Šioje knygoje jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie Michailą Bulgakovą.
* * *
BULGAKOVAS
1891–1940
Nebūna rašytojų, kurie liaujasi rašyti. Jeigu rašytojas liaujasi rašyti, vadinasi, jis nėra tikras rašytojas.
Michailas Bulgakovas
Michailas Bulgakovas, sovietų rašytojas, kartais valdžios vertintas palankiai, kartais smerktas, paliko pasauliui vieną iškiliausių XX a. romanų: „Meistrą ir Margaritą“ – nutrūktgalvišką, kandžią satyrą apie Sovietų Rusiją, kurioje išjuokė tironiją ir despotizmą ir šlovino žmogaus dvasios gebėjimą įveikti priespaudą.
Romano „Meistras ir Margarita“, kurį Bulgakovas rašė daugiau negu dešimtmetį, siužetas yra sudėtingas ir fantastiškas. Viena siužeto linija Bulgakovas atskleidžia, kaip Šėtonas (Volandas, kurio prototipas yra Stalinas) ir jo parankiniai, tarp jų didžiulis pistoletu ginkluotas katinas, siautėja ketvirtojo dešimtmečio Maskvoje, o kita, kurios veiksmas vyksta Jeruzalėje 33 m. po Kr., Bulgakovas nagrinėja Poncijaus Piloto vaidmenį nukryžiuojant Kristų.
Meistras, dėl tokios pačios temos romano Sovietų valdžios persekiojamas rašytojas, pasitraukia į psichiatrijos ligoninę, kuri atrodo saugesnė negu aplinkinis pasaulis. Tačiau jo mylimoji Margarita nepraranda vilties ir pašokusi su Šėtonu išgelbsti Meistrą.
Bulgakovas puikiai suvokė, kad jo šedevras nebus išleistas jam gyvam esant. Nagrinėdamas sudėtingą gėrio ir blogio, drąsos ir bailumo, nekaltumo ir kaltės sąveiką, jis savo romane šlovina dvasios laisvę nelaisvame pasaulyje.
Parodydamas, kad valdantieji yra nepajėgūs diktuoti savo valios jų valdomų žmonių sieloms, šis Bulgakovo kūrinys iš esmės metė iššūkį stalinistinei Rusijai.
„Meistras ir Margarita“ pirmą kartą buvo publikuotas po Stalino mirties 1967 m. žurnale dalimis. Nors ir smarkiai cenzūruotas, tuoj pat sulaukė populiarumo. Neblėstantis jo populiarumas yra gyvas jo autoriaus prielaidos, kad menas nugalės tironiją, įrodymas. XX a. septintajame dešimtmetyje Mickas Jaggeris, įkvėptas „Meistro ir Margaritos“, parašė Rolling Stones dainą „Užuojauta Šėtonui“ (Sympathy for the Devil).
Bulgakovas gimė Kijeve dėstytojo šeimoje, 1916 m. baigė mediciną ir Rusijos pilietinio karo metais tarnavo gydytoju Baltojoje gvardijoje. Jis buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, kaip ir Čechovas, Conanas Doyle’is ir Somersetas Maughamas, praktikavusių mediciną, – menininkui stebėtojui tai buvo idealus išsilavinimas. Medicininiai pasakojimai „Jauno gydytojo užrašai“ yra geriausi jo apsakymai.
Jis nepaliko tėvynės ir nevirto komunistinės propagandos ruporu, todėl, pasak jo paties, tapo „vienu ir vieninteliu literatūros vilku“ Sovietų Sąjungoje. Per pirmuosius dešimt savo, kaip rašytojo, karjeros metų jis sulaukė 298 priešiškų recenzijų ir tik 3 palankių. Jo pjesės ir net mažiausiai prieštaringos adaptacijos bei istoriniai kūriniai, kurie, jo nuomone, galėjo praslysti nepastebėti, būdavo uždraudžiami. Jis pats sudegino pirmąjį „Meistro ir Margaritos“ juodraštį, laikinai nutaręs, kad bergždžia rašyti tai, ko neįmanoma išleisti.
