O sykį, matyt, Šaitano sugundytas, aš pavarčiau ir musulmoniškos šalies mokyklos istorijos vadovėlį – ir sustojau sukrėstas ties skyreliu apie krikščioniškus Kryžiaus žygius į Aziją. Prisipažinsiu, visų pirma mane nuoširdžiai nustebino turtinga ir tolerantiška mokslo istorija garsėjančiame islamo pasaulyje mokyklų vadovėliuose vartojama ir nuolat besikartojanti leksika – autoriai nesidrovėjo kryžeivius vadinti „šunimis“, „žiurkėmis“, „maitvanagiais“, „sužverėjusiais laukiniais“ (taip man buvo išversta, tačiau tais vertėjais aš visiškai pasitikėjau).
Tokių išsireiškimų nevartojo net sovietiniai istorikai, iš kurių (J.Abigailovos ir G.Donskojaus) parašyto vadovėlio apie Kryžiaus žygius okupacijos laikais mokiausi ir aš pats („Vidurinių amžių istorija. Vadovėlis VI klasei“, 1978).
Žinoma, jų pateikiama Kryžiaus žygių traktuotė buvo persmelkta marksizmo-leninizmo dvasia (vien ko vertos frazės „sukėlė feodalams nepasotinamą pelno troškulį“ ar „nukariautų šalių tautoms Vakarų Europos feodalai atnešė baudžiavinės priespaudos sustiprėjimą“!), netgi įsigudrinus keturiuose lapuose vos vieną kartą miglotai paminėti „Kristaus karsto vadavimą“ („pagal krikščionių padavimą Jeruzalės mieste Palestinoje buvęs palaidotas Jėzus Kristus“).
Ir galiausiai man į rankas pateko dabartinis lietuviškas mokyklų istorijos vadovėlis – Mindaugo Tamošaičio „Istorijos vadovėlis 11 klasei. I dalis“, išleistas 2011 metais. Su savo 10-uoju skyriumi, pavadintu „Kryžiaus žygiai ir jų padariniai“.
Savaime suprantama, mūsų Lietuvoje, kadaise daug nukentėjusioje nuo Kryžiaus žygių (tiesa, kur kas vėlesnių nei ten aprašomieji), negalėjo, o turbūt ir negali būti teigiamo požiūrio į tą garsiausią viduramžių pasaulio „projektą“ – pernelyg jau daug folkloro ir meno kūrinių apie „beširdžius kryžiuočius, teriojančius mūsų kraštą“ sukurta, pernelyg didžiuojamės pergale Žalgirio mūšyje, mūsų pasąmonėje prilygstančia antikos stebuklui (nors, vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, dabar jau akivaizdu, jei nebūtumėme prieš kryžiuočius atsilaikę, matyt, turėtumėme pensijas kaip Vokietijoje...).
Tačiau vis iš naujo skaitydamas tą mūsų viduramžių istorijos vadovėlio skyrių apie Kryžiaus žygius, pajutau, kaip sovietinė praeitis mane pasivijo ir XXI amžiuje. Ir apėmė mane lengvas įtarimas, kad lietuviškojo istorijos mokslo požiūris ir tezės kažkur man jau buvo kažkur regėti...
Regėtas buvo lietuviškojo vadovėlio teiginys – „Užuot skelbę Dievo žodį nukariautuose kraštuose, kryžiaus žygių dalyviai plėšikavo“. Išryškinta kaip atskira frazė, ši tezė idealiai sugula į sovietinės ir musulmoniškojo pasaulio istoriografijos matricą, įrodinėjančią, kad krikščioniškieji Kryžiaus žygiai į Aziją buvo ne kas kita, kaip tik grobikiška plėšikų gaujos ekspedicija.
M.Tamošaitis rašo (o tūkstančiai vaikų skaito ir kala), bet, matyt, šiek tiek pats abejodamas: „Kodėl, reaguodami į Šventojo Tėvo raginimą, tūkstančiai valstiečių ir riterių išsirengė į kryžiaus žygį? Sunku būtų įvardinti vieną kurią priežastį. Juk Jeruzalę ir kitas krikščionims šventas vietas jau gerokai anksčiau valdė kitatikiai – musulmonai.
