Karaliaus S. Batoro sarkofagas Krokuvoje buvo atnaujintas po devynių mėnesių restauracijos. Nuo sarkofago nuimtos apnašos ir pakeista pagrindinė metalo konstrukcija. Po atnaujinimo išryškėjo anksčiau apnašų sluoksniu padengtos detalės, tarp jų – ir paties S. Batoro portretas.
Restauratoriai teigia neslepiantys susižavėjimo talentingais menininkais, kurie kūrė šį šedevrą.
Vavelio katedros kunigas Zdzislawas Sochackis pažymi, kad S. Batoro sarkofagas buvo pagamintas dar 1588 metais, tačiau po restauracijos, anot kunigo, „jis vėl toks gražus, koks buvo karaliaus laidotuvių dieną“.
Iki vasario vidurio Vavelio katedros lankytojai turi unikalią galimybę – Vazų koplyčioje galima išvysti visą S. Batoro sarkofagą. Skelbiama, kad vėliau jis bus perkeltas į kriptą ir matysis tik viršutinė jo dalis.
Vavelio pilis nuo seno buvo Lenkijos karalių rezidencija, bet joje S. Batoras jau buvo palaidotas kaip Abiejų Tautų – Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas. Šv. Stanislovo ir Vaclovo bazilika yra pagrindinė Krokuvos vyskupijos bažnyčia ir viena svarbiausių katalikų šventovių Lenkijoje. S. Batoras irgi buvo katalikas ir daug savo laiko skyrė būtent katalikybės stiprinimui per kontrreformaciją. Kaip pagrindinę jėgą, padedančią katalikiškajam tikėjimui įveikti naujųjų laikų iššūkius, jis matė švietimą, todėl aktyviai rėmė jėzuitus.
Būtent 1579 m. balandžio 1-oji tapo diena, kai karalius S. Batoras išdavė Vilniaus jėzuitų akademijos atidarymo privilegijų raštą. Šis raštas – tai ir vienos iš seniausių Vidurio Europos aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto – pradžia.
Šalia nuopelnų katalikybei ir Vilniui, S. Batoras dažnai pateikiamas kaip sėkmingiausiai, nors tik dešimt metų, unijinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę valdžiusio karaliaus pavyzdys.
Karo žygių šlovę S. Batoras pelnė sustabdydamas galingiausios Lietuvos ir Lenkijos varžovės – Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės – invaziją.
