Nors kalbama apie laikotarpį, kurio liudininkų beveik nebėra, įvairūs šaltiniai dar saugo gyvus ir linksmus prisiminimus – pavyzdžiui, nemažai bėdų galėjo sukelti netgi nemokėjimas šokti.
Anot L.Janauskienės, vienas džentelmenas, šokdamas su dama, primynė ir nuplėšė jos suknelės uodegą. Bet nuplėšė taip, kad pasirodė net damos keliai. Po šio incidento merginos kavalierius išsikvietė nerangų šokėją į teismą, kur buvo piktinamasi, kad visokie kerėplos nemokėdami šokti žemina damos garbę.
Tarpukariu tradicijos kurtos nuo nulio
Cariniame Kaune pasilinksminimo vietų buvo labai mažai. Kavinių ir restoranų kultūros, kitaip nei Vakaruose, nebuvo, o to meto kavinės, istoriko Andriaus Zeigio teigimu, nedaug kuo skyrėsi nuo paprasčiausių viešnamių.
„Carinės imperijos laikais XIX a. restoranų buvo mažai, nes caras teduodavo tris leidimus. Be to, nebuvo ir poreikio – klestėjo kontrabanda, tad restoranų verslas neapsimokėjo. XIX a. veikdavo du trys restoranai (jau nebe karčiamos), juose buvo parduodama nebe degtinė, o prabangesni gėrimai – likeris, romas. Kadangi moterims buvo draudžiama eiti į restoranus, juose nebuvo muzikos ir šokių. Vis dėlto laisvo elgesio merginų ir netgi atskirų kambarėlių klientams ten buvo“, – pasakojo A.Zeigis.
1918 m. nepriklausomoje Lietuvoje Kaunas, praradus Vilnių, tapo madingu miestu: atsirado naujasis elitas, po truputį gerėjo ekonominė padėtis, tad augo ir linksmybių poreikis. Tradicijų linksmintis nebuvo – jos kurtos nuo nulio. Prieškario linksmybių gyvenimą tyrinėjęs istorikas Linas Saldukas sakė, kad jau nuo pačios XX a. pradžios (galbūt nuo XIX a. pabaigos) veikė garsusis „Metropolis“. Jis veikė ir per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau iš esmės buvo skirtas tik vokiečiams.
„Baigiantis karui, vaizdas buvo labai liūdnas. Kaip prisimena amžininkai, visas miestas buvo suniokotas, apleistas, prie parduotuvių, labdaros ir šalpos organizacijų driekėsi didžiausios eilės. Apie kavines tarsi niekas net negalvojo, tačiau yra žinoma, kad, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, „Metropolyje“ buvo audringai lėbaujama. Daugiausia tai darė vokiečių kareiviai: pasikvietę merginų, jie šventė įvairias asmeninės progas, karines pergales, galbūt laistė ir pralaimėjimus. Todėl Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, reikėjo viską kurti nuo pat pradžių“, – kalbėjo L.Saldukas.
Kasdien linksmybėms - iki 60 tūkst. litų
Kavinių kultūros pradininkai Lietuvoje – studentai, parvykę iš užsienio. Drauge su žiniomis iš Krokuvos, Sankt Peterburgo, vėliau – ir Paryžiaus jaunimas parsivežė ir laisvalaikio idėjų bei miestietiškos kultūros patirčių. Taigi kavinių ir restoranų tinklas, kitaip tariant, miesto kultūros ženklai ir miesto kultūrinio gyvenimo erdvės Kaune sparčiai plėtėsi.
Tai liudija ir skaičiai: 1939 m. duomenimis, Kauno restoranuose kasdien apsilankydavo apie 3 tūkst. klientų, kurie kasdien čia palikdavo 20–50 tūkst. litų. Kasdien buvo išleidžiama dar 8 tūkst. litų už 24 tūkst. bokalų alaus ir 3 tūkst. litų paliekama kavinėse. Taigi 1939 m. pabaigoje –1940 m. pradžioje, kai Lietuva, ypač Kaunas, išgyveno klestėjimo laikotarpį, kasdien būdavo išleidžiama ne mažiau kaip 50–60 tūkst. litų vien linksmybėms.