Tagi, žinia, kad Kristaus kapas kitatikių rankose to meto Katalikų bažnyčios vadovybei ir visuomenei nebuvo naujiena. Manoma, kad raginimui vykti į kryžiaus žygį didelę įtaką turėjo Bažnyčios siekis susigrąžinti šventąsias vietas ir išplėsti savo galią Rytuose“ (...) be to, jiems [popiežiui ir feodalinės Europos vadovams] rūpėjo prekyba su turkų žemėmis ir pelnas iš jų.“ (Net pats Karlas Marxas nebūtų geriau pasakęs!). Beje, „pelną“ bei „padidėjusias pajamas“ nuolat mini ir sovietinio istorinio vadovėlio autoriai, tvirtinę, kad „Vakarų feodalų žvilgsniai nukrypo į Rytų šalis, apie kurių nesuskaičiuojamus turtus pasakodavo pirkliai. Feodalai norėjo ten užgrobti naujų žemių ir apiplėšti turtingus miestus“.
Kryžeivių godumą visada akcentuodavo ir arabų istorikai (Francesco Gabrieli, „Arab Historians of the Crusades“). Iš esmės arabų istorikai Kryžiaus žygių atžvilgiu laikėsi ir tebesilaiko dviejų konceptualių požiūru. Pirmas, Kryžiaus žygiai buvo kraujo ištroškusių katalikų varguolių plėšikų antpuolis, tiesą sakant, neypatingai uoliai aiškinant, kodėl tie „varguoliai katalikai“ būtent XI amžiaus pabaigoje staiga nusprendė surengti išpuolį prieš musulmoniškus kalifatus.
Antras, kur kas svarbesnis, yra tai, kad iš Europos atkeliaujantys „katalikų gyvuliai“ turėjo vieną tikslą – agresiją prieš islamą. Pastarasis požiūris yra pagrįstas savaiminiu įsitikinimu, kad musulmoniškojo pasaulio sienos yra tarsi iškaltos akmenyje, nubrėžtos krauju ir niekada negali būti mažinamos (tik plečiamos), o Artimųjų Rytų musulmoniškos valstybės amžiams turės likti islamo valdžioje (tiesa, tokiam požiūriui šalto dušo užpylė Izraelio valstybės atsiradimas ir atkaklus neišnykimas).
Taigi, galiausiai turime visus tris – islamo, sovietinį ir lietuvišką istorikų požiūrius į Kryžiaus žygių priežastis, iš esmės visiškai sutampančius – prisiplėšti žemių ir turtų, tuo pačiu išnaikinti ir islamą.
Ir pasidaro visiškai nebeaišku, kodėl šiuo atveju, kai visiems viskas aišku, Vatikanas niekada nepasmerkė tų „šventųjų karų“? Netgi mums gerai pažįstamas Romos popiežius Jonas Paulius II, garsėjęs polinkiu atsiprašinėti visų už viską (Galileo Galilėjaus – už neobjektyvų inkivizicijos tyrimą, Afrikos vergų palikuonių – už katalikų vaidmenį vergų prekyboje, protestantų – už religinius karus prieš juos, moterų – už nusikaltimus prieš jas, žydų – už katalikų bažnyčios pasyvumą per Holokaustą, čekų – už Jano Huso sudeginimą ir t.t.), netgi atsiprašęs už kryžiuočių nusiaubtą Konstantinopolį (dabar Stambulą) 1204 metais, tiesa, ne musulmonų, o pačių krikščionių, kurie tuo metu Konstantinopolį ir valdė, – vis dėlto niekada nerado progos atsiprašyti Artimųjų Rytų gyventojų už tai, kad kryžiuočiai juos plėšė ir naikino?
Mat, Vatikano požiūriu, esminė Kryžiaus žygių priežastis, sakyčiau, privaloma suvokti ir bent kiek racionaliau mąstančiam lietuvių katalikui, bei neverčianti mūsų atsiprašinėti musulmonų vis dėlto buvo kiek kitokia – Kryžiaus žygiai prasidėjo kaip gynybinis karas – tiesioginis atsakas į musulmonų agresiją Artimuosiuose Rytuose.
Islamas iš principo yra taiki religija, tačiau būtina neužmiršti, kad pats islamas gimė kare ir nuo pat Mahometo laikų plėtėsi po pasaulį tik kardo pagalba. VII amžiuje, kai Mahometas pradėjo savo žygį į Meką, krikščionybė buvo dominuojanti religija visose Viduržemio jūros baseino šalyse, tad islamas tegalėjo plėstis tik į turtingas krikščioniškas teritorijas, todėl būtent krikščionybė ir tapo pirmųjų musulmonų kalifų taikiniu, ir tokiu liko ateinančius tūkstantį metų.