1930 m. Bulgakovas parašė laišką Sovietų Sąjungos vyriausybei, prašydamas leidimo emigruoti, ir pavaizdavo, koks likimas laukė jo kaip uždrausto rašytojo: „persekiojimas, neviltis ir mirtis“. Amžininkai manė, kad jo mirtį 1940 m. nuo paveldimos inkstų ligos labiausiai ir lėmė tai, kaip su juo elgėsi Stalinas.
Jis išgarsėjo porevoliucinėje Rusijoje kaip žurnalistas ir Maskvos dailės teatro pjesių autorius. Garsioji pjesė „Turbinų dienos“, puikaus romano apie Rusijos pilietinį karą „Baltoji gvardija“ adaptacija, pirmą kartą buvo pastatyta 1926 m. Pagrįsta paties Bulgakovo laiminga jaunyste didelėje ir mylinčioje aukštesniojo sluoksnio vidurinės klasės šeimoje, ši pjesė buvo pirmoji po revoliucijos, palankiai vaizdavusi kontrrevoliucionierius baltuosius.
Tiesa, Bulgakovas buvo priverstas pakeisti pjesės pavadinimą ir jos pabaigoje išreikšti šiokią tokią simpatiją komunistams. To pakako įtikinti Staliną, kuriam patiko joje pavaizduotas šeimos gyvenimas karo metais, – jis interpretavo pjesę kaip nenugalimos bolševizmo galios atskleidimą. „Turbinų dienos“ tapo mėgstamiausia Stalino pjese, jis žiūrėjo ją penkiolika kartų.
Paskutinį Bulgakovo gyvenimo dešimtmetį, per kurį vis labiau šlijo sveikata ir stiprėjo nusivylimas, jį gelbėjo du žmonės. Pirmasis buvo Stalinas, kuris apsaugojo Bulgakovą nuo visiško skurdo, tačiau tuo pat metu neleido publikuoti kūrinių.
Stalinas laikė Bulgakovą puikiu, tačiau politiškai nepatikimu rašytoju, o jeigu būtų sužinojęs, kad Bulgakovas slapta rašo „Meistrą ir Margaritą“, būtų įsakęs jį likviduoti. Po šiurpaus, bet drąsinančio skambučio Bulgakovui šis tironas pasirūpino, kad mėgstamiausia jo pjesė būtų įtraukta į Maskvos dailės teatro repertuarą, o Bulgakovas būtų paskirtas teatro direktoriaus pavaduotoju.
Kitas Bulgakovui gyvenime gelbstintis žmogus buvo jo trečioji žmona Jelena Sergejevna, Margaritos, kurios besąlygiška meilė palaiko ir gelbsti persekiojamą Meistrą, prototipas. Jelena pasirūpino, kad Bulgakovo šedevras išliktų, ir saugojo rankraštį iki 1970 m., tada – prieš pat jos mirtį – romanas buvo publikuotas.
Bulgakovas nebuvo disidentas: jis gyveno stalinistinėje Rusijoje tam, kad rašytų. Taigi buvo paprastas rašytojas, o ne politinis kovotojas. Kaip ir kiti kūrybiški stalinistinės Rusijos genijai – poetai Ana Achmatova ir Osipas Mandelštamas, poetas ir romanistas Borisas Pasternakas („Daktaro Živago“ autorius), kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius ir romanistas Vasilijus Grosmanas („Gyvenimo ir likimo“, dar vieno išsaugoto tironiją demaskavusio kūrinio autorius), – jis taikstėsi su sistema, kad išgyventų (Mandelštamas, galiausiai šiurkščiomis eilėmis užsipuolęs patį Staliną, buvo sugniuždytas).
1939 m. diktatoriaus šešiasdešimtojo gimtadienio iškilmėms jis net parašė pjesę „Batumis“, šlovinančią Stalino jaunystės žygdarbius. Stalinas pjesę atmetė, Bulgakovo sveikata visiškai pašlijo ir jis netrukus mirė. Stalinas paskui gyrėsi: „Mes net Bulgakovą privertėme dirbti mums.“
Stalinas nužudė daug rašytojų, tačiau, pasak garsiosios Bulgakovo frazės, jų rankraščiai nedega.
* * *
S.S. Montefiore „Istorijos titanai“ – 184 pasakojimai apie reikšmingas asmenybes
Simonas Sebagas Montefiore. Istorijos titanai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 672 p.
Dailininkė Asta Puikienė
Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.
Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).
Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.
Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.
