Šiandien šalis vėl grįžo į kasdienybę, o prasidedanti neeilinė Seimo sesija, per kurią opozicija sieks ne tik surengti apkaltą „darbiečiui“ V.Gapšiui, bet ir atstatydinti du ministrus, primena, kad politinė santarvė Lietuvoje įmanoma nebent per šventes, ir tai ne visada.
Šiemet Vasario 16-oji praėjo gana ramiai, išskyrus nebent kaip paprastai vidaus politinius varžovus ir Rusiją pliekiančio konservatorių patriarcho V.Landsbergio kalbą iš Signatarų namų balkono Vilniuje ir prieš pabėgėlius nukreiptas tautininkų eitynes Kaune.
Panašių epizodų, matyt, bus ir per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjimą Kovo 11-ąją. Liepos 6-ąją mūsų laukia dar ir trečia su viduramžių valstybe siejama šventė – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.
Reta šalis švenčia net tris valstybingumo šventes, bet tai lėmė istorija – 1795-aisiais Lietuvą jėga prisijungė Rusijos imperija, o po 123 metų atkurtą tautinę valstybę 1940-aisiais sunaikino Sovietų Sąjunga. Tautai prireikė pusės amžiaus nepriklausomybei atkurti.
Visos trys valstybingumo datos – labai svarbios. Šia prasme lietuviai turtingesni už istorinio likimo brolius latvius ar estus, negalinčius pasigirti viduramžius menančia valstybės istorija.
Tvirčiausias šventės tradicijas turi Vasario 16-oji. Ši data buvo pasipriešinimo okupantams simbolis, minima slapta susibūrusių lietuvių net Sibiro tremtyje arba bent širdyje, o Vakaruose atsidūrę tautiečiai tą dieną primindavo visam pasauliui Lietuvos teisę būti laisvai.
Vasario 16-oji ir šiandien yra žmonių susitelkimo, patriotizmo šaltinis, tik reikia mokėti juo naudotis. Ar tai pavyksta? Anaiptol ne visuomet.
Tiesa, pamažu jau atsikratoma didžiausios valstybinių švenčių bėdos – oficialumo, valdiškos duoklės istorijai atidavimo, nors minint istorines datas nevengiama skaldyti visuomenės, suvedinėti sąskaitų su politiniais oponentais.
Savaip simboliška, kad šįmet Vasario 16-osios išvakarėse protesto mitingą sostinėje surengė didesnių atlyginimų reikalaujantys pedagogai, kurie grasina po savaitės pradėti neterminuotąjį streiką.
Lietuvos švietimo sistemos sukūrimas nuo pamatų laikomas vienu didžiausių tarpukario metų valstybės laimėjimų. Mokytojo profesija tais laikais buvo itin prestižiška ir atlygis gerokai viršijo skurdžiai gyvenančios visuomenės vidurkį.
Kita vertus, anuometė Lietuvos mokykla buvo svarbiausia jaunimo patriotizmo kalvė.
Ar šiuolaikiniai mokytojai labai stengiasi diegti mokiniams patriotiškumą? Vargu, jei į protesto mitingą jie išsirengė su lagaminais, taip perspėdami valdžią, kad irgi gali emigruoti.
Žinoma, patriotiškais šūkiais išsivaikščiojimo nesustabdysi. Norėdama sutelkti visuomenę, paskatinti žmones savo jėgas ir gebėjimus skirti tėvynei, valdžia pirmiausia turi pasirūpinti teisinga socialine ir ekonomine politika, ūkio pažanga, gerovės augimu.
Žmonių sąmonėje valstybei svarbias sukaktis labiau nei istorikų knygos įtvirtina kasdien matomi simboliai, paminklai. Galima sakyti, kad Lietuvai ypač nesiseka savo istorijai suteikti materialiojo atminties pamato.
Jau praėjo ketvirtis amžiaus, kai iš Vilniaus Lukiškių aikštės kranu užkabintas nuskriejo į istorinę nebūtį Lenino paminklas.
Šis vaizdas tuomet apkeliavo viso pasaulio televizijų ekranus, bet pati aikštė ir šiandien nepasikeitusi – visuomenė nugrimzdo į nesibaigiančius ginčus, kokio paminklo reikėtų šiai istorinei Lietuvos vietai.
Kai Kultūros ministerijos skelbtą konkursą laimėjo skulptūra „Tautos dvasia“, jau atrodė, kad bent Vasario 16-osios šimtmetį pavyks sutikti sutvarkyta Lukiškių aikšte. Bet dabar neaišku, ar ginčai nesitęs ir jubiliejiniais metais, nes pasigedus „Tautos dvasioje“ kovos už Lietuvos laisvę simbolikos, siūloma pastatyti Vyčio skulptūrą.
Aišku, gali tekti skelbti naują konkursą, gal net prasidės teismo procesai, o Lukiškių aikštė dar nežinia kiek metų dvelks sovietmečiu.
Vilniuje iki šiol nėra ir paminklo Vasario 16-osios Akto signatarus sutelkusiam J.Basanavičiui. Nors artėjantis šimtmetis verčia paskubėti, niekaip nepavyksta sutarti net dėl vietos paminklui – Kultūros ministerija vis nesusikalba su Vilniaus savivaldybe. Tam trukdo ir meno žmonių ambicijos bei interesai.
Istorinės atminties projektai buksuoja ne tik sostinėje. Šįmet minimas Saulės mūšio 780-metis, o jam įamžinti į prieš aštuonerius metus sumanytą memorialą Joniškio rajone jau sukišta 600 tūkst. eurų, bet tolesnis finansavimas nutrauktas, o įrengta dalis ima sparčiai nykti.
Dešimtmečiais neįgyvendinami istorinių datų ir asmenybių įamžinimo sumanymai neabejotinai kompromituoja valstybę.
Politikai tikrai negali teisintis, kad nesutaria ir patys menininkai. Čia reikia tik politinės valios, kad būtų padėtas taškas amžiniems ginčams.
