – daugelis, net jaunoji karta, orientuojasi mieste pagal sovietmečio žymes, o su nepriklausomybės atkūrimu gimusių pervadinimų net nežino. Nors jau praėjo 26 metai, taigi daugiau kaip ketvirtis amžiaus.
Ko klausinėja atvykėliai
Žurnalistų eksperimentas parodė, kad ne tik vyresnės kartos atstovai, bet ir moksleiviai ilgai nesukę galvos gali pasakyti, kaip surasti vieną ar kitą sovietmečiu pavadintą statinį, gatvę ar kitą anuomet puikiai žinomą objektą.
Kovo 11-osios išvakarėse, kai kitą dieną turėjome plevėsuoti trispalvėmis ir traukti Tautinę giesmę, nutariau išsiaiškinti, kokį sovietmečio palikimą savo širdyse ir galvose dar nešiojasi kauniečiai.
Apsimečiau traukiniu Vilnius–Kaunas atidardėjusia atvykėle, kuri nepažįsta miesto.
Neva išlipusi iš traukinio ėmiau žmonių teirautis, kaip pasiekti vieną ar kitą Kauno objektą. Daugelį jų įvardijau sovietiniais pavadinimais.
To paties klausinėjau ir Geležinkelio stoties prieigose, vėliau Laisvės alėjoje bei senamiestyje sutiktų miestiečių. Prieš eksperimentą su vyresniais kolegomis redakcijoje iš anksto buvome sudarę iki praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio egzistavusių, dabar jau pervadintų, žinomų Kauno vietų sąrašą.
Dėl sąrašo teko sukti galvas
Neslėpsiu, kad po tiek metų prisimintume praeities Kauno ženklus, ne vienas turėjome gerokai pamankštinti smegenis. Teko net pasiginčyti dėl kai kurių objektų vietos ir pavadinimo.
Tačiau daugeliui gatvėje užkalbintų žmonių šie pavadinimai problemų nesukėlė. Jie puikiai žinojo, kur yra tas ar anas mano ieškomas statinys.
Galima neigiamai žiūrėti į kauniečių kalboje įsišaknijusius sovietinius reliktus, tačiau šio miesto žmonėms už geraširdiškumą rašau aukščiausią balą. Pagelbėti klajojančiai atvykėlei buvo pasiryžęs kiekvienas užkalbintas žmogus.
Prigijo turgaus pavadinimas
Iš tądien po pietų iš sostinės į Kauną atvykusio traukinio išlipo keliolika, geriausiu atveju per dvi dešimtis, žmonių.
Įsimaišiau tarp jų ir priėjau prie solidaus amžiaus poros. Pasiteiravau, ar jie kauniečiai, ir iš karto išgirdau, kad šiame mieste jie gyvena daugiau nei 40 metų.
„Atvažiavau pas tetą, kuri gyvena prie LTSR 25-mečio turgaus? Gal žinote, kur toks yra? O gal jis dabar kitaip vadinamas?“ – klausiau lyg Kaune būčiau pirmąkart.
1990 metų birželio 20 dieną LTSR 25-mečio gatvė pavadinta skambiu Kovo 11-osios vardu. Šis pavadinimas netruko prigyti kauniečiams kalbant apie gatvę, tačiau „Dainavos“ turgaviete pervadinta prekyvietė žmonėms dėl neaiškių priežasčių pasirodė nepriimtina.
„Aišku, kad žinome. Dabar jo pavadinimas kažkoks kitoks, bet visi žmonės jį žino, kaip 25-mečio turgelį. Galite iki jo nuvažiuoti troleibusu. Mes einame į stotelę jo laukti. Galėsime važiuoti tuo pačiu, parodysime, kur išlipti“, – tikino kalbi moteris, kurios vyras tuo metu linksėjo galva ir tylėjo.
Išliks jaunystės vardai
Prie Dainavos turgavietės sutiktas fotomenininkas Romualdas Rakauskas prisipažino net nežinantis, kaip šiandien vadinasi ši vieta.
„Man bei mano artimiesiems ir draugams ši turgavietė visada buvo „25-mečio turgeliu“ ir taip vadinsime. Nors, aišku, aš žinau, kad jokios LTSR nebėra“,– juokėsi fotomenininkas.
Jo nuomone, miesto vietų pavadinimai giliai įsirėžia kiekvieno žmogaus pasąmonėje ir laikas neįgalus jų pakeisti. R.Rakauskas net neįsivaizduoja, kad pakeitus 25-mečio gatvės pavadinimą į Kovo 11-osios, žmonės pradėtų taip vadinti ir šią vietą. Panašiai bus ir su dabartine jaunesniąja karta.
„Laikui bėgant tikrai pasikeis ir kai kurios dabar tarp jaunimo populiarios vietos, tačiau, manau, jie ir po daugelio metų jas vadins savo jaunystės vardu“,– svarstė fotomenininkas.
