Homoseksualus rašytojas mirė, kaip gyveno, – ne pagal kišenę

* * *

1854–1900

„Wilde’as nuo pat pradžių vaidino savo gyvenimą ir nesiliovė net kai likimas nebeleido jam valdyti siužeto.“

W.H.AUDENAS, THE NEW YORKER (1963 M. KOVO 9 D.)

Oscaras Wilde’as – poetas, dramaturgas, aforizmų kūrėjas, romanistas ir istorijų vaikams rašytojas, estetas ir lengvabūdis, nesuvaldomas šmaikštuolis, tapęs prietarų ir veidmainystės auka, – į savo gyvenimą žiūrėjo kaip į meno kūrinį; jis buvo jo herojus – ir turi likti mūsų herojumi.

Jis buvo paradoksų mėgėjas ir gyvenimo absurdo žinovas, lengvai griaudavo pretenzijas, išankstinius nusistatymus ir demaskavo to meto veidmainystę. Tragiškas juo besižavėjusios visuomenės pražudyto Wilde’o likimas atkartojo temas, kurias jis taip žavingai su chirurgo tikslumu tyrinėjo savo kūriniuose.

Wilde’o pjesės, tokios kaip „Neverta dėmesio moteris“ (A Woman of No Importance) ir „Kaip svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest), neišnyksta iš teatrų repertuarų. Jo žavūs sąmojai yra nuolatos cituojami: „Aš imu savo dienoraštį visur, kur einu. Visada reikia turėti ką sensacingo paskaityti traukinyje“, – pareiškia Gvendolina Cecilijai pjesėje „Kaip svarbu būti rimtam“, kuri vadinama puikiausia visų laikų komedija.

Labiau negu bet kuris kitas to meto rašytojas, Wilde’as savo satyra dekonstruoja pompastišką Viktorijos epochos pabaigos visuomenės statinį ir skaido jį su dideliu élan. Bet po blizgiu jo kūrinių paviršiumi slypi tragedijos užtaisas, ir didžioji dalis jų balansuoja ant tamsos bedugnės krašto. 1889 m. išleistas Wilde’o romanas „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame nagrinėjamos nuosmukio, žiaurumo ir neteisėtos meilės temos, peržengė respektabilumo ribas, ir Wilde’o žmona Constance kartą prasitarė: „Nuo to laiko, kai Oscaras parašė tą knygą, mūsų niekas niekur daugiau nekviečia.“ Tačiau šis romanas, pažadinantis mūsų mirties ir senėjimo baimes, bus aktualus amžinai. Net pasakose „Laimingasis princas“ ir „Savanaudis milžinas“ jis nevengė parodyti nemalonią tikrovę, kaip žiaurumas lieka nenubaustas, o didvyriškumas – neatlygintas.

Wilde’as gimė mišrioje anglo ir airės šeimoje Dubline, bet trokšdamas būti scenos centre nutarė mokytis ir gyventi Anglijoje. Kaip fin de siècle esteto prototipas, ekstravagantiška apranga ir šmaikščiomis kalbomis jis išgarsėjo pirmiau negu savo kūriniais patvirtino esąs vertas visuotinio dėmesio.

„Blogiau negu būti kalbų objektu yra tik nebūti kalbų objektu“, – sakė jis. Vos perkopęs dvidešimt metų šis aukštas, lėtakalbis Oksfordo absolventas, vilkintis aksominiu kostiumu su regentystės laikų stiliaus ties keliais susegamomis kelnėmis, jau buvo žinomas. Net Velso princas pareikalavo supažindinamas su Wilde’u pareiškęs: „Nepažinti pono Wilde’o reiškia būti nežinomam visuomenėje.“

Išgarsėjęs Wilde’as greitai sulaukė sėkmės: Londono scenose buvo imta statyti jo parodijas apie puošeivą, kuris paskelbė, kad menas yra aukščiausia veiklos forma. Vienas iniciatyvus prodiuseris, surengęs spektaklio gastroles Amerikoje, nusprendė paimti ir patį Wilde’ą skaityti paskaitų apie estetizmą. Wilde’as – kuris, kaip kalbama, atvykęs į Amerikos muitinę pareiškė: „Aš neturiu nieko deklaruoti, išskyrus savo genialumą“, – už Atlanto išgarsėjo lygiai taip pat kaip ir Anglijoje. Vos per pusę dešimtmečio iki žlugimo Wilde’as tapo tokiu rašytoju, koks visada siekė būti.

