Sukakties proga visas miesto centras tapo viena didžiule šventės teritorija. Šventė organizuota kaip mugė ir didžiulis festivalis. Frankfurtas, garsėjantis knygų mugėmis, pasirodė turįs puikų įdirbį organizuoti panašius renginius. Tai buvo akivaizdu iš tobulai valdomų didžiulių žmonių srautų, puikiai funkcionavusių saugumo užtikrinimo mechanizmų, gebėjimo palaikyti viešąją tvarką be įkyrios disciplinuojančios represyvios jėgos. Centrinės Frankfurto miesto dalies erdvės simboliškai buvo padalintos į keturiolika šventės zonų aplink pagrindinius traukos centrus.
Festivalis prasidėjo spalio 2 d., o pagrindine šventės diena tapo oficiali Vokietijos Vienybės diena – spalio 3 d. Pirmasis oficialaus minėjimo akcentas – ekumeninės pamaldos Šv.Baltramiejaus katedroje, kuriose dalyvavo visas politinis Vokietijos elitas. Pamaldose dalyvavo ir ne krikščioniškų religinių bendruomenių atstovai, tačiau pats faktas, kad tokiai svarbiai ir oficialiai progai, be kitų reprezentacinių akcentų, buvo pasirinkta religinė (krikščioniška) forma, yra gana iškalbingas. Jis atskleidžia skirtingas sekuliarizacijos tendencijas prancūziškosios ir vokiškosios kultūros erdvėse.
Jei pirmuoju atveju sekuliarizacija reiškia visišką religinių simbolių eliminavimą iš valstybės valdymo ir viešųjų erdvių, antruoju krikščionybė tebefunkcionuoja kaip gilias šaknis turinti kultūrinė tradicija ir vertybinė sistema. Vokiečiui, neįsivaizduojančiam savo egzistencijos be tradicinės Weihnachtsmarkt, ko gero, būtų nesuprantamas belgų užsispyrimas net tradicinei Kalėdų eglei suteikti kuo abstraktesnę formą, išoperavus bet kokias užuominas į kadaise Europoje klestėjusį religingumą. Vokietijos politika pakankamai aiški: atvykėliai yra laukiami, tačiau vietinė kultūra, taisyklės, teisinės normos ir tradicijos privalo būti gerbiamos. Kiek tai padeda praktiškai siekiant integracijos – kitas klausimas.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad meldžiamasi buvo ne tik už taiką, sutarimą ir vienybę, tačiau ir už atvirumą „kitam“ ir „kitokiam“. Pamaldų metu kalbėta apie meilę, kuri, visų pirma, yra pagalba kitiems – meilę, „sklindančią per sienas ir kultūras“, atveriančią širdį, kad „kitame“ gebėtume įžvelgti ne „svetimą“, bet brolį ar seserį. Nepatekusiems į katedrą pamaldos transliuotos šalia rotušės esančioje aikštėje, kuri buvo dedikuota skirtingoms krikščioniškoms bendruomenėms prisistatyti.
Toje pačioje aikštėje Viduržemio jūroje žuvusiems pabėgėliams pagerbti buvo įrengta žvakutėmis, kryželiais ir gėlėmis dekoruota instaliacija. Užrašas ant scenos, kurioje, pasibaigus oficialiai pamaldų transliacijai, skambėjo giesmės ir vyko įvairios tikėjimo liudijimo akcijos, skelbė: „Mit Gott überspringe ich Mauern“. Tai – ištrauka iš 18-osios Senojo Testamento psalmės, kuri pažodžiui būtų verčiama: „Su Dievu aš peršoku sienas“(1).
„Sienos“ metafora Vokietijoje itin galinga. Prieš ketvirtį amžiaus įvykęs Vokietijos vienybę lėmęs Berlyno sienos griuvimas giliai įsirėžė į vokiečių mentalitetą. Dabartiniuose politiniuose debatuose dėl pabėgėlių tai taip pat tapo dėkingu simboliu ir argumentu – juk tauta, kartą nugriovusi sieną, nebenori „statyti naujų“. Ir visai nesvarbu, kad šiandien, kaip buvo akivaizdu viso festivalio metu, „sienos“ simbolis dažniausiai ištraukiamas iš istorinio konteksto, eliminuojant kai kurias anuomet buvusias svarbias prasmes ir formuojant visai kitokį, politinėms aktualijoms pritaikytą vertybinį turinį.
