Nuo seniausių laikų legendomis garsėjantys Verkių rūmai atskleidžia savo paslaptis.
Iš Lenkijos, Baltarusijos ir Vokietijos plaukia istoriniai šaltiniai, įvairi informacija, kuri padeda išsiaiškinti, kaip nuostabios gamtos apsuptyje įsikūrusio dvaro aplinką formavo ne tik žymių architektų sukurti pastatai, sodai, parkai ir ūkiniai kompleksai, bet ir čia rezidavusių dvaro savininkų asmenybės.
Atkuriant Verkius specialistams gerokai padės Varšuvoje surasti dvarvietės planai. Juose matyti ne tiktai neišlikę rūmai, bet ir mažiausi ansamblio pastatai.
Iki šių dienų išliko rūsiai
Verkių rūmų žemėlapius tyrinėjusi istorikė Birutė Vitkauskienė tvirtino, kad seniausias iš žinomų yra 1839 metų topografinis planas.
Jame ir parodyta svarbiausios dvaro dalies – dvarvietės ant kalno – padėtis su visais tuo metu buvusiais ūkiniais pastatais bei vyskupo Ignoto Masalskio pastatytais klasicistiniais rūmais. Šis planas greičiausiai sudarytas dvarą dar valdant Stanislovui Jasinskiui.
Spėjama, kad S.Jasinskis, ieškodamas pirkėjo, užsakė Verkių dvaro planą. Sudarius planą, netrukus 1842-aisiais centriniai vyskupo I.Masalskio rūmai su kupolu buvo nugriauti. Liko tik jų rūsiai.
Ūkio statinių – daugybė
Anot B.Vitkauskienės, planas parodo, kad XIX amžiaus pirmą ketvirtį pagrindinė dvarvietės reprezentacinė ir ūkio dalys buvo sutelktos ant kalno ir glaudžiai susijusios tarpusavyje.
M raide pažymėti numatomi ūkio statiniai taip pat buvo projektuojami netoliese, prie kelio į Vilnių, maždaug toje pačioje vietoje, kur vėliau atsirado palivarkas.
Du dideli tvenkiniai, tarp kurių nuo seno driekėsi kelias, vedantis į Vilniaus vieškelį, atskyrė pagrindinę dvaro dalį nuo projektuojamo ūkio komplekso. Kai kurie šio komplekso pastatai išlikę ir šiandien.
Didesnį tvenkinį su miškuose tarp pelkynų tyvuliuojančiu ežeru jungė upelis, kuris plane vadinamas Vidušiliu (Widuszeli). Prie ežero buvo durpynas.
Iš tvenkinių ištekantis upelis juosė kalną ir įtekėjo į Nerį. Jo tėkmę stabdė dvi užtvankos, prie kurių buvo pastatyti du mūriniai malūnai. Jų pastatai tebėra išlikę. O prie tvenkinių, kuriuos skyrė kelias į Vilniaus vieškelį, parodyti ūkio statiniai – bravoras, jauja ir kluonas.
Parko nebuvo – tik sodas
1839 metų plane B.Vitkauskienės dėmesį patraukė pagrindiniai rezidencijos statiniai: vyskupo I.Masalskio rūmai ir dvi oficinos. Plane rūmai įrėmina pusapskritę reprezentacinio kiemo alėją, o už jų matyti taisyklingos formos gėlynas.
Šiame plane senųjų vyskupo Konstantino Bžostovskio statytų mūrinių rūmų jau nebėra. Kitoks nei dabar ir takų tinklas tarp pagrindinių rezidencijos komplekso pastatų. Gali būti, kad jis dar mena vyskupo I.Masalskio laikus.
Iš plano matyti, kad tuo metu Verkiuose jokio parko nebuvo, tik kairėje nuo rūmų pagrindinės alėjos pusėje buvo sodas su ledaine ir oranžerija.
Beje, visai šalia ponų oficinos buvo malkinė, o kita oficina buvo naudojama kaip virtuvė, prie jos taip pat buvo malkinė ir ledainė. Šiame plane neparodyta Neries pakrantė – matyti tik jos fragmentas su karčema.
Kitas Verkių dvaro planas buvo sudarytas 1844 metų kovo 1 dieną kartu su išsamiu dvaro inventoriumi. Jame visi dvaro objektai sunumeruoti, parodytos dvaro ribos su kaimynais.
Šiame plane mastelis nurodytas lietuviškomis virvėmis, angliškais coliais ir kvadratiniais sieksniais. Atskirai parodyti Verkių dvaro pievų, įsiterpusių į kitų didikų valdas, planai.
