Kodėl Osamą bin Ladeną žavėjo skraidančios bedievių kūnų dalys?

*  * *

Osama bin Ladenas (1957–2011)

„Bedievių kūnų dalys skraidė ore tarsi dulkės. Jeigu būtum matęs tai savo akimis, tau būtų buvę labai malonu ir tavo širdį būtų užplūdęs džiaugsmas.“

OSAMA BIN LADENAS PER SŪNAUS VESTUVES APIE SEPTYNIOLIKOS AMERIKIEČIŲ KARIŠKIŲ ŽŪTĮ 2000 M. SPALIO 12 D., TERORISTUI MIRTININKUI TARANAVUS JAV KARINIO JŪRŲ LAIVYNO LAIVĄ „COLE“ VALTIMI SU SPROGMENIMIS

Osama bin Ladenas buvo fanatiškas kruvinų ir įspūdingų Rugsėjo 11-osios teroro aktų organizatorius – vadovaudamiesi nepakančia, dogmatiška ir iškreipta islamo versija ir jo įkvėpti savižudžiai teroristai, taranavę lėktuvais Bokštus dvynius ir Pentagoną, atėmė gyvybę tūkstančiams nekaltų žmonių.

Propaguodamas džihado ideologiją, šlovinančią žudymą ir puoselėjančią nihilistinį savižudybės kultą, jis siekė sugriauti amerikiečių ir Vakarų galią, sunaikinti Izraelį ir atkurti kalifatą visose pasaulio vietose, kuriose kada nors viešpatavo islamas. Tačiau jo tikroji politika tebuvo terorizuoti nekaltus žmones ir griauti tolerantiškas demokratines visuomenes, siunčiant jaunuolius kaip gyvas bombas prieš aukas, kurias jis pasirinko tik todėl, kad jos buvo taikių demokratiškų Vakarų valstybių piliečiai.

Bin Ladenas gimė 1957 m. Rijade, Muhammado Awado bin Ladeno, statybos bendrovės savininko, kuris susikrovė didžiulius turtus, kai Saudo Arabijos karališkoji šeima suteikė jo bendrovei išimtines teises statyti šalyje religinės paskirties pastatus, ir jo dešimtos žmonos Hamidos al-Attas šeimoje. Tėvams išsiskyrus, jis buvo vienintelis sūnus, gimęs iš jųdviejų santuokos, nors turėjo daug brolių ir seserų iš tėvo pusės. Motinai ištekėjus už Muhammado al-Attaso, Osama buvo auklėjamas kaip musulmonas sunitas ir nuo mažų dienų pasižymėjo karštu pamaldumu. Mokėsi elitinėje mokykloje, paskui Karaliaus Abdulazizo universitete, o 1974 m. vedė pirmąją žmoną Najwą Ghanem. Vėliau vedė dar keturias žmonas, su dviem išsiskyrė, jam gimė nuo dvylikos iki dvidešimt keturių vaikų.

1979 m. bin Ladenas kartu su tūkstančiais kitų pamaldžių džihadistų, vadinamų modžahedais, išvyko į Afganistaną padėti atremti Sovietų Sąjungos invazijos. Kartu su bendražygiu kovotoju Abdullah Azzamu įkūrė Maktab al-Khadamat, sukarintą organizaciją, atsidavusią šiam, kaip jis manė, džihadui. Šį karą taip pat palaikė ir finansavo Jungtinės Valstijos, kurios vis labiau nerimavo dėl Sovietų ekspansijos, ir 1990 m. sugrįžęs į Saudo Arabiją bin Ladenas buvo plačiai šlovinamas kaip kovotojas su komunizmu. Tačiau jis jau kurpė planus kurti naują organizaciją, kuri įgyvendintų jo tikslą išstumti iš musulmonų pasaulio JAV („Didįjį Šėtoną“). Ji buvo pavadinta al-Qaeda (Baze).

Po 1991 m. Persijos įlankos karo bin Ladenas pasmerkė Saudo Arabijos karališkąją šeimą už tai, kad įsileido į šalį Jungtinių Valstijų karius, todėl 1992 m. buvo ištremtas iš šalies. Jis išvyko į Sudaną ir ten, bendradarbiaudamas su Egipto islamo džihadu (EID), organizavo 1992 m. gruodžio 29-osios sprogdinimą Adene, per kurį žuvo du žmonės.

1995 m. nesėkmingai pasikėsinęs į Egipto prezidentą Mubaraką EID buvo išvarytas iš Sudano ir tuomet bin Ladenas nutarė grįžti į Afganistaną; ten jis prisidėjo prie Talibano, finansavo kovinio rengimo stovyklas, kuriose buvo mokomi tūkstančiai džihadistų.