Nors šiandien apie tai kalbėti vokiečiai nelinkę, tačiau anuomet sienos griuvimas buvo taip pat lydimas šūkio „Wir sind das Volk“, kuris tapo tikru „taikiosios revoliucijos“ simboliu. Tačiau tuomet jis reiškė ne tik pilietinę euforiją. Minėtasis šūkis, sienos griuvimas ir susivienijimas tuomet reiškė ir gilią nacionalinę dimensiją, apeliavimą į tautų apsisprendimo teisę. Juk Vokietija, sutraiškiusi komunizmą, siekė tautiniu pagrindu formuojamo teritorinio vientisumo. Atrodo, kad minėtoji prasmė „sienos“ metaforoje dėl Vokietijoje itin įtakingo ilgamečio antinacionalistinio diskurso ir intensyvaus pilietinio ugdymo šiandien yra nunykusi. Ir tai suprantama. Prieš dvidešimt penkerius metus iš tiesų baimintasi, kad susijungimo į vieną vokiečių tautą nulemtas sužeistos tautinės savigarbos atkūrimas gali paskatinti ir kraštutinio vokiškojo nacionalizmo atgimimą. Prie nacionalistinės reikšmės eliminavimo iš „sienos“ metaforos prisidėjo ir Vokietiją iki šiol ženklinanti kaltė dėl Antrojo pasaulinio karo ir Šoa.
Tiesa, jauni vokiečiai bent puse lūpų užsimena, kad nebemato tikslo toliau nešioti kolektyvinės kaltės palikimo. Bet tai toli gražu nereiškia mažėjančios empatijos dabartiniams pabėgėliams. Nors pasigirsta ir kritiškesnių balsų, teigiančių, kad siena nėra tik negatyvus tautas ir kultūras skiriantis konstruktas, bet ir pozityvus įrankis, sietinas su klasikiniu valstybės apibrėžimu ir vienu esmingiausių jos požymių – geografine teritorija. Tad baimė, kad Vokietija, atverdama sienas, ne tik įgyvendina krikščioniškos meilės idealą, bet ir prisideda prie apibrėžtos ir saugios pasaulio tvarkos griovimo, buvo juntama ir renginio metu.
Kitas svarbus akcentas – troškimas atsigręžti „į Rytus“: tiek Vokietijos, tiek Europos. Šis akcentas buvo matomas vienoje svarbiausių šventės erdvių – vadinamojoje Vienybės aikštėje eksponuotoje parodoje, reprezentavusioje 25 suvienytosios Vokietijos metus. Kiekvieniems metams buvo skirtas atskiras stendas, kuris atspindėjo svarbiausias tų metų politikos, ekonomikos, kultūros ir sporto tendencijas, Vokietijos realijas ir pasiekimus. Ypač svarbiu parodos akcentu tapo 2004 m. plėtra, įtraukusi Europos Rytus. Nemažas dėmesys skirtas ir Rytų Vokietijos integracijai. Ko gero, pagrindine šio proceso problema įvardyti ne ekonominiai sunkumai, bet nevisiškai įvykdytas teisingumas komunizmo aukų atžvilgiu.
Vis dažniau abejojama, ar teisingas buvo sprendimas netraukti baudžiamojon atsakomybėn buvusių Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) režimo talkininkų, atsakingų už nesuskaičiuojamus žmogaus teisių pažeidimus. Nors Vokietijos viešojoje erdvėje ši tema ilgus metus buvo marginali, panašu, kad noras atsiverti Rytų Europai lemia ir gilesnį tenykščių patirčių įsisąmoninimą ir geresnį Rytų Europos bei VDR istorinės savimonės, pasižyminčios traumuojančia komunizmo patirtimi, suvokimą. Vis dėlto teisine prasme didelė pažanga šiuo klausimu vargiai įmanoma. VDR patirta komunizmo trauma telieka simboliniu, atminties politikos reiškiniu.
Tiesa, festivalio metu vienoje jo erdvių, pavadintoje Istorijos aikšte, apie komunizmą ir jo įveiką per pastaruosius 25 metus kalbėta išties nemažai. Neatrodo, kad komunistinio palikimo klausimams Vokietijoje trūktų dėmesio. Pilietinis ugdymas mokyklose taip pat orientuotas į šios atminties išsaugojimą. Kita vertus, daugelį komunizmo aukų vis dar piktinanti problema – nesugebėjimas nubrėžti aiškios ribos tarp „juoda“ ir „balta“, tarp „aukos“ ir „agresoriaus“.
Daugelis šių žmonių teigia atleidę savo skriaudėjams, tačiau, regis, bent jau simbolinis teisingumo atkūrimas ir kaltųjų įvardijimas būtų buvęs reikalingas, siekiant įveikti represuojančios sistemos paliktą traumą.
Iš dalies šią neteisybę kompensuoja gyvoji istorija. Komunistines represijas patyrę buvusios VDR gyventojai kviečiami į mokyklas ar muziejus, kur gali perteikti savo išgyvenimus moksleiviams ir vyresnėms kartoms. Kad tokie liudijimai svarbūs, rodo ir dėmesys jiems Vienybės aikštės ekspozicijoje.
Čia kaip vienas svarbiausių 2007 m. įvykių buvo įvardytas filmo Die Frau vom Checkpoint Charlie pasirodymas. Šis filmas pasakoja Rytų Vokietijos gyventojos Juttos Fleck istoriją. 1982 m. Jutta planavo pabėgti į VFR per Rumuniją ir Jugoslaviją, bet buvo sulaikyta Bukarešte ir perduota Štazi. Parskraidinta į VDR, ji buvo atskirta nuo savo dukterų ir nubausta trejų su puse metų laisvės atėmimo bausme. Fleck byla susilaukė tarptautinio dėmesio, po 22 mėnesių kalėjimo ji buvo išlaisvinta ir galėjo išvykti į VFR, tačiau be vaikų. Jau gyvendama Vakaruose, Fleck rengė protesto akcijas ir tapo kovotoja už žmogaus teises. Įdomu, kad Frankfurte festivalio metu vieną susitikimą surengė ir pati Fleck. Šis renginys sulaukė didelio populiarumo.