„1939 m., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, Kaune gyveno apie 154 tūkst. žmonių, tad reikėjo ir kavinių, ir restoranų, ir kitokių laisvalaikio praleidimo vietų, – dėstė L.Saldukas. – Žinoma, kad 1939 m. Kaune buvo apie 60 restoranų, 30 alaus barų. Tikslaus kavinių ir valgyklų skaičiaus neužfiksuota, bet reikia manyti, kad jų buvo gana daug.“
Garsiausios kavinės arba restoranai buvo „Metropolis“, „Versalis“, „Monika“, „Aldona“, „Ženeva“, „Božegraika“, o Konrado kavinėje daugiausia rinkdavosi bohemos atstovai: dailininkai, rašytojai, teatro artistai. Ši kavinė buvo skirta intelektualioms diskusijoms, kultūriniams pašnekesiams, tad ten nedaug vietos likdavo apkalboms.
„Paskalos klestėjo kituose restoranuose ir kavinėse, pavyzdžiui, „Metropolyje“, kur rinkdavosi aukšto lygio valdininkai, užsienio ambasadų darbuotojai, taip pat – nelabai turinčios ką veikti aukštų valdininkų žmonos. Be abejo, šie prabangūs restoranai dažnai būdavo skirti save parodyti ir į kitus pasižiūrėti“, – teigė L.Saldukas.
Dažnai į prabangesnius restoranus ir kavines publiką traukdavo tuo metu labai populiarių Lietuvos estrados pradininkų koncertai: „Metropolis“ ir „Versalis“ garsėjo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, Lietuvos estrados pradininkų Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniauskio, Antano Graužinio šlageriais. Be to, būta ir kitokio pobūdžio pramogų - pavyzdžiui, vykdavo kabareto programos.
„To meto restoranai iš esmės atliko naktinių klubų vaidmenį, tik buvo kur kas mažiau demokratiški negu dabar, nes juose lankydavosi aukšti valdininkai, daug uždirbantys žmonės, žinoma, ir laisvo elgesio merginos. Tuo metu tikrai nebuvo įprasta restorane lankytis jauniems ar menkai įtakingiems žmonėms, išskyrus studentus. Tačiau ir jie ne kiekvienas išgalėjo apsilankyti prabangiausiuose restoranuose“, – pasakojo istorikas.
Pobūviai buvo brangi pramoga
Ne kiekvienas galėjo lankytis prabangiausiuose restoranuose, juo labiau – aukštuomenės pobūviuose. Švenčių viešumoje tradicija sparčiausiai plėtojosi 4-ajame dešimtmetyje, ypač 1937 m. Kaune pastačius Karininkų ramovę. Čia įsikūrusiame restorane arba pokylių salėje vykdavo puošnūs pokyliai, kur galėjo susirinkti iki 1 000 to meto įtakingiausiųjų.
Šventės vykdavo ir tautininkų rūmuose „Pažanga“, „Neo-Lithuanios“ rūmuose, kitų visuomeninių organizacijų patalpose, kurių, Kaunui augant, vis daugėjo. Puotų buvo labai daug ir labai įvairių. Jas rengė užsienio atstovybės, aukštosios mokyklos, bohema.
Pasak prieškario balių tradicijas tyrinėjančios istorikės L.Janauskienės, visi norėjo ir mokėjo linksmintis. Vis dėlto to meto aukštuomenei tai buvo ir gana brangus malonumas: su ta pačia suknele antrą kartą pasirodyti ne visuomet norėjosi, todėl damos siūdindavosi, pirkdavo ar siųsdavosi iš užsienio naujus apdarus. Kaune siuvėjų buvo nemažai, tačiau suknelės buvo vežamos ir iš mados sostinių Paryžiaus, Londono.
„Buvo perkami ir padėvėti drabužiai, – pasakojo L.Janauskienė. – Pavyzdžiui, laikraštyje buvo aprašytas skandalas, kai viena ponia nusipirkusi išeiginę nenaują suknelę nuo jos užsikrėtė kažkokia liga.“
Vienas tarpukario žurnalistas suskaičiavo, kad damai išsiruošti į pokylį kainavo apie 500 litų, vyriškiui – 200–300 litų, taigi pora vienam pokyliui išleisdavo iki 1000 litų.
