„Vokiečių gatvę XIX a. antroje pusėje pavadinčiau „Akropoliu“ po atviru dangumi“, – tuomet buvusią svarbią Vilniaus dalį su prekybos ir pramogų sostine palygino istorikė Aelita Ambrulevičiūtė.
Ji trejus metus įvairiuose archyvuose rinko duomenis apie prekybą tuometėje Vokiečių gatvėje – kuo čia prekiauta, kokios parduotuvės veikė.
Dabar sunku įsivaizduoti, bet viename name jų būta net po kelias. Pavyzdžiui, kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name, 382-ojoje posesijoje, buvo įsikūrusios net 25 įmonės: 17 parduotuvių, 2 pinigų keityklos, fotoateljė ir 4 dirbtuvės.
Laukė didžiuliai pokyčiai
XIX amžiaus antrojoje pusėje Vokiečių gatvė tapo žydiška.
Iki tol žydams toje vietoje nebuvo leidžiama nei gyventi, nei prekiauti.
Panaikinus draudimą, žydai po truputį ėmė stumti krikščionis, iš pradžių iš rytinės, paskui – ir iš vakarinės gatvės pusės.
Keitėsi ne tik gatvės gyventojai, prekeiviai, bet ir patys namai. Įsigiję patalpas, pirkliai stengėsi reklamuoti savo prekes, tad be gailesčio kirto didesnius langus ne tik pirmuosiuose, bet ir viršutiniuose namų aukštuose.
Dėl to, kad buvo ardomos konstrukcijos, pastatų būklė vis prastėjo, kai kurie po tokių pertvarkymų net sugriuvo.
Tačiau tai niekis, palyginti su gatvės pokyčiais po karo, kai neliko visos rytinės gatvės pusės.
Čia buvo nugriauta trylika, o vakarinėje – iki septynių namų. Daugiausia – toje vietoje, kur dabar įsikūręs Šiuolaikinio meno centras.
Prekes sumesdavo į kampą
Šiais laikais Vokiečių gatvė atgyja tiktai vasarą, kai joje verda naktinis gyvenimas.
O XIX amžiaus antrojoje pusėje ji buvo viena gyvybingiausių Vilniaus gatvių.
Pirmuosiuose namų aukštuose buvo įsikūrusios ne tik parduotuvės, bet ir kavinės, restoranai, smuklės, drabužių siuvyklos, bankų biurai, įvairios dirbtuvės, viešbučiai.
Kai Vokiečių gatvėje pradėjo kurtis didelės parduotuvės, smulkiesiems prekybininkams teko trauktis į rūsius ir kiemus.
Pasak neseniai išleistos knygos „Prabilę namai: XIX amžiaus Vokiečių gatvės eskizai“ autorės A.Ambrulevičiūtės, tik viena kita maža parduotuvė buvo šildoma, prekės dažniausiai buvo kraunamos kampe.
Caro valdininkų dokumentuose tokios parduotuvės buvo vadinamos „patalpa, nepanašia į kambarį“.
Adatos, silkės, druska ar batai. Tai – tokių parduotuvėlių asortimentas. Tiesa, didesnėse parduotuvėse prekės buvo išdėliotos lentynose, prie durų ir vitrinose kabojo iškabos. Istorikei pavyko aptikti duomenų, kad jų būta net stiklinių.
Eidavo pirkti riestainių
Kino teatras „Repos“, viešbutis „Grand“, Chaimo Čiolakovo kepykla, Rachmelio Kreverio pinigų keitykla, Zacharo Grigorjevo kolonijinių prekių parduotuvė, fotoateljė, Aveniro Grilicheso antspaudų dirbtuvė ir parduotuvė, kavinė, taip pat tabako parduotuvė.
Tai – kampiniame Vokiečių ir Trakų gatvių name, 375-ojoje posesijoje, 1825–1892 metais veikusios įmonės.
Nors tų įmonių buvo daug ir įvairių, namas labiausiai garsėjo konditerija. Jos parduotuvių šeimininkai keitėsi.
Sėkmingiausiai konditerija čia prekiavo Ch.Čiolakovas.
