Juostos režisieriai italas Maxi Dejoie ir lietuvė Virginija Vareikytė pabandė kitokiu žvilgsniu įvertinti lietuvių disidentų ir sovietmečio saugumo darbuotojų veiklą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
1979 metais V.Skuodis buvo suimtas už antisovietinę veiklą ir tardymo izoliatoriuje praleido metus. Tuomet ir užsimezgė dviejų Vytautų, esančių skirtingose barikadų pusėse, pažintis.
Filme V.Skuodis prisiminė vieną pokalbį su KGB tardytoju. Disidentas buvo jau pusmetį praleidęs kameroje, kai per vieno tardymą V.Urbonas jo paklausė, kaip jaučiasi.
„Gerai. Kiek knygų jūs perskaitėte per pusmetį?“ – paklausė suimtasis.
„Na, gal vieną“, – atsakė tardytojas.
„O aš gal penkiasdešimt. Turiu daug laisvo laiko. Jei dar pusmetį čia praleisiu, perskaitysiu dar penkiasdešimt“, – planavo V.Skuodis.
„Gerai jums“, – tarsi pavydžiai pasakė tardytojas.
„Tai galime pasikeisti vietomis“, – šyptelėjo suimtasis.
Geologas, gamtos mokslų daktaras V.Skuodis prieš filmavimo kameras šį atsitikimą pasakojo su šypsena.
Apie savo tardytoją universiteto docentas pasakojo be jokio pykčio. Pasikvietęs V.Urboną į namus, jį pavaišino arbata su pyragu, padovanojo savo knygą su dedikacija.
Buvęs disidentas V.Skuodis net gyrė savo tardytoją, didele dalimi lėmusį jo likimą: „Darbe V.Urbonas buvo korektiškas tardytojas.“
Tai girdėdamas buvęs sovietų saugumietis jaudinosi ir atrodė suglumęs. Vyras nuoširdžiai gailėjosi praeities ir darbo KGB sistemoje.
„Su docentu buvo įdomu dirbti ne kaip su tardomuoju, o kaip su žmogumi. Šis bendravimas praturtino mano pažinimą, padėjo suprasti, kaip gimsta disidentai“, – kalbėjo buvęs KGB darbuotojas.
Tardytojo V.Urbono asmeninis gyvenimas buvo dramatiškas. Jis buvo vedęs rusę, kuri gyveno Maskvoje, turėjo gerą darbą.
Lietuvis veržėsi išvykti gyventi pas žmoną, tačiau jo neišleido. Nepadėjo ir sutuoktinės nėštumas. „KGB – ne pereinamasis kiemas“, – rėžė jam viršininkai.
Gimė sūnus. Kai jam buvo dvi savaitės, V.Urbono žmona nusižudė.
Tuo metu tardytojas neturėjo jokių artimųjų, gyveno bendrabutyje, tad parsivežęs sūnų į Lietuvą laikinai atidavė jį į vaikų namus.
Kai po trejų metų nutarė sūnų pasiimti, buvo išsiųstas dirbti į tuometę Čekoslovakiją.
Po kelerių metų sūnų susigrąžino ir užaugino su antrąja žmona.
„Dabar esu laikomas nusikaltėliu. Norėtųsi, kad žmonės pradėtų suprasti, jog to laiko santvarkos grandinėje buvo visokių žmonių. Ir po šio filmo nežinia kaip bus“, – nerimavo V.Urbonas, praskleidęs savo praeities šydą.
V.Skuodis jį bandė raminti. Mokslininkas sakė nekaltinantis nei likimo, nei žmonių, atėmusių aštuonerius laisvės metus.
„Disidentui sėdėti kalėjime yra aukščiausias veiklos įvertinimas. Jeigu to nebūtų buvę, nebūčiau parašęs 16 knygų“, – šypsojosi V.Skuodis.
Panašiai likimo kirčius vertino ir kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Šis disidentas nuo 16-os buvo persekiojamas KGB, Sibire praleido šešerius metus.
„Nevertinu to laiko kaip negatyvios patirties, nes visa tai turėjo prasmę“, – sakė J.Sasnauskas.
Filme rodomi vaizdai iš antisovietinio mitingo, vykusio 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
Jaunas J.Sasnauskas jį kalbinančiam žurnalistui tuomet pasakė, kad Lietuva turi būti lietuvių.
Nuo paauglystės pogrindinėje veikloje dalyvavęs būsimas kunigas KGB tardymo izoliatoriuje praleido vienus metus, vėliau buvo ištremtas į Sibirą.
Filme jis pasakojo, kaip 1981-aisiais, Naujųjų metų naktį, gulėdamas kameroje svajojo apie laisvę, taip pat prisiminė vieną geraširdį prižiūrėtoją, kuris kartą jam atidavė iš namų atsineštus pietus – duonos su virtais kiaušiniais.
