Šioje knygoje jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie rašytoją Jane Austen.
* * *
JANE AUSTEN
1775–1817
Kaip ir Shakespeare’as, ji paprastą žmogaus gyvenimo kasdienybę nuostabia literatūrinės alchemijos galia pavertė grynu auksu. Tačiau, matyt, nesuvokė šios galios, ir tarp daugybės rašytojų, kurie papuošė mūsų kilnią literatūrą, nėra turbūt nė vieno kito tokio šilto ir natūralaus, tokio žavingai savikritiško ir kuklaus kaip Jane Austen.
GEORGE’AS BARNETTAS SMITHAS,
THE GENTLEMAN’S MAGAZINE, NO. 258 (1895)
Jane Austen, pastoriaus duktė, per trumpą gyvenimą parašiusi tik šešis romanus ir sąmoningai vengusi viešumo, tapo mylimiausia anglų literatūros rašytoja. Jos švelniai ironiški, bet įžvalgūs romanai apie meilę, papročius ir santuoką transformavo grožinės literatūros meną.
Labai taiklūs ir subtiliai kandūs Austen kūriniai laikomi šedevrais. Jos ironija slepia skvarbų, tiriantį žvilgsnį, kurį atskleidžia garsioji įžanginė romano „Puikybė ir prietarai“ (1813) eilutė: „Turtingam nevedusiam vyrui privalu gauti žmoną – ši tiesa pripažįstama visuotinai.“
Pasaulis, kurį ji aprašė, buvo toks: „Notingame, kaip ir visur, priėmimuose lankosi jaunuoliai ir linksmybių mėgėjai – kitų pažiūrėti ir savęs parodyti; apsilanko ten ir tie, kurie anksčiau sėkmingai sulošę savo santuokinėmis kortomis dabar nori prasiblaškyti ramiai žaisdami vistą ar pašokti kadrilį.“ Taip 1814 m. buvo apibendrintas nesibaigiančių pasilinksminimų, iš kurių susidėjo Anglijos dvarininkų ir aristokratijos gyvenimas, tikslas: rasti partnerius savo palikuonims.
Kaip pakomentavo rašytoja feministė Mary Wollstonecraft, penkiolikmečių ar šešiolikmečių merginų „žmonėjimasis“ buvo reikalingas tik siekiant „pateikti į rinką tekėti tinkančią panelę, kuri turtingai išpuošta vežiojama iš vienos vietos į kitą“. Pasirinkta rinka turėjo lemiamą reikšmę. Vienas apdairus dvasininkas patarė savo įseserėms nesikelti į kaimišką Oksfordšyrą dėl to, kad ten „jaunoms panelėms nėra galimybių sušvytėti“. Ambicingos jaunos moterys – ar turinčios ambicingus tėvus – traukdavo į Londoną.
Niekas neturėjo jokių iliuzijų dėl savo vietos hierarchijoje. Provincijos pastoriaus duktė, tokia kaip Jane Austen, neturinti didelio kraičio ir ryšių su įtakingais žmonėmis, negalėjo tikėtis net susitikti su aukštų aristokratų sūnumis, ką kalbėti apie santuoką. Elito dukterys, turinčios didelį kraitį, buvo kruopščiai saugomos nuo avantiūristų, kurie stengdavosi prasiskverbti į Londono visuomenės pokylius, vildamiesi sumedžioti turtingą įpėdinę.
Ir tėvai, ir vaikai žinojo, kad sutuoktinių pasirinkimą lemia ne tik jausmai, bet ir finansiniai sumetimai. „Kai skurdas įeina pro duris, meilė išskrenda pro langą“, – 1801 m. priminė savo dukteriai viena dama. Mažiausia suma, iš kurios džentelmenas galėjo tikėtis išsiversti tais laikais, buvo apytiksliai 280 svarų per metus. Bet tik jeigu, kaip pripažino viena nuotaka, „ramiai gyvensime namuose ir retai žmonėsimės“.
