Šioje knygoje jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie G.Žukovą.
* * *
ŽUKOVAS
1896–1974
Jeigu mes prieiname minų lauką, mūsų pėstininkai puola taip, tarsi minų ten nebūtų.
GEORGIJUS ŽUKOVAS DWIGHTUI EISENHOWERIUI
Sovietų generolas Georgijus Žukovas Vakaruose nėra toks garsus kaip generolai Eisenhoweris ir Montgomery, bet jis neabejotinai buvo iškiliausias Antrojo pasaulinio karo vadas, atrėmęs nacistų puolimą prie Maskvos, Leningrado ir Stalingrado, o paskui vedęs Raudonąją armiją į kruviną kontrataką iki pat Berlyno.
Be didvyriškų Sovietų Sąjungos pastangų, be jos paaukotų 26 milijonų gyvybių karas galėjo baigtis visiškai kitaip. Žukovas buvo komunistas ir negailestingas stalinistas generolas, jam pirmiausia rūpėjo rezultatai, o ne žmonių gyvybės ir nuostoliai, ir drausmę fronte jis palaikydavo sušaudydamas nepaklusniuosius vietoje.
Tačiau jis buvo ir talentingas vadovas ir simbolizuoja ne savo šeimininko Stalino žiaurumą, o rusų tautos didvyriškumą.
Žukovui gyvenime svarbiausia buvo karinė tarnyba. Paimtas eiliniu kariauti Pirmajame pasauliniame kare, šis valstiečių sūnus pelnė apdovanojimų ir buvo paaukštintas. Paskui per 1918–1921 m. Rusijos pilietinį karą kovojo už bolševikus. Trečiajame dešimtmetyje taip pat ne kartą buvo paaukštintas ir pagarsėjo griežtumu, drausmės reikalavimais ir kruopščiu planavimu. Per 1937 m. valymą Stalinui ėmus žudyti Raudonosios armijos karininkus Žukovas išgyveno ir vėl buvo paaukštintas.
1939 m. Žukovas vadovavo Sovietų armijai kovose su Japonija prie Chalchin Golo upės. Drąsiai paleidęs tankus per tris dienas nugalėjo japonus. Užpuolikai neteko net 61 000 iš 80 000 savo karių ir buvo taip sukrėsti, kad prarado norą dar kada nors pulti Rusiją. Žukovas pelnė Sovietų Sąjungos didvyrio vardą ir 1940 m. buvo paskirtas generalinio štabo viršininku, tačiau darbas štabe jam netiko: jis buvo karo generolas.
1941 m. birželį
Hitleriui užpuolus Sovietų Sąjungą, Žukovas pradėjo audringai, bet nepaprastai sėkmingai bendradarbiauti su Stalinu. Sovietų diktatorius, pastebėjęs Žukovo talentą ir profesionalumą, pripažino jį savo karybos mokytoju ir paskyrė gynybos liaudies komisaro pirmuoju pavaduotoju.
Kai vokiečiai paėmę daugybę belaisvių įsiskverbė į Rusijos gilumą, Stalinas griebėsi Žukovo kaip gelbėjimosi rato. Kritus Minskui ir Stalinui beveik visiškai praradus nuovoką, Žukovas – griežčiausias Rusijos generolas – prapliupo ašaromis. Liepą susikivirčijęs su Stalinu jis buvo atleistas iš generalinio štabo viršininko pareigų. Tačiau toliau vadovavo kariuomenei ir išgelbėjo Maskvą ir Leningradą. Vėliau sustiprino šio apsiausto miesto gynybą, rūpindamasis, kad vokiečiai jo neužimtų. Vokiečiams artėjant prie Maskvos, perėmė vadovavimą miesto gynybai. Praradęs ketvirtį iš 400 000 savo karių, žvarbią 1941 m. žiemą Žukovas užkirto kelią vokiečių blitzkrieg, išgelbėjo sostinę ir nubloškė vokiečius 320 km atgal. Tai buvo gyvybiškai svarbi pergalė.