Jo parduotuvės metinė apyvarta 1897-aisiais siekė 100 tūkst., o pelnas – 10 tūkst. rublių.
Vakarinėje Vokiečių gatvės pusėje esančioje parduotuvėje riestainius pirko ne tik vilniečiai, bet ir kaimiečiai. Juk sugrįžti namo iš turgaus be vadinamųjų „baronkų“ – nevalia.
Be tabako neišsiversdavo
Tais laikais vilniečiai taip pat neatsispirdavo žalingiems įpročiams.
Tai liudija A.Ambrulevičiūtės surinkti istoriniai duomenys apie kitą, 374-osios posesijos, namą.
Jame 1825–1862 metais veikė restoranas, viešbutis, kelios smuklės, kalvio ir skulptoriaus dirbtuvės, kolonijinių prekių parduotuvė, keli vyno rūsiai ir tabako parduotuvės.
Štai name veikusios Dvoržecų spaustuvės metinė apyvarta siekė vos 20 tūkst. rublių, o Vasilijaus Rozentalio tabako parduotuvės – net 100 tūkst. rublių.
Dviračiai keldavo pavojų
Vokiečių gatvėje tais laikais taip pat buvo auksinio jaunimo. Jį atpažinti buvo galima iš dviračių.
372-ojoje posesijoje buvo įsikūrusi Karlo Akeno siuvimo mašinų parduotuvė, kurioje 1897-aisiais jis pradėjo prekiauti dviračiais. Jis vienas pirmųjų vilniečius supažindino su dviračiais guminėmis padangomis.
Dviračiai buvo brangūs, tačiau jais gatvėmis lakstančių jaunuolių buvo nemažai.
Istorikė viename laikraščių aptiko tokią žinutę: „Redakcija vėl gavo kelis skundus dėl nutrūktgalviško dviratininkų važiavimo.
Būsimieji derbistai bandomis (atleiskite, jaunuoliai) beprotiškai laksto, kur vaikšto seniai ir vaikai. Todėl nelaimė yra visiškai galima.“
Saugodavo kojas nuo purvo
Nors dabar Europa kyla prieš asbestą, tais laikais Vokiečių gatvėje lyg niekur nieko prekiauta asbesto įklotais avalynei. Jie vasarą kojas saugodavo nuo karščio, o žiemą – nuo šalčio.
Asbesto įklotai buvo išgirta prekė – jie neleisdavo kojoms prakaituoti, pašalindavo nuospaudas.
Kitos prekės, tais laikais dažnos Vokiečių gatvėje, dabar taip pat nė su žiburiu nerasi. Tai – kaliošai.
„Kaliošai buvo didelis XIX amžiaus atradimas.
Kojos nebeperšlapdavo, o grįžus iš miesto kaliošus kartu su visais purvais galima buvo nusispirti prie durų“, – tvirtino A.Ambrulevičiūtė.
Tad miestiečiai namo grįždavo švariais batais, o atėjus į svečius jų nereikėdavo nusiauti.
Be šių parduotuvių, Vokiečių gatvėje buvo ir daug audinių prekeivių.
„Tais laikais audinių reikėjo ir amatininkams, ir tiems, kas siuvosi drabužius. Juk gatavų drabužių tada dar nebuvo.
Pradėjus kilti gatavų drabužių parduotuvėms, audinių parduotuvių mažėjo, tačiau jų prekybos apyvarta augo. Tai man buvo netikėta. Audinių profesionalūs siuvėjai nenustojo pirkti“, – pasakojo A.Ambrulevičiūtė.
Dešroje – kepti svogūnai
Kokia buvo Vokiečių gatvėje parduodamų prekių kokybė? Leidinyje „Vilenskaja žiznj“ („Vilniaus gyvenimas“) rašoma, kad Vilniaus medicinos draugijos laboratorija vieno tikrinimo metu rado visiškai netinkamų vartoti sūrių, arbatinės ir kai kurių kitų rūšių sausų dešrų, pagamintų „iš netinkamų maistui produktų“.
A.Ambrulevičiūtei tuometėje spaudoje pavyko aptikti ne vieną miestiečio nusiskundimą, kad dešroje rado keptų svogūnų, lašinių su smėlio ir plaukų priemaišomis, anglies dalelėmis.
