Nauji atsakymai į dviprasmiškus klausimus
Vasario 16-ąją švęsti kitaip, rašant recenziją apie Smetonoms skirtą monografiją, buvo sudėtingiau, nes šventimas neturėtų būti darbas. Tačiau tik darbas ir tai, ką sukuria žmogus, turi išliekamąją vertę, o šis supratimas neduodamas – jį reikia išsiugdyti.
Tokią potekstę atradau ir šioje knygoje, mintimis nukeliavusi į prieškarį, po kurį mokslininkė I.Jakubavičienė vedžiojo 416-oje monografijos puslapių. Žmona ir vyras, prezidentas ir prezidentienė vienuose namuose, darbuose, priėmimuose, šventėse, artimųjų apsuptyje. Ir taip iki mirties. Istorinė dokumentika ir tikri gyvenimo faktai Lietuvos istoriją studijuojantiems ar jos neišmanantiems skaitytojams knygoje pateikia naujus atsakymus į iki šiol nerimstančius klausimus apie garsią Smetonų šeimą.
Koks Prezidentas buvo Smetona? Kokia buvo jo žmona Sofija? Ar jie naudojosi savo išskirtine padėtimi, ar gyveno kukliai? Ar pasirinkimas palikti Lietuvą 1940 birželio 15-ąją buvo pabėgimas nuo tautos, ar siekimas išsaugoti Lietuvos valstybę? Ar Prezidento mirtis gaisro metu buvo sovietų žvalgybų darbas, ar atsitiktinumas? Visa tai skaitytojas atranda keturių dalių knygoje.
Bajoraitės ir piemens istorija
Pirmojoje dalyje „Lemtingas susitikimas“ istorikė pažvelgia į Sofijos ir Antano gyvenimo pradžią. Bajoraitės ir valstiečių sūnaus vaikystė skyrėsi kaip dvaro rūmai nuo trobesio. Viena augo dvare, kai kitas piemenavo ir ganė. Tačiau kai ką šie žmonės dar vaikystėje turėjo bendra – nuoseklų tikslo siekimą ir sąmoningą lietuvybę.
Antroje dalyje –“Smetonų gyvenimas Vilniuje“ – pateikiami įdomiausi ir reikšmingiausi faktai iš Sofijos ir Antano bendro gyvenimo pradžios, kai išryškėjo, kad šiai porai svarbiausiu junginiu taps Lietuvos nepriklausomybės idėja ir tai, kaip sumaniai sugebėta jos siekti.
Trečioji dalis „Gyvenimas Kaune“ – tai Prezidento kasdienis darbas, šventės, politinė padėtis ir partijų nesusikalbėjimas, o kartu Sofijos meistriškas gebėjimas bendrauti su įvairaus rango ir pareigų žmonėmis, domėtis politiniais procesais, rūpintis ne vien savo šeimos, bet ir patarnaujančių asmenų reikalais.
Ketvirtoje dalis pavadinta „Pasitraukus už Atlanto“, joje dramatiškiausi įvykiai, Smetonų išvykimas, gyvenimas Amerikoje, Prezidento žūtis gaisro metu, kai visi šeimos nariai suspėjo išsigelbėti.
Kaip dvi stiprios asmenybės, kilusios iš skirtingų socialinių sluoksnių, tapo, autorės teigimu, duetu, atskleidžiama pateikiant spalvingą tarpukario Lietuvos socialinės, politinės aplinkos paletę, įrodant, ką gali du žmonės, sugebantys laikytis išvien.
Drąsus, maištaujanti jaunuolis Antanas Smetona, išmestas kartu su dar 32 Mintaujos gimnazistais iš gimnazijos už tai, kad nesutiko melstis rusiškai, nepabūgo „vilko bilieto“ – trise nuvyko į Peterburgą, pas rusų švietimo ministrą, kurį taip sujaudino kaimo vaikų drąsa ir draudimas buvo atšauktas.
Studentas, šalintas iš universiteto už dalyvavimą protesto demonstracijose prieš carinę valdžią, kelis kartus sėdėjęs kalėjime už lietuviškų raštų platinimą ir pirmasis prezidentas, mylimas tautos atstovas, kurio būdo ir veiklos bruožai aprašomi istoriniame ir šeimos gyvenimo kontekste.