Prie tanko – į dešinę
„Ar reikės važiuoti Raudonosios Armijos prospektu?“ – paklausiau apsimesdama naivuole, nors puikiai žinau, kad nuo pat 1989-ųjų šis prospektas nusimetė sovietinį pavadinimą ir susigrąžino smetoninį – Savanorių.
Vyras su žmona susižvalgė, abu šyptelėjo.
„Taip gatvę jau retai kas pavadina, nors žmonės tokį pavadinimą dar pamena. Dabar tai – Savanorių prospektas. Ne, jo siekti nereikės, nes troleibusas važiuos VI forto link“, – tikino moteris.
„Vaikystėje, lyg prisimenu, tankas VI forte dar stovėjo. Dabar jo jau nėra?“ – toliau smalsavau.
„Tankas buvo, bet jau nėra, jį kažkur išvežė. Dabar tanko vietoje daugybę kryžių pastatė, bet žmonės kalbėdami vis dar jį pamini. Kai kurie net užmiršta, kad ten kryžiai pastatyti, ir kartais aiškina, kaip nuvažiuoti į Petrašiūnus iš K.Baršausko gatvės – esą prie tanko sukti į dešinę“, – pasakojo moteris.
Nors pora dar kartą pasisiūlė padėti troleibusu nuvažiuoti iki turgaus, tačiau padėkojusi pasakiau, kad labai noriu ką nors įsimesti į skrandį tiesiog Geležinkelio stoties kavinėje, ir pasišalinau.
„Vitebskas“ įsirėžė į atmintį
Netoli stoties esančioje viešojo transporto stotelėje, iš kurios troleibusu išvažiavo mano kalbintieji kauniečiai, priėjau prie pusamžės moters.
„Kaip iš čia nuvažiuoti iki Čečėnijos aikštės?“ – pasiteiravau jos ir išvydau smarkiai nustebusį žvilgsnį ir purtomą galvą. Supratau, kad moteris nežino, ko klausiu.
Išgirdęs pokalbį prie mūsų priėjo jaunas vaikinas ir pasitikslino, kad man tikriausiai reikia nuvažiuoti iki „Vitebsko“?
Truktelėjau pečiais ir dar kartą pakartojau, kad man reikia iki Čečėnijos aikštės, nors gerai žinau, kad 1980 metais pastatytos „Vitebsko“ prekyvietės, rodančios pagarbą kaimyninės Baltarusijos miestui, pavadinimas nemažai daliai kauniečių smarkiai įsirėžęs į atmintį.
Prieš kelerius metus netoli jos įkurta aikštė, šiuo vardu pavadinta išreiškiant solidarumą su čečėnų tauta, kovojusia už savo nepriklausomybę, daugeliui žmonių, ypač šalia negyvenančių, sako nedaug.
„Taigi Čečėnijos aikštė yra prie „Vitebsko“. Dabar ten atidarė „Iki“ prekybos centrą“, – ne man, o mano užkalbintai moteriai paaiškino jaunuolis.
Šios reakcija buvo kiek netikėta. Dėbtelėjusi į mane ji pasakė, kad iš karto turėjau sakyti, kad reikia prie „Vitebsko“, o ne neaišku kur. Ir maloniai paaiškino, kokiu troleibusu šią vietą galėčiau pasiekti.
Žinojo ir buvusius fabrikus
Žmonės stotelėje žinojo ir pasakė, kokiais autobusais ir troleibusais galėčiau pasiekti „Tris berželius“, „Tris mergeles“, „Rambyną“, „Ugnę“.
Prieš kelis dešimtmečius tai buvo garsūs restoranai, kurių dabar neliko.
Vienas vyras, aiškindamas, kaip nuvažiuoti iki „Rambyno“, pasigyrė, jog šiame restorane gerais laikais išlenkdavo po aštuonis bokalus alaus.
Prie stoties pakalbinau ir keletą taksi automobilių vairuotojų. Jų klausiau, kiek man kainuotų nuvažiuoti iki buvusių sovietmečio fabrikų – „Inkaro“, „Dirbtinio pluošto“, „Granito“, „Radijo gamyklos“.
Nors vairuotojų amžius buvo įvairus, o kai kuriems greičiausiai nebuvo nė trisdešimties, visi jie žinojo, kur yra objektai, apie kuriuos klausiu.
Taksi nevažiavau neva dėl per didelės vairuotojų nurodytos kelionės kainos.
Susitiksime prie „Pasimatymo“
Iš stoties rajono patraukiau į senamiestį. Čia pirmiausia pakalbinau kelis moksleiviško amžiaus jaunuolius.
„Gal žinote, kaip nuvažiuoti iki „Pasimatymo“?“ – paklausiau vienoje iš senamiestyje esančių stotelių besibūriuojančių moksleivių.
Šis klausimas jų nė kiek nesutrikdė. Moksleiviai pasakė troleibuso ir net maršrutinio autobuso numerius.