1997 m. jis organizavo liūdnai pagarsėjusias lapkričio 17-osios žudynes Luksore, per kurias žuvo šešiasdešimt du civiliai, o po metų al-Qaeda Kenijoje ir Tanzanijoje surengė išpuolius prieš JAV ambasadas ir pražudė beveik 300 žmonių. 2000 m. spalį pasireiškė dar grėsmingesnė tendencija – vėl Adene teroristas mirtininkas, valtimi su sprogmenimis taranavęs JAV karo laivą Cole, atėmė gyvybę septyniolikai žmonių. Tokie sprogdinimai greitai tapo al-Qaeda ginklu, ir ji ėmė skatinti karingus jaunus musulmonus rinktis kankinio mirtį. Vėliau tais pačiais metais bin Ladenas su pavaduotoju daktaru Aymanu al-Zawahiri, su kuriuo susipažino per karą Afganistane, pasirašė fatvą, skelbiančią, kad žudyti amerikiečius ir jų sąjungininkus yra musulmonų pareiga.

Paskui bin Ladenas su al-Zawahiri sukurpė ambicingiausią planą. Ankstų 2001 m. rugsėjo 11-osios rytą į keturis keleivinius lėktuvus Vašingtono, Bostono ir Niuarko oro uostuose įsėdo dvi džihadistų komandos. Netrukus valdžią pasiekė žinia, kad šiuos lėktuvus pagrobė devyniolika vyrų iš Vidurinių Rytų.

8.46 val. ryto vietos laiku American Airlines 11-ojo reiso lėktuvas rėžėsi į Niujorko šiaurinį bokštą dvynį, vieną iš dviejų aukščiausių Manhatano pastatų. Paskui, visoms kameroms nukrypus į bręstančią katastrofą, 9.02 val. ryto United Airlines 175-ojo reiso lėktuvas rėžėsi į pietinį bokštą.

Po trisdešimt penkių minučių pasklido žinia, kad American Airlines 77-ojo reiso lėktuvas rėžėsi į Pentagoną Virdžinijoje, o 10.03 val. ryto United Airlines 93-iojo reiso lėktuvas, kuriuo buvo ketinta susprogdinti Baltuosius rūmus, nukrito Pensilvanijoje nepasiekęs taikinio, nes keleiviai, vargais negalais prisiskambinę savo giminaičiams borto telefonais ir sužinoję, kas nutiko su kitais lėktuvais, didvyriškai stojo į kovą su teroristais.

Niujorke prasidėjo tikras pragaras. Bokštai dvyniai, lemtingai pažeisti lėktuvų smūgių ir paskui prasidėjusio gaisro, griuvo – pietinis 9.59 val. ryto, o šiaurinis 10.28 val. ryto; žuvo tūkstančiai žmonių, įkliuvusių viduje, o kilęs dulkių debesis apgaubė pusę pietų Manhatano. Be teroristų, tą dieną žuvo beveik 3000 žmonių – 246 lėktuvuose, 125 Pentagone ir 2603 Bokštuose dvyniuose (tarp jų 341 didvyris ugniagesys ir 2 greitosios pagalbos darbuotojai).

Paskelbusios karą terorui, Jungtinės Amerikos Valstijos prisiekė sumedžioti bin Ladeną, pakliuvusį į FTB labiausiai ieškomų asmenų sąrašo viršų. Netrukus sąjungininkų pajėgos nuvertė Talibano režimą Afganistane, kur al-Qaeda buvo leidžiama veikti daugelį metų, bet bin Ladenas pabėgo į kalnus Afganistano ir Pakistano pasienyje. 2001 m. pabaigoje į tą regioną įžengę sąjungininkų pajėgų kariai praleido galimybę jį sulaikyti, nes neapieškojo Tora Boros urvų, kuriuose jis veikiausiai slėpėsi. 2007 m. rugpjūtį urvai pagaliau buvo šturmuojami, tik jo ten nebebuvo.

Po Rugsėjo 11-osios radikalūs musulmonai, pasidavę iškreiptai bin Ladeno neapykantos ir smurto propagandai, negailestingai tęsė kruviną al-Qaeda kampaniją. 2002 m. spalio 12-ąją trys Balyje sprogusios bombos užmušė 202 ir sužeidė 209 žmones.

Paskui, 2004 m., Madrido traukiniuose sprogusios kelios bombos pražudė 191 ir sužeidė 1755 žmones. Po metų liepos 7-ąją teroristų taikiniu tapo Londonas: ryto spūsčių valandą metro kas minutę buvo susprogdintos trys bombos, o mažiau kaip po valandos autobuse Tavistoko aikštėje sprogo ketvirtoji.

Be keturių savižudžių sprogdintojų, žuvo penkiasdešimt du keleiviai, o 700 buvo sužeista. Po dviejų savaičių keturi teroristai mirtininkai pabandė surengti dar vieną teroro aktą, bet šį kartą aukų pavyko išvengti, nes bombos nesuveikė.

Tų pačių metų spalį buvo surengtas antras išpuolis Balyje, per kurį žuvo dvidešimt žmonių ir 129 buvo sužeisti. Surengusi negailestingą sprogdinimų kampaniją al-Qaeda kurstė sunitų ir šiitų konfesines žudynes Irake, siekdama sužlugdyti amerikiečių planus įvesti šalyje demokratiją.

Gegužės 2-ąją po didžiausių gaudynių istorijoje amerikiečių desantininkai šturmavo Pakistano karo akademijos pastatą Abotabado mieste Pakistane ir nukovė bin Ladeną. Jo kūnas buvo įmestas į jūrą.

* * *

Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.

Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).

Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį domo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.

Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.