Atrodo, kad asmeniniai, patirtais išgyvenimais grįsti represinių režimų aukų liudijimai šiandien Vokietijoje yra tapę vienu labiausiai pavykusiu pilietinio ugdymo būdu. Kita vertus, per didelis emocijų akcentavimas kai kuriems mugės lankytojams pasirodė gąsdinantis. Per diskusijas keletas jų prisipažino, kad apsilankymas Aušvice ar Dachau buvo labai sukrečianti ir negatyvi patirtis, kurios jie nekartotų.
Ko gero, čia atsiskleidžia dar vienas, ne kartą filosofų aprašytas šiuolaikinės Vakarų kultūros bruožas – mėginimas išstumti negatyvias patirtis, kaip mirtis, senatvė, liga ir karas, į virtualios realybės sferą, patyrimo lauke siekiant tik pozityvių išgyvenimų. Antra vertus, tokios nuostatos gali atspindėti ir vis dar vokiečių išgyvenamo kolektyvinės kaltės fenomeno apraiškas.
Turbūt neatsitiktinai ir šventėje dominavo pozityvūs akcentai. Vienybės aikštės parodoje į akis krito menkas dėmesys konfliktams, sukrėtusiems visą Europą, pavyzdžiui, Balkanų karui ar Krymo okupacijai. Tačiau tapo akivaizdu, kokiais pasiekimais Vokietija išties didžiuojasi: tai futbolo pasaulio čempionų medaliai (2014), Josepho Ratzingerio išrinkimas popiežiumi (2005) ir šalies pergalė Eurovizijoje (2010).
Tam tikri regioniniai diskursai atsiskleidė vadinamojoje Ländermeile erdvėje ir Vokietijos žemes reprezentuojančiuose paviljonuose. Vieni pasirinko tradicinį prisistatymo kelią (dešrelių ir alaus kvapais bei Oktoberfest dvasia persismelkęs Bavarijos paviljonas), o kiti ieškojo netradicinių sprendimų ir naujo identiteto.
Pavyzdžiui, Hamburgas, beveik ignoruodamas itin svarbią uosto reikšmę, prisistatė kaip roko kultūrą puoselėjantis miestas. Bet labiausiai išsiskyrė Berlynas, kurio paviljonas priminė tipinį šio miesto techno klubą su garsiai skambančia muzika.
Visa paviljono erdvė buvo suplanuota aplink kokteiliais ir burgeriais prekiaujantį barą su didžiuliu plakatu, skelbiančiu, kad čia veikia „Spätkauf“ (lietuvišku žargonu tai būtų tiesiog „načnykas“). Iš tikrųjų būtent šie simboliai ir yra šiandien berlyniečiais save vadinančių individų identiteto esminiai atributai – tų, kurie savaitgalio naktimis su alaus buteliais rankose pripildo visą viešojo transporto sistemą, migruodami tarp skirtinguose populiariuose miesto rajonuose išsidėsčiusių pasilinksminimo vietų.
„Persikelkite su savo vaikais į Berlyną dabar, nes jie vis tiek ateityje čia atsidurs“, – tokie reklaminiai plakatai atspindėjo miesto ir žemės pasirinktą prisistatymo būdą.
Taigi Berlynas, akivaizdžiai nusileisdamas Frankfurtui, Hamburgui ir Miunchenui kapitalo koncentracija, skelbė: jūs dauginate pinigus, o mes konkuruojame žmogiškaisiais ištekliais, jaunyste, ribų išblukimu, laisve ir veržlumu. Turbūt neveltui būtent čia senas tradicijas turinčias didžiules kompanijas atstoja startuoliai, o kūrybiškumas ir inovatyvumas pristatomas kaip svarbiausias ateities kapitalas. Toks scenarijus galėtų būti nesvetimas ir Vilniui.
Kad ir kaip būtų, europietiškieji simboliai, ko gero, dominavo vokiškųjų atžvilgiu. Net šventės kulminacija laikyto fejerverko metu kaip pagrindinis muzikinis motyvas pasirinktas ne Vokietijos himnas (kuris, tiesa, taip pat skambėjo), o devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonija. Ar šią europietiškumo svarbą netrukus pakeis globalesnis diskursas? Kol kas per anksti daryti išvadas. Tačiau tendencijos užuomazgų matyti.
* * *
(1) Tiesa, lietuviškame Biblijos vertime išversta taip: „Su savo Dievu galiu peršokti mūrą“ (Ps 18, 30) (Biblija, arba Šventasis Raštas, redakcinė komisija: Petras Kimbrys et al., Ekumeninis leidimas, Vilnius, 1999).