Net eskvairui, per metus gaunančiam 450 svarų pajamų, buvo sunku laikytis socialinių savo klasės standartų: turėti dvarą kaime, būstą Londone, lankytis teatruose ir operoje, pokyliuose ir pramogauti parkuose. Vienas bepinigis mergintojas skundėsi mylimajai: „Kiekvienas tėvas pirmiausia rūpinasi surasti savo vaikui [tokį] sutuoktinį, kuris turi pinigų, nesirūpindamas dėl jausmų... jūsų tėtis, be abejo, sieks ištekinti jus už tokio vyro, [kuris] turi didelius namus, ekipažą ir gali užtikrinti jums prabangų gyvenimą.“ Sprendimus lemdavo ne tik aistra, bet ir apdairumas. Šmėkščiojanti senmergystės šmėkla vertė daugelį jaunų moterų ieškotis sutuoktinio, galinčio pasiūlyti bent finansinį saugumą.
Austen kūrinių linksmas santūrumas aiškiai skyrėsi nuo tais laikais madingų romantiškų melodramų, ir istorikas Macaulay manė, kad jos gerai sukonstruotos papročių komedijos tokios tobulos, kokias tik galima viltis parašyti.
Austen buvo septinta iš aštuonių šeimos vaikų, praleido gyvenimą su savo didele ir darnia šeima Hampšyre ir Bate. „Jos gyvenimas tekėjo ramiai ir sklandžiai, tarsi skaidrus upelis, kokie vingiuoja per mūsų angliškas pievas, ir niekada netapo audringas susidūręs su klastingomis uolomis ar stipriomis srovėmis“, – 1895 m. rašė George’as Barnettas Smithas. Ji rašė apie paprastą gyvenimą, apie nereikšmingas labai provincialios visuomenės dramas, apie rūpesčius, kivirčus, sunkumus ir sekinančius paprastų žmonių vargus.
Seras Walteris Scottas (1771–1832), populiarios knygos „Aivenhas“ autorius, buvo vienas iš nedaugelio to meto žmonių, įvertinusių Austen genialumą; jis rašė, kad Austen turi „rafinuotą plunksną, kuri paprastus banalius dalykus ir veikėjus padaro įdomius“. Romane „Nortangerio abatija“ ji sukompiliavo madingą gotikinę melodramą ir nutarė nesilaikyti vyraujančios tradicijos rašyti apie iškilias asmenybes, didžius įvykius ar dideles dramas. Austen parodė, kad kasdieniai dalykai ir šnekamoji kalba gali būti taip pat įdomūs, o jos sąmojingas įmantrių anglų dvarininkų tuoktuvių šokių vaizdavimas yra menkai užmaskuotas socialinis komentaras, rodantis įžvalgumą ir žmogaus motyvų bei socialinės būtinybės supratimą.
Austen sukūrė nemažai įsimintinų personažų, juos pavaizdavo įprastai kruopščiai ir gudriai. Romane „Puikybė ir prietarai“ matome abejingą poną Darsį, pataikūną poną Kolinsą, nervingą ponią Benet ir ironišką ir labai kantrų jos vyrą poną Benetį. Jų atkakli, tiesiakalbė duktė Elizabetė Benet yra viena iš patraukliausių literatūros herojų, jai nedaug nusileidžia trūkumų turinti, bet geranorė Ema Vudhaus, romano „Ema“ (1816) herojė, kuri atranda sau vietą gyvenime su protingu ir garbingu Džonu Naitliu.
Austen romanai baigiasi laimingai, bet vis tiek atskleidžia jos klasės ir laikų moterų padėtį. Moters likimą lemdavo santuoka. Kaip iškalbingai rodo Šarlotės Lukas santuoka su juokingu ponu Kolinsu, beveik bet kokia santuoka buvo laikoma geresne išeitimi, negu likti senmerge. Elizabetės Benet sprendimas mesti iššūkį tokiai nusistovėjusiai nuostatai pateikiamas kaip žavingas ir drąsus. Nors ir žinome, kad sąmojinga ir žavi Elizabetė susiras sau vyrą (ir visiškai pelnytą vietą aristokratijoje), bet suprantame, kad daugybė moterų, tokių kaip Šarlotė, nebus tokios laimingos ir turės ieškoti kompromiso.
