Šioje knygoje jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie Ernestą Hemingway.
* * *
HEMINGWAY
1899–1961
Žmogus sutvertas ne pralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma.
ŽMOGAUS ESMĖ IR HEMINGWAY’AUS NESUTRAMDOMA
DVASIA APYSAKOJE SENIS IR JŪRA (1952)
Ernestas Hemingway, be abejonės, buvo svarbiausias XX a. Amerikos rašytojas. Atmetęs suplėkusias XIX a. vertybes, kurias matė savo paties šeimoje ir aplinkiniame pasaulyje, savo romanus ir apsakymus jis rašė nauju ir įtaigiu stiliumi: glausta, taupia, smarkia, vyriška kalba, kuria atskleidė karo baisybes, meilės išbandymus ir pateikė griežtas moralines taisykles, pagal kurias reikia gyventi sudėtingame, skausmo ir išdavysčių kupiname pasaulyje.
Hemingway galėjo būti nenuspėjamas, ūmus, irzlus, tuščiagarbis, juokingas ir girtas, bet visa tai buvo problemiško ir nepaprastai talentingo žmogaus savybės. Jo kūryba ir išskirtinis savitas įnašas į literatūrą buvo įvertinti Nobelio premija.
Hemingway užaugo Čikagos priemiestyje. Tėvas, gydytojas Clarence’as Hemingway, skatino jį daug laiko leisti lauke, užsiimti aktyvia vyriška veikla – medžioti, šaudyti ir žvejoti. Motina Grace supažindino su literatūra. Jis dažnai sakydavo, kad pirmieji žodžiai, kuriuos ištarė vaikystėje, buvo: „Nieko nebijau! Nieko nebijau!“ – tai turbūt netiesa, bet jis garsėjo vyriškumu ir vadovavosi kaip tik tokia nuostata.
Jaunystėje Hemingway išvyko į Italiją ir kariavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. jį sužeidė sprogusio minosvaidžio sviedinio skeveldra, bet kad ir sužalotas, po kulkosvaidžio kulkų kruša jis įstengė nutempti du draugus į saugią vietą.
Vėliau jis pagražino šią patirtį, tačiau tai iš tiesų buvo nepaprastai drąsu, ir Italijos vyriausybė apdovanojo jį Sidabro medaliu už karinę drąsą. Gydydamasis ligoninėje Hemingway pamilo Raudonojo Kryžiaus slaugę Agnes von Kurowsky, bet ji atsisakė už jo tekėti. Jis niekada to nepamiršo.
Jam grįžus į JAV, motina priekaištavo dėl „tingaus dykinėjimo ir malonumų ieškojimo“, kaltino „prekiaujant savo gražiu veidu“ ir „apleidus pareigas Dievui“. Hemingway visada niekino motinos literatūrišką stilių, pamokslavimą ir religiją, kurią laikė kliūtimi žmogaus laimei. Dabar ėmė niekinti visa, kas su ja susiję. Pašliję santykiai su šeima niekada nebepasitaisė, tik 1921 m. pradėjęs dirbti „Toronto Star“ užsienio korespondentu Paryžiuje Hemingway išsilaisvino ir ėmė gyventi savarankiškai.
Paryžiuje Hemingway susibičiuliavo su žinomais literatais, tokiais kaip Gertrude Stein, Ezra Poundas ir jo draugas F.Scottas Fitzgeraldas, „Didžiojo Getsbio“ autorius, to meto JAV literatūros genijus. 1924–1925 m.
Hemingway išleido apsakymų ciklą „Mūsų laikais“ (In Our Time), o 1926 m. – pasisekimo sulaukusį romaną „Fiesta: Ir pateka saulė“, kuriame aprašė pokario „prarastajai kartai“ priklausančių amerikiečių, dekadentiškai be tikslo klaidžiojančių po Europą, beprasmį gyvenimą.
Hemingway’aus pirmasis šedevras buvo romanas „Atsisveikinimas su ginklais“, anglų kalba publikuotas 1929 m. Tai labai autobiografiškas kūrinys apie meilę Pirmojo pasaulinio karo metais. Jaunas medicinos darbuotojas Frederikas Henris pamilsta juo besirūpinančią slaugę anglę Ketriną Berkli. Henriui palikus savo postą, pora bėga į Šveicariją, bet Ketrina gimdydama miršta kartu su kūdikiu, ir Henris lieka vienas.
Ispanijai Hemingway gyvenime ir kūriniuose teko dominuojantis vaidmuo. 1932 m. jis parašė subtilią apybraižą apie bulių kovas „Mirtis per popietę“ (Death in the Afternoon), 1936 m. prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, jis labai rėmė respublikonus ir rinko pinigus padėti jiems kovoti su nacistų palaikomais generolo Franco nacionalistais. Ši patirtis tapo pagrindu antram šedevrui „Kam skambina varpai“ (publikuotas 1940 m.). Romano veiksmas vyksta Ispanijos pilietinio karo metais; jame pasakojama apie amerikietį savanorį partizaną Robertą Jordaną, kurį vadas pasiunčia susprogdinti geležinkelio bėgių, kad respublikonai turėtų palankias sąlygas pulti. Jordano meilė ispanų merginai Marijai virsta pasakojimu, kuris meistriškai atskleidžia ispanų charakterį ir karo žiaurumą.
Dirbdamas žurnalistu Hemingway rašė apie Antrąjį pasaulinį karą, Karališkojo oro laivyno lėktuvais skrido vykdyti keleto užduočių, matė „D dienos“ kovas ir dalyvavo vaduojant Paryžių. Po karo beveik visą laiką gyveno ir dirbo savo namuose Finca Vigía, Kuboje. Šio paskutinio laikotarpio perlas buvo „Senis ir jūra“ (1952), pasakojimas apie pagyvenusį žvejį ir jo pastangas ištempti į krantą didžiulį marliną. Už šią nedidelę knygą Hemingway 1953 m. buvo apdovanotas Pulitzerio premija, o po metų – Nobelio premija.
Alkoholis, amžius ir įvairios nelaimės, tarp jų dvi lėktuvo katastrofos, pareikalavo iš Hemingway duoklės. Šeštajame dešimtmetyje jį ėmė kamuoti depresija ir į paviršių iškilo nemalonios būdo savybės – kartais jis būdavo paniuręs, vaidingas, linkęs į smurtą.
Po 1960 m. Fidelio Castro revoliucijos priverstas išvykti iš Kubos, Hemingway apsigyveno Kečume, Aidaho valstijoje. Supratęs, kad kūrybinės galios nunyko, o elektrošoko terapija, skirta depresijai gydyti, neveiksminga, 1961 m. jis nusišovė šratiniu šautuvu. Jam buvo šešiasdešimt dveji.
Hemingway buvo problemiško ir varginančio būdo, bet nepaprastai energingas ir dinamiškas, ir neišdildomą pėdsaką jis paliko ne tik šiuolaikinėje literatūroje, bet ir anglų kalboje.
* * *
S.S. Montefiore „Istorijos titanai“ – 184 pasakojimai apie reikšmingas asmenybes
Simonas Sebagas Montefiore. Istorijos titanai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 672 p.
Dailininkė Asta Puikienė
Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.
Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).
Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.
Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.