Kitas jo uždavinys buvo organizuoti Sovietų kontrataką per patį baisiausią to karo susirėmimą – Stalingrado mūšį. Žukovas kartu su maršalu Vasilevskiu ir pačiu Stalinu sugalvojo planą įvilioti vokiečių pajėgas į miestą. Turėdamas milijoną karių, 13 000 patrankų, 1400 tankų ir 1115 lėktuvų, Žukovas planavo apsupti vokiečių Šeštąją armiją. Į šį ilgą mūšį pasiųsti Sovietų kareiviai vidutiniškai išgyvendavo ne ką ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas, ir per jį žuvo apytiksliai milijonas abiejų šalių karių. Tačiau Stalingrado mūšis sustabdė karo bangą.
Paskirtas maršalu, Žukovas 1943 m. prie Kursko vedė Raudonąją armiją į didžiausio istorijoje tankų mūšio pergalę. Raudonoji armija toliau skynėsi kelią į vakarus, į Lenkiją, o paskui į pačią Vokietiją, kur Berlyno gatvėse įvyko paskutinis didelis Europos karo mūšis. Stalinas, kaip įpratęs, pats ėmė vadovauti mūšiui dėl Berlyno, versdamas savo du vadus – Žukovą ir maršalą Konevą – rungtis, kuris pirmas pasieks Reichstagą. Ankstyvą 1945 m. gegužės 1-osios rytą Žukovas paskambino Stalinui ir pranešė, kad Hitleris nusižudė. Kitą dieną miestas pasidavė.
Karui pasibaigus, Žukovas tapo nacionaliniu ir tarptautiniu didvyriu Sovietų Sąjungoje ir užsienyje. Sovietų kariškiai jį dievino, o Vakarų generolai labai gerbė. Ironiška, bet kaip tik todėl jis tapo politine grėsme: Stalinas apkaltino jį bonapartistiniais polinkiais ir atleido iš pareigų, tačiau pasirūpino, kad Žukovas nebūtų suimtas.
1953 m. mirus Stalinui, Žukovas buvo paskirtas gynybos ministru ir vėl ėmė aktyviai dalyvauti Sovietų Sąjungos politiniame gyvenime. Jis padėjo Nikitai Chruščiovui užimti Stalino vietą, suėmė Lavrentijų Beriją, Stalino slaptosios policijos viršininką, tačiau buvo nepriklausomas veikėjas ir jo santykiai su nauju šalies vadovu buvo sudėtingi. 1957 m. vėl parėmęs Chruščiovą jis padėjo jam įveikti senus stalinistus, tačiau vėliau buvo atleistas ir taip pat apkaltintas bonapartizmu.
Žukovas mirė 1974 m. Jis buvo griežtas ir žiaurus ir kartais darydavo brangiai kainuojančių klaidų. Jis tikėjo stalinistų metodais ir arogantiškai pasitikėjo savo gebėjimais. Tačiau neabejotinai buvo iškilus Antrojo pasaulinio karo karvedys: „Niekas taip svariai neprisidėjo prie pergalės Europoje kaip maršalas Žukovas“, – sakė Eisenhoweris.
„Žukovas buvo vienintelis žmogus, kuris nebijojo nieko. Jis nebijojo net Stalino“, – pareiškė jo bendražygis maršalas Timošenka. Jis simbolizuoja tikrą rusų karo genijų ir dabar jo raito ant žirgo paminklas stovi prie pat Kremliaus, šalia Raudonosios aikštės.
* * *
S.S. Montefiore „Istorijos titanai“ – 184 pasakojimai apie reikšmingas asmenybes. Simonas Sebagas Montefiore. Istorijos titanai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 672 p. Dailininkė Asta Puikienė
Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.
Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).
Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.
Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.
