Didžponis: kaip Al Capone tapo pagrindiniu JAV visuomenės priešu

Knygoje “Istorijos titanai“ jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. 

* * * 

1899–1947

Su maloniu žodžiu lūpose ir ginklu rankose nueisi kur kas toliau negu vien su maloniu žodžiu.

AL CAPONE

Randuotaveidis Al Capone simbolizuoja kruviną Amerikos mafiją, gangsterius, kurie prohibicijos laikais nebaudžiami prievartavo turtą. Ironiška, kad jis buvo apkaltintas tik mokesčių vengimu, nors aktyviai dalyvavo organizuotoje nusikaltėlių veikloje ir ne kartą prisidėjo prie žmogžudysčių.

Alphonse „Al“ Capone gimė Brukline, Niujorke, buvo Gabriele Capone, italo kirpėjo, 1894 m. su žmona Teresina atvykusio į Ameriką, sūnus. Karjerą organizuotų nusikaltėlių pasaulyje jis pradėjo būdamas vos keturiolikos, metęs mokyklą ir pasidavęs gangsterių boso Johnny Torrio, Lapės, įtakai. Paskui tapo Manhatano „Penkių taškų“ gaujos nariu. Šiuo laikotarpiu per vienas peštynes bare jam buvo prakirstas veidas, žaizdai užgijus liko randas, todėl jis buvo imtas pravardžiuoti Randuotaveidžiu. Dar jis buvo įtariamas prisidėjęs prie dviejų žmogžudysčių, bet liudininkai atsisakė kalbėti teisme ir jo kaltė nebuvo įrodyta.

Capone globėjas Torrio, 1909 m. išvykęs iš Niujorko į Čikagą, užsiėmė viešnamių reketu. Po dešimties metų pasikvietė savo globotinį, ir 1920 m. Capone tikriausiai organizavo Torrio boso Colosimo Didžiojo Džimo, su kuriuo Torrio buvo susikivirčijęs, nužudymą. Vėliau Torrio tapo neginčijamu Vėjų miesto nusikaltėlių karaliumi.

1920 m. įvesta prohibicija JAV gangsteriams buvo tikra galimybių aukso kasykla. Prekyba neteisėtai pagamintu alkoholiu tapo dideliu verslu, ir nelegalūs barai (speakeasies), kuriuose laisvai liejosi savadarbis alkoholis, tapo epochos simboliu. Tačiau anapus šių barų laisvos ir šventiškos atmosferos ir gangsterių prabangos slypėjo smurtas, pasibaisėtinas sadizmas ir psichopatiškas žiaurumas.

1923 m. Čikagos meru buvo išrinktas reformuotojas Williamas E. Deveris, žadėjęs pažaboti gaujas. Dėl to Torrio ir Capone nutarė perkelti didžiąją dalį savo verslo į miestą palydovą Siserą. Po metų Sisere turėjo vykti rinkimai, ir Capone nutarė pasirūpinti, kad juose laimėtų jo kandidatai, kad ir kokių priemonių tektų imtis. Kilo smurto protrūkis, buvo nužudytas jo brolis Frankas ir vienas rinkimų komisijos pareigūnas, kilo pagrobimų banga, buvo grobiami rinkimų biuleteniai ir bauginami rinkėjai. Balsavimui pasibaigus, vienus iš nesąžiningiausių istorijoje rinkimus Sisere laimėjo Capone.

Po keleto savaičių Capone, matyt, pasijutęs neliečiamas, nušovė vieną smulkų gangsterį Joe Howardą, bare įžeidusį vieną jo draugą. Dėl šio nusikaltimo Capone tapo Williamo McSwiggeno, „prokuroro koriko“, taikiniu, ir nors McSwiggenui nepavyko išvilkti šio gangsterio į dienos šviesą, jo pastangomis Capone virto pagrindiniu JAV visuomenės priešu.

1925 m. Torrio nutraukė veiklą, išgąsdintas pasikėsinimo, kurį surengė konkuruojanti „Šiaurinės dalies“ gauja, vadovaujama Deano O’Baniono, George’o Morano – Vabzdžio ir Earlo Weisso – Žydelio. Capone perėmė Torrio verslą ir tapo Čikagos nusikaltėlių pasaulio vadeiva. Paskui ėmė garsėti, demonstratyviai lankydavosi svarbiuose sporto renginiuose, tokiuose kaip krepšinio varžybos, ir net operoje, vaizdavo sąžiningą, sėkmingą verslininką, mėgstantį visuomeninį gyvenimą. Tačiau iš tikrųjų visi žinojo, kaip Capone užsidirbo savo turtus.

Capone imdavosi bet kokios veiklos, iš kurios galėjo greitai uždirbti pinigų – turto prievartavimo, nelegalių lošimo namų organizavimo, neteisėtos prekybos alkoholiu ir prostitucijos. Jo gebėjimas įžvelgti galimą pelną derėjo su negailestingumu galimiems varžovams – o didžiausią grėsmę jo hegemonijai, Capone požiūriu, kėlė „Šiaurinės dalies“ gauja, nutrūktgalviai, kurie užpuolė ir Johnny Torrio.

Todėl 1929 m. įvyko Šv. Valentino dienos skerdynės. Perrengęs savo vyrus policininkais, Capone pasiuntė juos į Morano sandėlį Šiaurinėje Clarko gatvėje, šie išrikiavo septynis „Šiaurinės dalies“ gaujos narius prie sienos ir automatais šaltakraujiškai sušaudė. Keletui aukų buvo šauta ir pistoletu į veidą. Gaujos vadeiva Moranas pabėgo, tačiau žuvus pagrindiniams talkininkams jo verslas smarkiai smuko. Capone tapo neginčijamu Čikagos didžponiu.

Tačiau šios žudynės sukėlė pasipiktinimą, ir iš valdžios buvo pareikalauta imtis aktyvesnių veiksmų prieš Capone. Kaip tik dėl to FTB sumanė genialų planą apkaltinti Capone vengimu mokėti pajamų mokesčius. Suprasdama, kad patraukti jį atsakomybėn už smurtines veikas tikriausiai nepavyks (nes jis ėmė vengti pats veltis į tam tikrus veiksmus, o liudininkai vengė duoti prieš jį parodymus bijodami susidorojimo), federalinė vyriausybė pavedė mokesčių inspekcijos agentui Eliotui Nessui ir elitinei agentų komandai – Neliečiamiesiems – priremti Capone prie sienos.

Ši strategija pasirodė esanti stulbinamai veiksminga. 1931 m. birželį Capone buvo oficialiai pateikti kaltinimai dėl vengimo mokėti pajamų mokesčius, o spalį jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas vienuolika metų kalėti. Iš pradžių jis buvo įkalintas Atlantos kolonijoje, o 1934 m. perkeltas į ypatingojo režimo Alkatrazo kalėjimą. 1939 m. dėl pablogėjusios sveikatos būklės buvo paleistas anksčiau laiko. Tačiau nebepajėgė atgauti savo kriminalinės imperijos kontrolės. Tapęs savo ankstesniojo „aš“ šešėliu, Capone nebesirodė viešumoje ir galiausiai 1947 m. visų pamirštas mirė nuo sifilio.

* * *

Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.

Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).

Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.

Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.