Tai, kad net jauni žmonės yra girdėję apie „Pasimatymą“ ir žino, kur jis yra, nenuostabu. Šis prekybos centro pavadinimas iki šiol išliko oficialus.
„Tėvai ir vyresni kiti žmonės kalbėdami dažnai vartoja šį pavadinimą. Todėl ir žinome, apie kalbama. Būna, kad ir patys sakome, jog susitiksime prie „Pasimatymo“, – tvirtino kaunietis abiturientas Skirmantas Skučas.
Neįsimena naujų kavinių
Rotušės aikštėje sutiktų kauniečių klausinėjau, kaip surasti ne per seniausiai netoliese įkurtas kelias kavines.
Nors iki kai kurių mano nurodytų vietų tebuvo vos šimtas metrų ir net buvo matyti jų pavadinimas, daugelis žmonių negalėjo atsakyti, kur yra „Mišelė“, „Soul“ ir „Antis“.
Tačiau vos man ištarus žodį „Gildija“, kurios pastate įsikūrusios paminėtos kavinės, visi, kurių tik klausiau, parodė sovietmečiu šiuo pavadinimu klestėjusį restoraną ir alaus barą.
„Gildiją“ žino kiekvienas. O tas jūsų išvardytas naujas kavines gal kas ir girdėjęs, bet mes nežinome, kur jos yra“, – prisipažino fotografas Algirdas Verbiejus ir dailininkas Egidijus Strackas.
Nors praeityje garsi „Ugnės“ kavinė buvo uždaryta prieš daugybę metų, kur ji yra, žinojo kiekvienas žmogus, kurį kalbinau. Tačiau ne visi žinojo, kad šalia jos jau ne pirmus metus veikia šokoladinė.
Dar vienas netikėtumas laukė Laisvės alėjoje. Vyresnio amžiaus moteriškės paklausiau: gal žinote, čia kažkur netoli yra Kauno klinikinė ligoninė?
Moteris suraukė kaktą: „Kokia? Ne nežinau... A, gal turite galvoje 1-ąją tarybinę? Tai ji čia, už kampo“, – ir parodė link visiems kauniečiams žinomos gydymo įstaigos. Tiesa, jau labiau žinomos, kaip Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė.
Bet naujasis prieš 6 metus gydymo įstaigai suteiktas Kauno klinikinės ligoninės pavadinimas neprigijo.
Žurnalistų tyrimas atskleidė, kad gyvenimas Kaune keičiasi gerokai greičiau, nei jo atspindžiai kauniečių galvose.
Pavadinimas gatvės išvaizdos nepakeitė
1960-aisiais buvo pradėtas ir 1965 metais baigtas statyti pirmasis Kaune „miegamasis“ Dainavos mikrorajonas (architektai – Alvydas Pranas Steponavičius ir Gražina Miškinienė).
Pagrindinė gatvė pavadinta LTSR 25-mečio vardu. Taip buvo siekiama įamžinti Lietuvos prijungimo prie SSRS sukaktį.
1960-aisiais prie „Girstupio“ universalinės parduotuvės (dabar „Iki“ prekybos centras) pastatyta Juozo Mikėno skulptūra „Taika“. 1990 metų birželio 20 dieną tuomečio Kauno mero Vidmanto Adomonio potvarkiu LTSR 25-mečio gatvė pavadinta Kovo 11-osios vardu, nors ryškesnių įvykių, susijusių su tautiniu atgimimu ir nepriklausomybės atkūrimu, čia nebuvo.
Kovo 11-osios gatvė priklauso dviem – Gričiupio ir Dainavos seniūnijoms. Dainavos seniūnijoje gyvena 5923, Gričiupio – 4123 kauniečiai.
Įprotis – ne praeities laikų ilgesys
Ramūnas Navickas
Kauno bendruomenių asociacijos vadovas
„Nesu labai griežtas teisėjas. Nuo savo tautos, šalies ir miesto istorijos niekur nepabėgsime. Tai – mūsų išgyvenimai, sukaupta patirtis.
Seni pavadinimai giliai įsišaknijo į žmonių, ypač vyresnės kartos, atmintį ir kalbą. Ar tai labai blogai? Nemanau, kad dėl to turėtume daryti didelę problemą.
Juk sakydami 25-mečio turgus ar VI forto tankas daugelis kauniečių tikrai negalvoja nei apie sovietinės karinės technikos sugrąžinimą, nei nori, kad sugrįžtų anie laikai. Nemanau, kad įprotis vartoti senus miesto vietovių pavadinimus reiškia praeities ilgesį.
Tiesiog žmonės pripratę prie pavadinimų. Pats dažnai prieš važiuodamas į Vilnių, sakau, kad susitiksime prie „Kauno“ kino teatro.
Žinau, kad jo jau seniai nėra, tačiau daugeliui kauniečių ši vieta aiškesnė, nei šalia stovinčio naujo prekybos centro pavadinimas.“