„Šeimai dalyvauti derėdavo mažiausiai dviejuose ar trijuose sezono pokyliuose. Vienas didžiausių buvo metinis Spaudos balius, į kurį susirinkdavo ir vyriausybės atstovai, ir karininkai. Tačiau balių buvo labai daug, beveik kiekviena interesų grupė turėjo savo atskirus balius. Žinoma, buvo tokių, kaip Spaudos balius, kur norėjo patekti visi, todėl už kvietimus reikėdavo susimokėti“, – pasakojo L.Janauskienė.
Pasak istorikės, dalyvavimas baliuje buvo ne tik asmeninė šventė, bet ir statuso visuomenėje rodiklis, noras pasipuikuoti, beje, kritikuotas ir tais laikais: „Tai buvo metų įvykis, šventė, galimybė save parodyti, į kitus pažiūrėti ir, žinoma, gerai praleisti laiką. Tačiau vertinimų būdavo įvairių. Tarkim, kai kur prezidento žmona Sofija Smetonienė minėta ir su pašaipa, kad brangiais kailiais, šilkais apsirėdžiusi norėdama pasipuikuoti. Taigi baliai buvo vertinami ir kaip tuštybė.“
Antra vertus, tai buvo šventė, per kurią buvo renkami pinigai labdarai, taigi tai skatino ir visuomenės pilietiškumą, norą aktyviai dalyvauti to meto procesuose ir remti ne tik žodžiais, bet ir pinigais.
Priminta suknelė pristabdė karjerą?
Nors kalbama apie laikotarpį, kurio liudininkų jau beveik nebėra, įvairūs šaltiniai dar saugo gyvus ir linksmus prisiminimus. O jų, mums dabar gana neįprastų, prieškariu netrūko. Pavyzdžiui, nemažai bėdų galėjo sukelti netgi nemokėjimas šokti.
„Vienas džentelmenas, šokdamas su dama, primynė ir nuplėšė jos suknelės uodegą. Bet nuplėšė taip, kad pasirodė net damos keliai. Po šio incidento merginos kavalierius išsikvietė skriaudėją į teismą, kur buvo piktinamasi, kad visokie kerėplos nemokėdami šokti pažemina damos garbę. Dar pasakojama, kad vieno karininko, primynusio S.Smetonienei suknelę, karjera kuriam laikui buvo sustabdyta“, – atskleidė L.Janauskienė.
Kauno bohema turėjo savą nišą. Konrado kavinėje vykdavo intelektualūs pašnekesiai, „Božegraikoje“ – studentų ir dėstytojų vakarėliai, „Metropolyje“ – bohemos naujamečiai karnavalai.
„Į karnavalus buvo žiūrima labai rimtai – buvo siuvami ne tik kostiumai, bet ir puošiama aplinka, gaminamos dekoracijos, – pasakojo L.Janauskienė. – Kalbant apie kaukes, pirmaudavo dailininkas Rimša. Žmonės, išgirdę, kad jis eis į karnavalą, nusivildavo, nes žinodavo, kad pirmos vietos už kostiumą nebegaus. Pavyzdžiui, yra išlikusių nuotraukų su milžiniška, pusės žmogaus ūgio skrybėle. Taip pat yra pasakojimas, kaip jis kviesdavo visus į kažkokią būdelę, o ten parodydavo savo nuogą sėdimąją.“
Išliko daug pasakojimų ir apie to meto etiketą. „Vyriškis negalėjo nuogomis prakaituotomis rankomis paliesti damos nugaros, todėl buvo privalomos pirštinės. Jei atlydėjai damą, reikėjo būtinai pasamdyti mašiną ir palydėti ją į namus, kitaip būtų nepadoru. Iš tikrųjų viskas vyko panašiai, kaip ir šiais laikais. Tačiau šiandien sunku patikėti, kad prieš 90 metų, kai buvo visiškai kitokios priemonės ir požiūris į kosmetiką, taip pat reikėdavo užsirašyti į kirpyklą, pasidaryti makiažą, manikiūrą, kitas procedūras“, – kalbėjo L.Janauskienė.
LRT Klasikos laida „Manasis aš“