Vilniečiai maisto produktuose aptikdavo virvių, stiklo gabalėlių, tarakonų, o kartą vienas valgytojas pasiskundė, kad rado vieno colio sudžiūvusį slieką.
Pasitaikydavo ir netikros arbatos – padžiovintų naudotų arbatžolių. Tokios įsiūlydavo žydų parduotuvėse.
Vaikai čiupdavo už skvernų
A.Ambrulevičiūtės žodžiais, Vokiečių gatvės prekeiviai garsėjo įkyrumu, dėl to buvo gautas ne vienas skundas. Skundėsi ne tik miestiečiai, bet ir patys prekybininkai.
Žinodami, kad prekeiviai stvarsto praeivius už skvernų, tempia į parduotuves, net sukelia muštynes, gyventojai pradėjo Vokiečių gatvės vengti.
Lazda atsisuko prieš pačius prekeivius – jų pelnas sumažėjo.
Pavyzdžiui, laikraštis „Naša kopeika“ („Mūsų kapeika“) pasakojo, kad drabužių parduotuvių šeimininkai samdydavo berniukus, kurie stvarsto praeivius, neleidžia jiems ramiai eiti gatve.
Laikraštyje išspausdintas pasakojimas, kaip Vokiečių ir Dominikonų gatvių sankirtoje veikusios drabužių parduotuvės pasiuntinuką mėgino sugauti policininkas Meščianikovas.
Pareigūnas pasivijęs berniuką jį pargriovė. Vaikas virsdamas susižalojo. Keli praeiviai mėgino pasiuntinuką užstoti, vienas jų trenkė policininkui į galvą buku daiktu ir sužeidė.
Nuo įsiutusios minios policininkui teko gintis išsitraukus durklą, jam į pagalbą skubėjo gaisrininkai ir dar keli policininkai.
Raklama sužavėjo istorikę
A.Ambrulevičiūtę sužavėjo reklama, kurios to meto laikraščiuose buvo itin daug.
„Daugiausia Vokiečių gatvės parduotuvių, prekių reklamos radau rusiškuose laikraščiuose. Kodėl taip yra? Todėl, kad lietuviškuose laikraščiuose tais laikais reklamos buvo nedaug.
Be to, šie laikraščiai daugiausia reklamavo knygas, žemės ūkio techniką, spausdino skelbimus valstiečiams.
Viso to Vokiečių gatvėje nebuvo“, – aiškino knygos „Prabilę namai: XIX amžiaus Vokiečių gatvės eskizai“ autorė.
Reklamose ji aptiko nemažai prekių ženklų, kurie vis dar naudojami ir prabėgus dviem šimtmečiams.
Rytinė gatvės pusė iki šių dienų neišliko
Vokiečių gatvės rytinė pusė neišliko. Per 1944 metų mūšius visi namai buvo sudeginti ir sugriauti.
Pasak istoriko Vlado Drėmos, rytinė pusė dalijosi į tris atkarpas. Pirmoje, tarp Didžiosios ir M.Antokolskio (seniau – Mėsinių) gatvių, stovėjo trys namai. Viename jų gimė visoje Europoje žinomas literatūros ir dailės kritikas Judelis (Julianas) Kliačka (1825–1906).
Vokiečių gatvės atkarpoje tarp M.Antokolskio ir Žydų (seniau – Sinagogos) gatvių buvo keturi, o nuo Žydų iki Dominikonų gatvių – šeši dideli namai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą viename jų buvo įsikūręs „Europos“ viešbutis.
Dabar plati Vokiečių gatvė iki karo buvo tik devynių metrų pločio. Istorikai nesutaria svarstydami, kodėl pokariu gatvė buvo išplatinta.
Vienų nuomone, tada per Senamiestį buvo nuspręsta tiesti dvi transporto magistrales. Viena jų, turėjusi sujungti Ukmergės ir Molėtų plentus, turėjo driektis ir per Vokiečių gatvę.
Tačiau kiti istorikai tvirtina, kad Vokiečių gatvės rytinės pusės namai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus dėl tragiškos būklės.
