Laisvės alėjos veidas keičiamas iš esmės – vyksta Kauno vizitine kortele vadinamos gatvės rekonstrukcija. Gimstanti naujo veido Laisvės alėja dabar atrodo kaip bjaurusis ančiukas: iškasinėti grioviai, nuluptas šaligatvis, vietoj jo pažerta smėlio, sumaišyto su kojai nemalonia aštria skalda.
Arba ją galima palyginti su grožio chirurgo skalpeliui atsidavusios moters veidu paties operacijos įkarščio metu. Tačiau būtent dabar, kai Laisvės alėjos akmenys judinami iš vietos, atsiveria ir ją išgarsinusių pastatų paslaptys. Vienas tokių – Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, žinoma ir Soboro vardu.
Kunigas kalbėjo apie miltus
1991 metų kovo pabaigoje Kauno miesto savivaldybė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią grąžino Kauno arkivyskupijos kurijai.
Bendraujant su tuo metu bažnyčiai vadovavusiu kunigu Ričardu Mikutavičiumi paaiškėjo tam tikrų nežinomų bažnyčios statybos istorijos detalių.
Viena jų: ant kokio pamato pastatytas šis statinys?
Istorikai teigė, kad toje vietoje anksčiau buvusi durpinga pelkė. Kaip tada statytojams joje pavyko suręsti pamatus, kad jie atlaikytų tokį didžiulį statinį drėgnoje vietovėje?
Tuometis Įgulos bažnyčios klebonas Ričardas Mikutavičius kažkur buvo skaitęs ar girdėjęs, kad bažnyčia pastatyta ant miltų maišų. Anot jo, pelkėje suklojus miltų maišus, po kurio laiko jie sutvirtėdavo taip, kad ant šio pagrindo buvo galima statyti ir didžiulį pastatą.
„Norint patvirtinti šį faktą reikėtų atkasti pamatus, tačiau kas dabar tuo užsiims. Yra daug svarbesnių darbų“,– žurnalistui tada sakė R.Mikutavičius.
Atkasė dalį pamatų
Pernai pradėjus Laisvės alėjos ir Nepriklausomybės aikštės rekonstrukciją buvo išimtos ir grindinio plokštės. Jas pašalino ir bažnyčios prieigose. Praėjusią savaitę darbininkai aplink jos pamatus iškasė negilią tranšėją.
Joje pasirodė palyginti nedideli, krepšinio kamuolio dydžio akmenys, kuriuos darbininkai ištepė specialia hidroizoliacine medžiaga.
O kas dar giliau? Gal pakasus dar kokį pusmetrį ar giliau, pasirodytų ir bažnyčios pamatas, ant kurio pastatyta bažnyčia?
„Mums tokios užduoties niekas nedavė. Norint sužinoti, ant ko stovi bažnyčia, reikėtų kastis daug giliau“,– sakė darbams vadovavęs „Autokaustos“ darbų vadovas.
Bėrė dolomito žvyrą
Kauno technologijos universiteto Chemijos fakulteto Silikatų technologijos katedros vedėjas profesorius Rimvydas Kaminskas svarstė, kad norėdami pelkėje pakloti pamatus gal ir galėjo statytojai panaudoti miltų maišus.
„Tačiau ne kaip pamatą, o kaip medžiagą, kuri sutrauktų į save drėgmę“, – svarstė R.Kaminskas.
Vėliau pašalinus vandenį galėjo būti klojami tikri pamatai.
Ir vis dėlto iš kur atsirado šis R.Mikutavičiaus teiginys, kad pamatų statybai panaudoti miltų maišai?
Bandant rasti atsakymą pagaliau pavyko aptikti žinių, kad anksčiau drėgnose vietose statant panašius pastatus į pamatus būdavo klojami dolomito miltai.
Ši medžiaga, sutraukusi į save drėgmę, saulės šilumoje sukietėja į akmenį, ant kurio jau galima atlikti kitus statybos darbus.
Tad gal būtent apie šiuos, o ne mums įprastus maistinius miltus ir kalbėjo R.Mikutavičius?
Kad dolomito medžiagos statybose naudojamos ir dabar, patvirtino ir dabartinės Laisvės alėjos rekonstrukcijos vykdytojai. Būtent dolomito žvyras dabar dengia šios pėsčiųjų gatvės paviršių. Vietomis po lietaus jis pavirsta balkšva pliurze, dėl ko nelabai patenkinti kai kurie susitepę batus praeiviai.
„Tačiau kai atšils, susidarys kieta lyg akmuo danga“, – tvirtino Laisvės alėjoje triūsiantys darbininkai.
Siūlo galai – Maskvoje?
„Dolomito miltai – jau rimčiau, tačiau tikrai ne maistiniai miltai.
Jie per daug brangūs ir šventas daiktas, kad būtų naudojamas tokiems darbams“, – sakė Vilniaus dailės akademijos Kauno instituto Architektūros katedros vedėjas docentas Edmundas Jackus.
Panašių objektų statyba drėgnose vietose nėra retas reiškinys. Tokiais atvejais statytojai naudodavo medinius, dažniausiai ąžuolinius, polius.
„Juk visa Venecija stovi ant tokių polių. Manau, jie buvo naudojami ir mūsų bažnyčių ar kitų statinių statybose“, – sakė E.Jackus.
Tašką Soboro pamatų istorijoje padėjo Įgulos bažnyčios rektorius Tomas Karklys.
„Aišku, būtų įdomu sužinoti, ant ko pastatyta ši bažnyčia. Tačiau visi statybos darbų dokumentai seniausiai išvežti į Maskvą, ten ir slypi atsakymas į šį klausimą“, – sakė T.Karklys.
Medžiagos atvežtos iš visos imperijos
Pagal oficialius istorinius šaltinius, 1891 metais buvo pašventintas kertinis Soboro bažnyčios akmuo. Projekto autorius ir statybos darbų vykdytojas – karo inžinierius, papulkininkis Konstantinas Limarenka.
Mūro darbus atliko meistrai iš Černigovo (dabar – Ukraina) gubernijos. Naudotos patvarios medžiagos ir modernios tuo metu statybos technologijos.
Plytos buvo gaminamos tvirtovės inžinierių valdybos plytinėse. Grindys išklotos spalvotomis metlacho plytelėmis, presbiterinėje dalyje – marmuro plokštėmis. Šlifuotas granitas cokoliui ir laiptams atgabentas iš Suomijos.
Sraigtiniai laiptai, stogo kraigų ir mažųjų kupolų tvorelės lietos iš ketaus. Rūsyje įrengtas centrinis šildymas su keturiais kaloriferiais, atvežtais iš Varšuvos. Statant Soborą pirmą kartą Lietuvoje sumontuotas 16,3 m skersmens geležbetoninis kupolas.
Architekto akademiko D. Grimo pataisytą projektą patvirtino pats Rusijos caras Aleksandras III. Žinomas ir faktas, kad šventovės statybai sunaudota 4 mln. 300 tūkst. plytų, jos statyba kainavo 375 tūkst. rublių.