„Ištverti laiką tardymo izoliatoriuje padėjo malda, tikėjimas idėjomis. Manau, kad mano artimiesiems buvo sunkiau“, – kalbėjo kunigas.
Verslininkas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas už J.Sasnauską vyresnis tik ketveriais metais. Filmo kūrėjams jis pasakojo apie savo KGB karininko karjerą.
Jis sakė nuo mažens romantizavęs žvalgybininkų, saugumo pareigūnų veiklą.
D.Arlauskas KGB ideologinės kontržvalgybos institucijose išdirbo trejus metus.
Buvęs operatyvinis darbuotojas prieš kameras prisiminė, kaip sekamuose butuose montuodavo klausymosi, filmavimo aparatūrą, ir tvirtino dėl nieko nesigailįs.
Medikas, filosofas Algirdas Statkevičius ilgus metus buvo kankinamas įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Dvasinę ir fizinę sveikatą nelaisvėje praradęs vyras sunkiai rinko žodžius.
„Buvo labai tamsu ir labai šalta. Išrengė nuogai ir įgrūdo į kamerą. Po kiek laiko atnešė medines groteles ir pasakė, kad galima ant jų atsigulti. Kameroje nebuvo net kur atsisėsti. Kai kada girdėdavome muziką, skambančią iš netoliese esančios Konservatorijos (Dabar – Muzikos ir teatro akademija. – Red.). Keistas jausmas“, – 1980 metų areštą prisiminė A.Statkevičius.
Disidentas prisiminė, kad sąlygos KGB tardymo izoliatoriuje buvo siaubingos. Anot jo, kai kurie kaliniai būtų sutikę verčiau mirti nei visa tai kęsti.
KGB pavojingu sovietinei sistemai pripažintas A.Statkevičius iš tardymo izoliatoriaus buvo pervežtas į psichoneurologinę ligoninę Černiachovske (Kaliningrado sritis).
Po trejų kankinimo metų vyras buvo išvežtas neva gydytis į Taškentą (Uzbekija).
Disidentas buvo paleistas 1988-aisiais, spaudžiant tarptautinei bendruomenei. Tais pat metais jis buvo ištremtas į JAV, kur skaitė paskaitas ir išleido knygą „Psichiatrijos inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje“.
JAV psichiatrų komisija A.Statkevičių pripažino visiškai sveiku.
Gyvenimo smūgių sužaloto vyro atmintis jau silpna. Filme pasakoti istoriją jam padėjo žmona Ona.
„Daug tokių porų išsiskirdavo, po ilgų nesimatymo metų visi būdavo pasikeitę. Moterys išmokdavo savarankiškumo, vyrai grįždavo nervingesni, palūžę dvasiškai.
Aš kantrai laukiau grįžtančio Algirdo. Artimieji man siūlė skirtis, bet nesutikau, labai mylėjau savo vyrą“, – sakė O.Statkevičienė.
Kolekcininkas Zigfridas Jankauskas nelaisvėje praleido devynis mėnesius. Jis buvo suimtas vien už tai, kad rinko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir nepriklausomos Lietuvos laikų monetas.
Kai 1982 metais sovietų valdžia uždraudė kolekcionuoti iš sidabro, aukso ar kitų tauriųjų metalų nukaltas monetas, Z.Jankauskas nusprendė kolekciją padovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Už tai jis paprašė sudaryti ir išleisti kolekcijos katalogą.
Kolekcininkas įsitikinęs, kad tuo draudimu valdžia stengėsi slopinti domėjimąsi Lietuvos istorija.
Itin vertinga Z.Jankausko kolekcija muziejaus nesudomino, tačiau patraukė KGB dėmesį.
Kolekcininkas buvo sekamas, o namuose vis atsirasdavo ženklų, bylojančių apie slaptas kratas.
Galiausiai, įviliotas į dviejų numizmatikos profesionalais apsimetusių, veikiausiai KGB darbuotojų pasalą, Z.Jankauskas buvo suimtas Vilniaus viešbutyje „Astorija“.
KGB tardymo izoliatoriuje jį bandyta palaužti tiek fiziškai, tiek morališkai. Devynis mėnesius trukusi drama baigėsi kolekcininko išteisinimu.
Operatorius nesuprato filmo herojų kalbos
-- Filmo režisierius M.Dejoie sakė, kad kalbėti prieš kameras sunkiausiai buvo įšnekinti V.Urboną.
-- Iš pradžių buvęs KGB tardytojas atsakinėjo raštu, bet pamažu režisieriui pavyko prikalbinti jį nusifilmuoti.
-- Nelengva užduotis teko ir italų operatoriui Federico Torresui. Mat jis turėjo įsijausti į filmo veiksmą nesuprasdamas herojų kalbos.
„Jau darbo pradžioje tai tapo tarytum kūrybiniu pranašumu. Teko jausti žmogų iš žvilgsnio, veido išraiškos. Kai peržiūrėjau filmą su vertimu, supratau, kad gerai perteikiau emocijas“, – prisiminė operatorius.
