Šioje knygoje jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie Isaacą Newtoną.
* * *
NEWTONAS
1642–1727
Gamtą ir jos dėsnius gaubė tamsa. Dievas tarė: „Tebūnie Newtonas!“ Ir sušvito šviesa.
GARSIOJI ALEXANDERIO POPE’O „EPITAFIJA: SKIRIAMA SERUI ISAACUI NEWTONUI“
(EPITAPH: INTENDED FOR SIR ISAAC NEWTON, 1730)
Seras Isaacas Newtonas, be abejonės, yra iškiliausias visų laikų mokslininkas. Kartu su tokiais mąstytojais kaip Kopernikas, Kepleris ir Galileo jis yra vienas iš mokslo revoliucijos milžinų. Jo reikšmingiausias veikalas „Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai“ (Philosophiae naturalis principia mathematica) iš esmės pakeitė mokslinį gamtos pasaulio stebėjimą ir aiškinimą.
Svarbiausias Newtono palikimas buvo tas, kad jis sujungė matematiką ir gamtos mokslus, bet jis buvo labai įvairiapusis ir svariai prisidėjo plėtojant filosofiją, astronomiją, teologiją, istoriją, alchemiją ir ekonomiką. Be Newtono mūsų pasaulio supratimas būtų visiškai kitoks.
Newtonas gimė 1642 m. per Kalėdas. Nuo pat vaikystės, regis, labai nemėgo kitų žmonių draugijos. Artimų draugų turėjo mažai, bet jam būdingas uždarumas ir konfliktiškumas greičiausiai labai padėjo atsiskleisti genialumui. Jis galėjo visą dėmesį skirti tų laikų mokslinėms mįslėms.
Mokydamasis Kembridžo universiteto Švč. Trejybės koledže Newtonas mažai kreipė dėmesį į privalomą mokymo programą, beveik visiškai ignoravo Aristotelio filosofiją ir mieliau studijavo žymių tų laikų mokslininkų raštus. Jį žavėjo tokių mąstytojų kaip René Descartes’o, Roberto Boyle’io ir Thomo Hobbeso idėjos, skaitydamas juos jis rašėsi pastabas ir ėmė dar atidžiau stebėti supantį pasaulį.
Dvidešimt trejų metų Newtono intelekto žvaigždė ypač ryškiai sužibo. 1665–1666 metus jis pavadino annus mirabilis – stebuklingais metais. Jis ėmė nagrinėti įvairias matematines problemas, susijusias su Mėnulio ir planetų orbitomis, ir jas spręsdamas išplėtojo diferencialinį ir integralinį skaičiavimą – galingą matematinį įrankį, labai svarbų šiuolaikinei fizikai ir inžinerijai. Pavadinimą sugalvojo vokiečių mokslininkas Gottfriedas Leibnizas, sukūręs šią teoriją savarankiškai; Newtonas vadino ją „fluksionų“ mokslu. Vėliau juodu įnirtingai ginčijosi dėl to, kas yra tikrasis šio atradimo autorius. Kad ir kaip ten buvo, aišku, kad jaunystėje, XVII a. septintajame dešimtmetyje, Newtonas jau buvo matematikos pionierius.
1666 m. išvykęs iš Kembridžo gelbėdamasis nuo maro, Newtonas ėmė studijuoti mechaniką. Kad Mėnulio orbitą lemia gravitacija, jis suprato, kaip teigė senatvėje, sėdėdamas sode ir pamatęs, kaip nuo medžio krenta obuolys. Nežinia, ar tai tiesa, ar ne, bet ši istorija netrukus tapo Newtono legendos dalimi; bene taikliausiai ją aprašė Byronas „Don Žuane“, pavadindamas Newtoną „vieninteliu mirtinguoju nuo Adomo laikų, susitvarkiusiu ir su nuopuoliu, ir obuoliu“.
Grįžęs į Kembridžą, Newtonas greitai buvo paskirtas Lucaso matematikos profesoriumi. Galėjo pats rinktis tyrimų objektą ir darbo klausimais susirašinėjo su kitais pagrindiniais mokslininkais ir matematikais, tarp jų Boyle’u, Robertu Hooke’u ir Edmondu Halley’u. XVII a. aštuntajame dešimtmetyje daug laiko skyrė teologijai ir remdamasis neprilygstamomis Biblijos žiniomis sukūrė originalių ir radikalių teorijų apie Švenčiausiąją Trejybę. Susidomėjo ir alchemija – mokslu, tyrusiu, kaip paversti paprastus metalus auksu, – ir pradėjo kaupti didžiulę biblioteką knygų šia tema. Tačiau svarbiausias Newtono įžvalgas paskatino 1680–1681 m. pasirodžiusi vadinamoji Didžioji
kometa.
1684 m. Newtonas pradėjo rašyti rankraštį, kuris galiausiai tapo mokslo perversmą sukėlusiais Principia Mathematica. Šis darbas pakeitė ir jo gyvenimą, ir visą mokslą. Jame Newtonas suformulavo tris fundamentalius mechanikos dėsnius:
• neveikiamas išorinės jėgos kūnas išlaiko rimtį arba juda tiesiai ir tolygiai;
• judančio kūno pagreitis yra proporcingas tą kūną veikiančiai jėgai ir yra tos pačios krypties kaip ir ji;
• kiekvienas veiksmas sukelia tokio paties dydžio, bet priešingos krypties atoveikį.
Remdamasis šiais palyginti paprastais dėsniais, Newtonas pateikė nuostabiai išsamią gamtos pasaulio funkcionavimo analizę. Jis paaiškino viską – nuo mažų kūnų ir dalelių elgesio iki kometų, planetų ir Mėnulio orbitų. Aiškindamas materialų pasaulį, jis pirmiausia rėmėsi matematika, taip daroma iki šiol.
Iškėlęs tokias puikias idėjas Newtonas netrukus tapo vienu iš įžymiausių mokslininkų Europoje. Bet jis negalėjo toliau dirbti griežtai tradicinėje religingoje Kembridžo aplinkoje ir lengviau atsikvėpė gavęs Karališkųjų monetų rūmų prižiūrėtojo pareigybę, teikusią užtektinai lėšų pragyvenimui. 1703 m. tapo Karališkosios draugijos, prestižiškiausios Londono mokslininkų bendruomenės, pirmininku, o 1704 m. publikavo veikalą „Optika“, kuriame nagrinėjo šviesos savybes ir jėgas, traukiančias ir atstumiančias daleles ir kūnus. Po metų karalienė Ona įšventino jį į riterius – jis tapo pirmuoju mokslininku, kuriam buvo suteikta tokia garbė.
Newtonas nepaprastai daug pasiekė, tačiau dažnai ir ilgam įsiveldavo į įnirtingus ginčus ir asmeninius kivirčus su kitais Europos mokslininkais. Vis dėlto, kad ir kokių keistenybių turėjo šis mokslininkas, nuo pat jo laikų neatsirado nė vieno, kas nepritartų epitafijai ant jo paminklo Vestminsterio abatijoje: „Tegu mirtingieji džiaugiasi, kad egzistavo šitoks iškilus žmonių giminės pasididžiavimas.“
* * *
S.S. Montefiore „Istorijos titanai“ – 184 pasakojimai apie reikšmingas asmenybes
Simonas Sebagas Montefiore. Istorijos titanai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 672 p. Dailininkė Asta Puikienė
Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.
Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).
Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.
Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.