Homoseksualumu Wilde’as pagarsėjo ne mažiau negu savo kūriniais. Jis buvo drugelis, kurį sutraiškė ratas. Jo provokuojantis snobiškumas daugelį metų skatino gandus apie jo seksualumą, bet Wilde’as buvo vedęs, turėjo vaikų ir aktyviai homoseksualus tapo tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, kai pašlijo santuoka.

„Vienintelis būdas atsikratyti pagundos yra pasiduoti jai“, – sakė jis. Savo seksualinius nuotykius vadino „puota su panteromis“. Įtrauktas į pragaištingo meilužio, kvailo pasipūtėlio Alfredo (Bosie) Douglaso ir jo tėvo, beprotiškai pedantiško Kvinsberio markizo, vendetą, Wilde’as ilgam įsivėlė į teismo procesą dėl vaikų seksualinio išnaudojimo.

Kvinsberio markizas atsiuntė jam fališkų daržovių krepšį, o Wilde’ui klube 1895 m. vasarį paliktas jo raštelis, kuriame išvadino rašytoją „pozuojančiu somdomitu“ [taip!], perpildė Wilde’o kantrybės taurę. Paragintas Bosie, Wilde’as patraukė markizą į teismą dėl šmeižto.

Tai buvo baisi klaida. Per kryžminę apklausą Wilde’as kaip visada lengvabūdiškai laidė sąmojus, vaidindamas savo naujai auditorijai – žiūrovams teismo salėje. Bet kad ir kaip iškalbingai gynėsi nuo kaltinimų dėl kūrinių amoralumo, negalėjo paneigti savo meilės nuotykių.

Aukštuomenė netoleruodavo tokių dalykų, kai jie iškildavo į viešumą. Wilde’as pralaimėjo bylą ir buvo tuoj pat nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už labai nepadorų elgesį. Teismo salėje skambėjo šūksniai „gėda“.

Kvinsberio markizo pasamdyti teismo antstoliai areštavo Wilde’o namą atlyginti teismo išlaidoms. Markizo sūnus, bijodamas pats būti nuteistas, pabėgo į žemyną ir viešai apraudojo savo kančias per saugų atstumą.

Wilde’ui kalint Redingo kalėjime, kameros draugas kareivis Charlesas Thomas Wooldridge’as, nuteistas už tai, kad nužudė žmoną – perpjovė jai gerklę skustuvu, buvo pakartas. Kaip tik „C.T.W.“ Wilde’as paskyrė savo paskutinį didelį kūrinį, elegišką „Redingo kalėjimo baladę“ (Ballad of Reading Gaol), kurią parašė 1897 m., atlikęs bausmę ir gyvendamas tremtyje Prancūzijoje.

Dėl blogos reputacijos poemą jam teko publikuoti slapyvardžiu C.3.3 (jo, kalinio, numeris). Pinantis šviesai ir šešėliams poemoje išreiškiamas nekaltumo, grožio ir atpirkimo troškimas net nusivylimo liūne ir kartu šaukiamasi atleidimo ir supratimo.

Dar niekad neregėjau, kad žmogus

Taip ilgesingai žvelgtų

Į žydrynės lopinėlį,

Kurį belaisviai dangumi vadina,

Ir palydėtų akimis kiekvieno debesėlio

Sidabrinę burę.

Apibendrindamas poetas rašo:

Visi nužudo tuos, ką myli,

Išgirskite visi,

Vieni – kandžiu žvilgsniu,

Kiti – gražiu žodžiu,

Bailieji – bučiniu,

Drąsieji – kardu!

Kalėjime Wilde’as parašė De Profundis, liūdnai žavingą 50 000 žodžių laišką Bosie, atskleidžiantį, kaip jį sužlugdė jo didžioji meilė. Po įkalinimo rašytojas niekada neatsigavo nei fiziškai, nei psichologiškai. Atstumtas visuomenės, negalėdamas pamatyti savo mylimų sūnų, jis praleido paskutinius gyvenimo metus keliaudamas po žemyninę Europą. Wilde’as neprarado sąmojingumo iki paskutinės akimirkos: „Aš mirštu, kaip gyvenau, – pareiškė jis, – ne pagal kišenę.“

Prieš pat mirtį, gulėdamas niūriame kambaryje Paryžiuje, jis, sakoma, sumurmėjo: „Arba šie apmušalai, arba aš.“

* * *

Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.

Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).

Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.

Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.