Nors ir ramiu tonu, Austen atskleidžia, kad dėl išankstinių nuostatų, skandalų, tiesiog nesėkmės ir nesusipratimų moteris galėjo likti be vyro, o neturėdama asmeninio turto – dar ir visiškai priklausoma nuo kitų gerumo. Vaizduodama, kaip personažai, ir vyrai, ir moterys, per santuoką iškyla į visuomenės viršūnę, Austen taip pat parodė, kad vangiai ir dažnai snobiškai aristokratijai reikia naujo kraujo.
Romanistė, kuri puikiai vaizdavo meilę ir santuoką, pati neištekėjo. Remiantis įvairiais pasakojimais, ji buvo linksma ir patraukli. Vienintelis išlikęs jos atvaizdas, pieštas sesers Cassandros, regis, neatskleidžia šių jos savybių. Ji bent jau du kartus pusiau rimtai flirtavo su vyrais. Dvidešimt šešerių buvo trumpai susižadėjusi su Harrisu Bigg-Withersu, penkeriais metais jaunesniu įpėdiniu. Supratusi, kad visą gyvenimą turės praleisti su žmogumi, visų pasakojimais, tokiu pat apgailėtinu, kaip ir jo pavardė, Austen nutraukė sužadėtuves nė dienai nesibaigus. Sklido gandų, kad tikroji Austen meilė buvo kitas vyras, su kuriuo ji palaikė ryšius. Po jos mirties mylima sesuo Cassandra, taip pat netekėjusi, sunaikino didžiąją dalį jos laiškų.
Užuot sukūrusi šeimą, Austen pasirinko kelią, kuriuo žengti jos herojės net nesvarstė: karjerą. Ji kūrė nuo pat vaikystės – istorijas, anekdotus ir vinjetes palinksminti šeimai. Neramiais laikais, kai šeima paliko nuo vaikystės mylimą namą, Austen liovėsi rašyti. Su džiaugsmu, vėl apsigyvenusi Hampšyre su motina ir seserimi, ji grįžo ir prie darbų, kuriuos buvo pradėjusi prieš dešimtmetį. „Elinora ir Mariana“ (Elinor and Marianne) tapo „Protu ir jausmais“ (Sense and Sensibility, 1811), o „Pirmieji įspūdžiai“ (First Impressions) tapo „Puikybe ir prietarais“.
Austen broliui Henry pavyko išsiderėti, kad jos kūriniai būtų publikuoti vietoj autorės pavardės nurodant tiesiog „ledi“, o „Nortangerio abatija“ ir „Įtikinėjimas“ (Persuasion) pasirodė po jos mirties 1818 m. Garsėjusi uždarumu Austen priešinosi spaudos ir ja besididžiuojančios šeimos pastangoms atskleisti puikios autorės, tarp kurios gerbėjų buvo ir princas regentas, tapatybę. Autorystė buvo atskleista tiktai po jos ankstyvos mirties, kurios priežastis, kaip numanoma, buvo Addisono liga.
Per trumpą ir ramų gyvenimą ši nepaprasta rašytoja sukūrė romanų, kurie dabar vertinami dar labiau negu XIX a. pradžioje. Mūsų laikais Jane Austen kultas nenyksta, gerbėjai bando sužinoti daugiau apie šios paslaptingos romanistės gyvenimą, o Holivudo filmų kūrėjai bando išausti romantišką pasakojimą iš pabirų žinomų jos biografijos detalių. Tačiau daugelis sutiktų, kad pakanka jos romanų. Diskretiškas, ironiškas ir šiltas meistriškas Austen pasakojimas ir taip labai iškalbingai byloja apie šią moterį.
* * *
S.S. Montefiore „Istorijos titanai“ – 184 pasakojimai apie reikšmingas asmenybes
Simonas Sebagas Montefiore. Istorijos titanai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 672 p. Dailininkė Asta Puikienė
Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.
Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).
Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.
Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.
