– Kaip tą naktį atsidūrėte Aukščiausios Tarybos pastate?
– 1991 metų sausį po Kazimieros Prunskienės atsistatydinimo „Lietuvos
kronikos“ operatoriams buvo leista kino kameras laikyti namuose. Taip
pat išdalijo ir kino juostos. Jei kas įvyksta – čiumpi kamerą ir leki.
Sausio 12–osios vakare išgirdau: važiuoja. Griebiau savo kamerą ir
jau norėjau bėgti. Mano sūnus Aleksandras buvo pirmo kurso studentas.
Žmona liepė jam bėgti su manimi ir padėti nešti kamerą ir juostas.
Į Seimą leido visus – sėdėjo tokia mergaitė prie staliuko, kuriai
reikėjo pasakyti pavardę.
Jokių leidimų, kontrolės, pasų tikrinimų. Kas
turėjo intencijos ir pageidavimų ten būti – visus ir įleido.
– Ar Seimo gynėjai buvo ginkluoti?
– Ne, jie tikrai nebuvo ginkluoti. Kartu su kariais sėdėdavau naktimis
po laiptais. Aš – su savo juostų maišais, o jie – su dešromis. Iš
kaimo suvažiavę bernai. Atsilaužia rinkę dešros – duoda ir man: „Še,
pakramtyk!“ Tikrai nemačiau, kad jie būtų turėję kokių nors ginklų.
Tik visur buvo pristatyta maišų su smėliu.
– Ar Seimo gynėjai buvo apmokyti?
– Ne, tai buvo iš visų rajonų suvažiavę to momento vedami ir
dvasiškai pašaukti vaikinai.
Tiesa, sausio 12-ąją JAV kariuomenės karininkas juos truputį pamokė.
Sakė: jei stebėsite pro langus – stovėkite iš šono ir dairykitės.
Dar pagalvojau: „Ką gi jie be ginklų galėtų padaryti?“
Gal jie galvojo tuos butelius mėtyti pro langus?
Dabar pagalvojus, nežinau, ar kokia nors gynyba buvo reali.
– Kas vadovavo gynybai?
– Audrius Butkevičius. Jonas Gečas buvo jo pavaduotojas.
A.Butkevičius buvo labai organizuotas. Kartą per radiją pasigirdo
pavojaus signalas – jokios panikos! Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo
melagingas pranešimas.
Atnešė dujokaukes, išdalino. Dabar žiūrint – juokinga. Dujokaukės
įnešė tokio fantasmagorinio veiksmo.
Aš sūnui sakau: „Tu užlipk aukščiau ir kur nors po sėdynėmis užkišk
juostas, kad nerastų ir neatimtų“.
Kai įjungi kamerą – daug kas prašoka pro ausis. Tu dirbi autopilotu –
galvoji tik kaip geriau parodyti tai, kas vyksta. Vidinės mobilizacijos
refleksas. Kitą kartą įvykius pamatai jau tik iš ekrano.
– Kaip sprendėte, ką filmuoti, ko nefilmuoti?
– Ką spėji – tą filmuoji. Jei kokia pauzė – filmuoji kaip snaudžia
savanoriai ar kaip atveža valgyti. Vos nufilmavai – bėgi ten, kur tavo
krepšys paslėptas, paimi kitą juostų gabaliuką.
– Kuo tomis dienomis maitino?
– Kitą dieną pradėjo ūkininkai vežti cepelinus. Kitame katile –
dideli šmotai kiaulienos – tik valgykit. Katilas dar garuoja,
ištraukia gabalus – su šakutėmis pjausto. Linksma atmosfera. Gal visi
džiaugėsi, kad naktis praėjo.
– Kiek nufilmavote?
– Iš to buvo sumontuota gal 20 minučių „Kino kronikos“. Mano – gal
pusė. Nežinau, kiek nufilmavau – gal 900 metrų juostos.
– Ar buvo kadrų, kurių nepanaudojo?
– Visos liekanos buvo saugomos kino studijoje. Aš norėjau jas paimti,
bet tuo metu kažkaip nepasisekė. Nepasakyčiau, kad ten būtų kažkas, kas
buvo nepanaudota. Kronika – toks konkretus trumpo informacinio
pobūdžio dalykas. Filmuoji trumpai, atsirenki tai, kas reikšmingiausia
ir naudingiausia.
– Ar tikėjote, kad Seimą puls?
– Buvau pasiruošęs.
– Ar žinojote, pro kur pasitraukti, jei pultų?
– Tik vienas įėjimas buvo – kur pabėgsi? Gal koks tunelis ir buvo,
bet niekas nesakė: „Štai tunelis, jei puls – pro ten pasitrauksi“.
Jokio savisaugos instinkto nebeturėjau. Mane vedė ir kamera, ir kiti
dalykai. Žmonės pasidavė jausmui.
– Ar supratote, kuo rizikuojate?
– Tokios mintys kažkodėl nekilo. Žinojau, kad turiu kamerą ir man
reikia čia būti.
– Ar tikrai buvo rengiamasi padegti Seimo pastatą?
– Tokios kalbos nebuvo. Bet tiek to žibalo visur buvo, kad jei kas būtų
uždegęs degtuką – būtų rimti Pilėnai.
Bet nei aš, nei tie, kur mane maitino dešra – apie tai negalvojome.
Buvo tik mintis: reikia daryti savo darbą. Visi ten dirbo savo darbą,
visi suprato vienas kitą iš pusės žodžio.
Ramybės ir darnos atmosfera. Jokios įtampos, jokio nervo. Tik
susikaupimas.