Drąsios ir veržlios bajoraitės, siekusios stiprinti lietuvybę savo aplinkoje supratimas, veiklumas ir puikūs komunikaciniai gebėjimai atskleidžia tai, kiek daug ir nesavanaudiškai Sofija dirbo įvairiose organizacijose.
Kartais jai tekdavo pavaduoti prezidentą: „Ponia S. Smetonienė visuomenėje buvo labai vertinama, tad susiklostė praktika – jeigu Prezidentas negali atvykti į renginį, garbės viešnios vaidmenį atlikti buvo kviečiama jo žmona“(275 psl.).
Tačiau vidinis poros gyvenimas, kaip pateikiama monografijoje, nebuvo plačiai garsinamas, ir daugelį skausmų, tragedijų Smetonos išgyvendavo santūriai, ramiai, savo šeimoje. Vaikų ligos, antrosios dukters Birutės mirtis, nepritekliai ir Sofijos pagarba vyrui, kurį vieną kartą visgi buvo sumaniusi palikti, dėl ko tapo dar labiau atsidavusi ir mylinti žmona, kiekvieną savo laišką baigdavusi žodžiais: „Bučiuoju Tave labai labai. Tavo žmona“.
Nepriklausomos valstybės istorikų pranašumas
Beveik du dešimtmečiai politinio elito Olimpe Smetonų šeimą įamžino Lietuvos istorijoje, o ši pusę amžiaus buvo kraipoma, skandalingai žeminant pirmąjį Lietuvos prezidentą ir jo artimuosius, aiškinant sovietiniuose vadovėliuose, koks bailys ir godus buvęs šis politikas. Tačiau melas ir nepelnytas vertinimas istorijoje tebūna laikini. Knygoje rasime tikruosius Antaną ir Sofiją – intelektualų, santūrų ir diplomatišką vyrą ir praktiško požiūrio, energingą, veržlią, ryžtingą, neatidėliojančią spręstinų problemų žmoną.
Ar tuomet, kai valdė Antanas Smetona, stojo žiaurus autokratinis režimas, negailestingas liaudžiai? Pupų Dėdės istorija, kai šis 11 kartų sėdėjo kalėjime už pašaipias dainas, rodytų, kad autokratinis režimas nebuvo tik politinės sistemos pavadinimas. Tačiau paties Antano Smetonos pasodinimas į kalėjimą sakytų, kad ir jam kirto amžiaus pradžioje Europoje vyravusių autokratinių valdymo metodų rykštė.
Visgi sovietų propaganda giliai įskverbusi lietuviams į sąmonę ir daugelis dar ir šiandien joje aptinka palikusio tautą ir pabėgusio prezidento įvaizdį. Tarsi pamirštama, kad panašiu metu iš savo valstybių dėl vokiečių okupacijos pasitraukė Nyderlandų, Norvegijos, Belgijos ir kitų šalių vyriausybės, tačiau dėl šio sprendimo niekada nepatyrė tokio pažeminimo kaip Lietuvos Prezidentas.
Monografijoje motyvuotai aiškinama: prezidentas buvo mylimas žmonių, ir iš Lietuvos traukėsi, nes negavo ministrų pritarimo pradėti pasipriešinimą okupacijai. Jis gerai žinojo, kas yra bolševikų maras. Apie bolševikus ir tai, ką jie sugeba, dar 1919 m kovą Sofijos krikšto mama Gabrielė Petkevičaitė Bitė vaizdingai rašė: „Vagys, žmogžudžiai, plėšikai – tai vardai, kuriuos mūsų liaudis tiems teisybės ieškotojams įdėjo. Užteko dviejų patrankos šūvių, kad bolševikų Panevėžyje neliktų. Ne sykį klausiu savęs, ar tokie Kapsukai, V.Poželos iš tikrųjų nežinojo ir nesuprato, kokias laukines gaujas jie atkvietė savo tėvynės terioti?!“
Autorės teigimu, A. Smetona nenorėjo tapti sovietų marionete ir beprasmiškai žūti – jis stengėsi ieškoti kitų galimybių iki galo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. „Tai buvo protingas ir ryžtingas valstybės vadovo žingsnis. Būtent sovietai, norėdami sutrypti jiems sunkiai pasiekiamą A. Smetonos autoritetą, sukūrė legendą apie gėdingai iš šalies bėgantį Prezidentą. Deja, ja dar tebetiki tūkstančiai lietuvių“ (414 psl.).
