Šioje knygoje jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie Erodą Didįjį.
* * *
ERODAS DIDYSIS
apie 73–4 m. pr. Kr.
Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir, pasiuntęs [kareivius], išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.
MATO EVANGELIJA 2,16
Erodas Didysis buvo pusiau žydas, pusiau arabas Judėjos karalius ir Romos sąjungininkas, per trisdešimt dvejus valdymo metus jis pasiekė milžiniškų laimėjimų ir įvykdė baisių nusikaltimų. Jaunystėje garsėjo grožiu, buvo talentingas, energingas ir protingas savo jėgomis iškilęs monarchas, derinęs helenistinę ir žydų kultūrą, atstatęs žydų Šventyklą, puošęs ir restauravęs Jeruzalę, pastatęs didelių miestų bei įspūdingų tvirtovių.
Jis sukūrė didelę, turtingą ir galingą karalystę, Rytų Romos imperijoje įgavusią ypatingą statusą. Tačiau troško valdžios, moterų ir garbės, todėl tapo krikščionių Evangelijos kraugeriškuoju piktadariu ir Juozapo „Žydų istorijos“ despotu. Iš tikrųjų jis neįsakė išžudyti nekaltų kūdikių, kaip pasakojama Evangelijoje, bet nužudė tris savo paties sūnus, žmoną, daugelį varžovų ir teroru bei žudynėmis išlaikė valdžią iki pat mirties.
Erodas gimė apie 73 m. pr. Kr., buvo antrasis sūnus šeimoje. Jo tėvas, į judaizmą atverstas edomietis, vardu Antipatras, buvo 142 m. pr. Kr. atkūrusio Judėją kaip nepriklausomą žydų valstybę Simono Makabiejaus prosūnaičio, žydų karaliaus Hirkano II, pirmasis ministras.
Makabiejai valdė Judėją ir kaip karaliai, ir kaip vyriausieji kunigai, bet 63 m. pr. Kr., norėdamas atgauti sostą, kurį atėmė brolis Aristobulas, nevykėlis Hirkanas buvo priverstas sudaryti sąjungą su galinguoju Romos karvedžiu Pompėjumi ir leisti Romai kontroliuoti Judėją.
Erodas ir jo tėvas Antipatras uoliai mokėsi Romos politikos ir siekdami išlaikyti valdžią visada palaikydavo pilietinių karų nugalėtojus – nuo Pompėjaus iki Augusto. Julijui Cezariui 47 m. pr. Kr. paskyrus Antipatrą Judėjos valdytoju, Hirkanas beliko tik vadinamas karaliumi, ir nors išgyveno 43 m. pr. Kr. sukilimą, vadovaujamą jo populiaraus sūnėno Antigono, – Antipatras per šį sukilimą buvo nunuodytas, – po trejų metų buvo ištremtas. Mat į Vidurinius Rytus įsiveržė ir juos užkariavo su Roma konkuruojančios Partijos imperijos kariuomenė, ir Antigonas tapo partų prižiūrimu karaliumi.
Erodas pabėgo ieškoti prieglobsčio pas karalienę Kleopatrą į Egiptą, paskui į Romą, ir ten du galingiausi Romos politikai – Markas Antonijus ir Oktavianas (būsimasis imperatorius Augustas) – paskyrė jį Judėjos karaliumi. Savo karalystei užkariauti jam prireikė trejų metų. Užėmęs Jeruzalę, jis išžudė keturiasdešimt šešis žydų valdančiosios tarybos narius.
Jau nekenčiamas valdinių, Erodas pabandė įteisinti savo padėtį atsisakydamas pirmosios žmonos Dorisos ir vesdamas Makabiejų princesę Marijamę, paauglę Hirkano dukraitę. Iš viso jis vedė dešimt kartų ir susilaukė keturiolikos vaikų, iš kurių tris nužudė, dar trys galiausiai tapo jo įpėdiniais.
Erodo įsakymu buvo pastatyta grandiozinių statinių – akvedukų, amfiteatrų, stulbinamas Cezarėjos prekybos uostas (daugelio laikytas vienu iš didžiųjų pasaulio stebuklų) ir Masados, Antonijos ir Erodiono tvirtovės. Ambicingiausias jo sumanymas buvo Antrosios šventyklos Jeruzalėje atstatymas – įgyvendinti šį didžiulį projektą prireikė daugelio metų. Daugiau kaip 10 000 vyrų dešimt metų statė vien Šventyklą, o darbai Šventyklos kiemuose ir atskiruose priestatuose tęsėsi dar ilgai po Erodo mirties.
Išlikusi jos atraminė siena – Vakarinė, arba Raudų, siena – šiandien laikoma švenčiausia judaizmo vieta.
Savo valdžią jis grindė teroru: 36 m. pr. Kr. įsakė nuskandinti vyriausiąjį kunigą žmonos brolį Aristobulą, kurio bijojo kaip potencialaus konkurento; senasis karalius Hirkanas taip pat buvo nužudytas. Erodo santykiai su naująja žmona, žavia, išdidžia Makabiejų princese Marijame, buvo aistringi ir pragaištingi. Jie abu ir mylėjo, ir nekentė vienas kito, bet susilaukė dviejų sūnų. 29 m. pr. Kr. jis skyrė Marijamei mirties bausmę, išgirdęs spėlionių, kad ji rezga prieš jį sąmokslą. Vėliau, 7 m. pr. Kr., paliepė nužudyti Aristobulą ir Aleksandrą – savo ir Marijamės sūnus – įtikintas Antipatro (savo ir Dorisės sūnaus), kad juodu prieš jį susimokę. Augustas juokavo, kad verčiau būtų Erodo kiaulė negu sūnus, nes žydai nevalgo kiaulienos.
Erodo sūnūs buvo lavinami Romos imperatoriaus dvare ir artimai draugavo su imperatoriumi Augustu ir jo dešiniąja ranka, galinguoju Marku Agripa, jis pats valdė prekybinę kasyklų, vyno ir prabangos prekių imperiją, tad tapo bene turtingiausiu žmogumi imperijoje po imperatoriaus šeimos.
Bet Erodo valdymo pabaigoje nuodingos intrigos dekadentiškame žydų-graikų dvare pradėjo griauti ir jo šeimą, ir jo, kaip patikimo audringų Vidurinių Rytų valdovo, reputaciją. Tačiau net ir pasenęs ir smarkiai sirgdamas (Erodą kamavo siaubinga liga, kuri kėlė genitalijų irimą, – anot žydų istoriko Juozapo, „į jo slaptą kūno dalį įsimetė puvėsis ir ėmė veistis kirminai“) jis nesiliovė žudyti.
Įgeltas esenų – griežtos žydų bendruomenės – kritikos, 8 m. pr. Kr. Erodas įsakė sudeginti jų vienuolyną Kumrane. 4 m. pr. Kr. grupei mokinių nuplėšus imperinį Romos erelį nuo įėjimo į Šventyklą, paliepė sudeginti juos gyvus. Kelios dienos prieš mirtį paliepė nužudyti sūnų Antipatrą, įtaręs, kad šis rezga sąmokslą siekdamas užimti sostą, o prieš pat išleisdamas dvasią surinko svarbiausius šalies vyrus, kad pritartų jo paskutinei valiai padalyti karalystę trims kitiems sūnums.
* * *
S.S. Montefiore „Istorijos titanai“ – 184 pasakojimai apie reikšmingas asmenybes. Simonas Sebagas Montefiore. Istorijos titanai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 672 p. Dailininkė Asta Puikienė
Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.
Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).
Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.
Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.