Po Mahometo mirties islamo kariai smogė krikščioniškoms teritorijoms su neįtikėtina energija ir jėga. Jiems sekėsi – buvo užkariautos Palestina, Sirija, Egiptas – kadaise pačios krikščioniškiausios tuometinio pasaulio vietos. VIII amžiuje musulmonų armijos nukariavo visą krikščioniškąją Šiaurės Afriką ir Ispaniją. XI amžiuje turkų seldžiukai užėmė Mažąją Aziją – dabartinę Turkiją, kuri buvo krikščioniška nuo apaštalo Pauliaus laikų. Paskutinis krikščionių forpostas – Bizantijos imperija sumažėjo iki šiek tiek didesnės nei dabartinė Graikija teritorijos. Visose užkariautose teritorijose krikščionys, pagonys, o ir žydai buvo verčiami atsiversti į islamą, atsisakius – išžudomi.
XI amžiaus Artimųjų Rytų šalių krikščionys nebuvo paranojiški fanatikai, atvirkščiai, jie savo taikingumu, kaip ir piligrimai iš Vakarų, keliaujantys į šventąsias vietas buvo lengvas grobis užkariautojams, tuometinei dominuojančiai musulmonų sektai – muhamedinams. Iki Pirmojo kryžiaus žygio likus dešimčiai metų, dokumentais buvo patvirtintos 652 muhamedinų surengtos krikščionių žudynės buvusiose Bizantijos teritorijose, o prieš pačius muhamedinus Bizantijos imperatorius surengė vos dvi karines ekspedicijas. Oficiali arabų istoriografija tvirtina, kad krikščionys jų užkariautose Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Ispanijos teritorijose mielai ir savanoriškai vertėsi į islamą, tačiau jau vien pirmųjų 300 krikščionybės istorijos metų verčia tuo abejoti – tų laikų krikščionys mieliau rinkosi mirtį ir kankinimus nei atsisakyti ištikimybės Jėzaus priesakams (ir, žinia, niekada nebuvo sukilę prieš jokį Romos imperatorių ar musulmonų užkariautoją).
Ir net lig šiol krikščionys niekada nereikalavo musulmonų atsiprašyti už jokį genocidą ar agresijos aktą, įvykdytą buvusiose krikščioniškose teritorijose – ką čia ir prašyti – musulmonų patriarchai dar niekada nėra nieko oficialiai atsiprašę. Visi jų veiksmai yra Alacho, o ne žmonių valia. O Alachas, žinia, už nieką neatsiprašinėja.
Tačiau kantrybė privalėjo vieną dieną baigtis. Todėl krikščioniškojo Konstantinopolio imperatorius ir pasiuntė Vakarų Europos katalikams prašymą padėti savo tikėjimo broliams ir seserims, į kurį buvo visuotinai atsišaukta.
Būtent tai ir buvo Kryžiaus žygių priežastis. Kad ir kaip bežiūrėtum, tai nebuvo ambicingo Romos popiežiaus ar kraugeriškų riterių vaizduotės padarinys. Kryžiaus žygiai buvo atsakas į daugiau nei keturis amžius trunkančią musulmonų agresiją, padėjusią islamui užimti du trečdalius krikščioniškojo pasaulio – tuometinio turtų bei politinės galios centro.
Kažkuriuo savo istorijos momentu krikščioniškasis pasaulis kaip tikėjimas ir kultūra turėjo nustoti Kristaus nurodymu „atsukinėti kitą skruostą“ ir pradėti gintis – nes alternatyva buvo pernelyg aiški – būti prarytiems islamo. Kryžiaus žygiai ir tapo tokia gynybine akcija. Lietuviškame istorijos vadovėlyje apie Kryžiaus žygių pasekmes rašoma, kad „dėl kryžiaus žygių, ypač užėmus Konstantinopolį (?), iš esmės pablogėjo krikščioniškojo ir Rytų pasaulio santykiai“ – tikrovėje jie niekada nebuvo geri jau ištisus keturis amžius.
Todėl kai Romos popiežius Urbonas II 1095 metais Klermone pašaukė krikščionių pasaulio žmones kovai prieš islamo agresiją, atsakas į popiežiaus kvietimą buvo visuotinis, ir, įdomiausia, vienijantis skirtingiausių tautybių, amžiaus, kilmės, mentaliteto, netgi rasių Europos žmones (yra užfiksuota, kad kryžeivių tarpe būta ir juodaodžių).