Autorės mokslinio stiliaus negalima būtų apkaltinti nuobodumu ar sausumu, o tarp skiriamų dviejų mokslinio stiliaus postilių – specialiojo ir populiariojo – šįkart dominuojančiu galima pavadinti populiarųjį. Be dviprasmybių ir kartu įdomiai aprašomi istoriniai faktai, cituojami dokumentai ir asmeniniai laiškai sukuria ne akinančią mozaiką, o vientisą, aiškų dviejų žmonių portretą, kurį vertinti paliekama pačiam skaitytojui.
Istorikė neperša savos nuomonės, nes, skirtingai nei sovietams valdant, demokratinėse sistemose mokslas pirmiausiai ieško objektyvios tikrovės, galinčios padėti paaiškinti, pažinti reiškinius, įvykius, žmones, o ne suteikti jiems troškų propagandos kvapą.
Šioje monografijoje nauji atsakymai į daugelį klausimų pateikiami profesionaliai, išsamiai, kiekvieną jų argumentuojant faktais, dokumentais, laiškais. Komunikatyvinė mokslinio stiliaus funkcija monografijoje sustiprinama dėstymo nuoseklumu, dalykiniu tikslumu, išsamumu, pabaigoje pateikiant nuo simpatijų ar antipatijų nepriklausantį, mokslinį apibendrinimą.
Vienas vertingiausių duetų Lietuvos politikoje
Nuo svetimų žmonių slėptas asmeninis gyvenimas ir kartu pasitikėjimas svetimais patarnaujančiais žmonėmis, kultūringas ir dėmesingas elgesys su bet kokiai visuomenės klasei priklausančiu individu Smetonų porai buvo turbūt įgimtas dalykas. Na o moters įtaka vyrui visada išliks esmine jo karjeros ir sėkmės siekimuose.
Autorė pastebi, kad Lietuvos Prezidento institucijos istorija neprilygsta JAV Prezidento istorijai, pradžią skaičiuojančiai nuo 1789 m., kai buvo išrinktas pirmasis Prezidentas Džordžas Vašingtonas (George Washington).
„Tačiau lygindami aktyviausias Prezidentų sutuoktines, galime išvesti tam tikrų paralelių tarp S.Smetonienės ir JAV pirmųjų damų – E. Ruzvelt (1933–1945 m.) ir H. Klinton (1993–2001 m.). Jai (S.Smetonienei – aut. past.) priklauso labai graži frazė, linkėjimas Lietuvos moterims: „Norėčiau, kad lietuvės būtų pavyzdžiu kitų šalių moterims.“ Manau, jis galėtų kviesti lietuvaites nepamiršti savo šaknų šiandienos globaliame pasaulyje“, – rašo I. Jakubavičienė.
Dauguma moterų apdovanotos gilia intuicija ne tik namų ruošos ir vaikų auginimo, bet ir mokslo srityje. Ši monografija tarsi tai dar kartą patvirtina: istorikė sugebėjo atskirti istorines asmenybes nuo joms lipdomų stereotipinių vertinimų, atkeliavusių iš sovietizmo.
Galima pasidžiaugti, kad apie Antaną Smetoną ir patarimą statyti jam paminklą suoliuko pavidalu pasienyje kalbėjęs vyras istorikas yra ne vienintelis Lietuvos istorijos žinovas. Monografijos autorė atskleidžia esminį prezidento A.Smetonos pasirinkimą kitokiame kontekste – išsaugoti tai, ką įmanoma. Statyti suoliuką reikėtų tiems, kurie nutarė nesipriešinti ir pasipriešino pačiam Antanui Smetonai, raginusiam priimti sprendimą Lietuvos kariuomenei ginklu stabdyti okupantą.
Mokslininkė Ingrida Jakubavičienė sukūrė ir knygą, ir galimybę lietuvių tautai kalbėti su pasididžiavimu, o ne sovietiniu niekinimu, apie savo istoriją ir du žmones, sąmoningos lietuvybės kelią pasirinkusius ir iš jo niekada neišklydusius. Jie nebuvo didvyriai ir neatstatė krūtinių bolševikų kulkoms, tačiau visas jų gyvenimo darbas buvos skirtas Lietuvos valstybei ir nepriklausomybei nuo svetimų įtakų išsaugoti.