Sulaukė kolegų pagalbos
Senųjų aktų archyve Varšuvoje pavyko rasti Verkių dvaro planų kolekciją, susidariusią grafų Vitgenšteinų laikotarpiu (1839–1898).
B.Vitkauskienės nuomone, tiriant Verkių istoriją, svarbiausi ir įdomiausi yra dešimt planų, atskleidžiančių senąją dvaro teritorijos topografiją ir kaitą.
„Atkurdami Verkius nenorėtume daryti klaidų. O jų padės išvengti senieji planai. Juk dvarvietę planavo garsiausi architektai, ji gali tapti reprezentacine Vilniaus vieta“, – kalbėjo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Vida Petiukonienė.
V.Petiukonienė tvirtino, kad dvaro planai padėjo atskleisti daug paslapčių. Paaiškėjo, kur stovėjo kokie pastatai, kur buvo žvėrynas. Ateityje vien iš žemėlapių bus išleistas albumas apie Verkius.
Beje, daug informacijos apie Verkius dabar atkeliauja iš Baltarusijos. Miro pilies komplekso direktorė Olga Popko pateikė daugybę nuotraukų, istorinių šaltinių apie šią Vilniaus vietovę.
Takai išgrįsti plytomis
Verkių parke prie upelio iki šiol galima aptikti keistą šlaito sutvirtinimą, sumūrytą iš akmenų ir plytų.
Jas apžiūrėjusi V.Petiukonienė spėjo, kad tai gali būti neišlikusių klasicistinių rūmų plytos. Ji peržiūrėjo visus planus, bet nė viename nerado, kad toje vietoje prie upelio būtų buvęs statinys.
Anot V.Petiukonienės, tokių didžiulių plytų, iš kurių sumūrytas sutvirtinimas, aplink Vilnių randama retai.
Kai nugriovė rūmus, tokias plytas ir jų nuolaužas Verkiuose naudojo takų sistemai. Ji geriausiai pavaizduota 1839 metų plane. Jame matyti, kad takai išsiraizgę kaip voratinklis.
„Kiek tais laikais buvo takų ir takelių. Jei pavyks rasti finansavimo šaltinį, stengsimės juos atkurti“, – žadėjo V.Petiukonienė.
Keliavo iš rankų į rankas
Verkių pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1387 metų vasario 17 dieną, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pagal privilegiją Verkius dovanojo Vilniaus vyskupui Andriui.
Nuo to laiko visas dvaras buvo vadinamoji Vilniaus vyskupo stalo pajamų nuosavybė.
1630 metais vyskupo Eustachijaus Valavičiaus rūmus Verkiuose aprašė bernardinų vienuolis Pranciškus Sitanskis.
Iš P.Sitanskio poemos sužinome, kad prieš 1626-uosius Verkių kalno terasoje, ten, kur dabar yra aukuras, jau stovėjo vyskupo rūmai – medinė vila ant pamūrytų pamatų prie pat kalno kriaušio. Jie buvo su galerijomis iš abiejų pusių, Neries vandens pakėlimo mechanizmu.
Vėliau vyskupas K.Bžostovskis pastatė naujus mūrinius rūmus aukštutinėje terasoje, senųjų E.Valavičiaus rūmų vietoje.
Jokios ikonografinės medžiagos apie šiuos rūmus nėra išlikusios. 1839 metų Verkių dvaro plane jų jau apskritai nebėra.
1839 metų liepos 27 dieną Verkiai atiteko kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui.
L.Vitgenšteinas nupirko dvarą kaip dovaną savo antrajai žmonai, rusų aristokratei kunigaikštytei Leonilijai Bariatinskai, kurią kunigaikštis vedė po pirmosios žmonos Stefanijos Radvilaitės mirties.
L.Bariatinska-Vitgenštein dovana džiaugėsi neilgai – 1853-iaisiais ji nusprendė atsisakyti Verkių dvaro. Už 12,5 tūkst. rublių kunigaikštienė dvaro žemes ir 300 vyrų baudžiauninkų pardavė savo posūniui Petrui Vitgenšteinui.
1898 metų pavasarį spaudoje vienas po kito pasirodė pranešimai, kad Verkius už 400 tūkst. rublių perka Rusijos milijonierius Grigorijus Jelisejevas, paskui – kad dvarą už milijoną ketina įsigyti Odesos pirklys Trabutti.
Po kelių dienų laikraštis „Kraj“ paneigė šią informaciją, nurodydamas, kad miesto valdžia nesutiko duoti leidimo parduoti dvarą niekuo neįsipareigojančiam asmeniui, kuris esą sunaikins vertingą parką, naudodamas valdą tik komerciniams tikslams.