Gal net galima teigti, kad Kryžiaus žygiai buvo pirmoji bendra „vieningos Europos“ politinė akcija? Su visais dabartinės Europos Sąjungos interesų kovos bruožais – kaip šiandien, taip ir tada Kryžiaus žygių metu vokiečiai vaidijosi su prancūzais, italai rezgė intrigas, o anglai vaizdavo nepriklausomus.
Bet kodėl jie visi pakilo į tą žygį?
Versija apie tai, kad Kryžiaus žygiai buvo lengvas būdas pasipinigauti ir plėšikauti atsirado Renesanso laikais, kai tapo madinga smerkti ir niekinti viską, ką viduramžiais inicijavo katalikų bažnyčia. Mintis, kad Kryžiaus žygių dalyviai galėjo būti tiesiog dievobaimingi, pasiaukojantys, drąsūs ir nuoširdūs krikščionys šio judėjimo kritikams atrodė ir tebeatrodo nelabai „sexy“, nekonjuktūriškai ir išvis, emocinį Kryžiaus žygių dalyvių nusiteikimą visuotinai yra priimta vertinti pašaipiai. O dar smagiau priminti indulgencijas, kurias žadėjo kryžeiviams popiežius – tai visada suteiks Kryžiaus žygiams merkantiliškumo foną.
Tačiau būtina prisiminti, kad Kryžiaus žygiai buvo išimtinai savanoriškas judėjimas, ir vergų ar savo tarnų į karą feodalai jėga nevarė (skirtingai, nei su jais kariaujantys musulmonai). Tūkstančiai žmonių „paėmė kryžių“ visiškai savo noru ir nesitikėdami materialių turtų (o kažin ką jie tose dykumose ir galėjo pagrobti?).
Daugelis riterių, pakilusių į Kryžiaus žygį jau buvo turtingi, ir dažniausiai atsisakantys patogaus gyvenimo vardan „šventojo karo“. Naivu būtų jiems visiems prikišti norą pasipinigauti, nes jie to turto šiaip ar taip jau turėjo, o plėšikauti vietoje savęs galėjo pasiųsti vasalus. Tikiu, kad daugelis Kryžiaus žygių dalyvių „ėmėsi kryžiaus“ kaip nuoširdžios pagalbos, meilės ir pasiaukojimo misijos.
Taip, dauguma kryžeivių buvo neraštingi, nešvarūs ir naivūs žmonės. Taip, buvo Kryžiaus žygiuose apstu baisybių ir žiaurumo protrūkių. Taip, būta žydų ir beginklių musulmonų žudynių. Taip, kryžeiviai neatsisakė nei užgrobiamų turtų, nei trofėjų. Taip, nemažai jų praturtėjo, bet dar daugiau grįžo iš tų karų išvis be nieko. Nes nieko jie ir negalėjo laimėti tose negailestinguose kraštuose, vien tik sielos ramybę, žinant, kad jie pagaliau daro kažką tauraus – žygiuoja ginti savo tikėjimo.
Jie turėjo tą juos vienijančią idėją (o ne vien šūkį), sulyginančią bet kurį didiką su pačiu vargingiausiu valstiečiu – ir ta idėja gelbėjo Europą dar daug šimtmečių. Dabar mes didžiuojamės savo europietiška vienybe, vis dėlto užmiršdami, nuo ko ji prasidėjo ir jaučiamės patogiau smerkdami tuos naivius katalikus, juos vertindami kaip kraugeriškus plėšikus, o pačius Kryžiaus žygius laikome paminklu žmogiškajai (krikščionių – mūsų) kvailybei.
Bet ką gali žinoti – galbūt ateityje mes pradėsime juos vertinti kaip pirmąją mūsų visų vieningumo ir solidarumo pamoką.
Pabaigai man norėjosi aršiai prikibti prie lietuviškame istorijos vadovėlyje paminėto dar vieno M.Tamošaičio teiginio, apibūdinančio Kryžiaus karų pasekmes: „Svetimšaliai [krikščionys] perėmė dar vieną islamo bruožą – tolerantiškumą“.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai, tačiau tenka pripažinti, kad taip buvo iš tikrųjų – būtent musulmonai mus išmokė mylėti ir gerbti moteris taip, kaip mes jas mylime dabar. Tik gal būtų pravartu sekančiame vadovėlio leidime būtent tik „toleranciją moterims“ paminėti, nes kitaip atrodo, kad iš musulmonų per Kryžiaus žygius mes išmokome tolerancijos kitoms religijoms, seksualinei orientacijai, politinėms pažiūroms ir žmogaus poreikiams...
