Karalienės Luizės žingsnius primena medžiai ir pastatai

Sprukdama nuo Prūsiją pavergusios Napoleono kariaunos karališkoji šeima iš Berlyno į Klaipėdą atvyko 1807 metais. Po pralaimėtų kautynių prie Jenos ir Auerštedo, valstybės krizę gilino užkrautos kontribucijos, žemių praradimai. Prūsijos karalystės likimui kybojant ant plauko, Holencolernų dinastijos galva Frydrichas Vilhelmas III rado prieglobstį Mėmelio krašte – paskutinėje dar nepavergtos savo karalystės pėdoje.

Nuošaliausias Prūsijos miestas anapus Nemuno Mėmelis, irgi buvo pasirengęs evakucijai. Kai čia persikėlė karališkoji šeima, jis tapęs ne tik laikinąją valstybės sostine, bet ir visai Europai reikšmingų istorinių įvykių arena. Prūsijos valdovai čia brandino ateities planus, įkalbinėjo sąjungininką, Rusijos imperatorių Aleksandrą I, kautis su prancūzais.

Luizę ir Aleksandrą I siejęs stiprus dvasinis ryšis atsispindi ir A.Juozaičio dramoje. Tačiau pagrindinis jos akcentas – Frydricho Vilhelmo III ir Luizės meilė, persmelkta sielvarto dėl žlungančios valstybė. Karalienei Luizei, vadintai ne tik išmintinga monarche, bet ir viena gražiausių Europos moterų, pavyko susitikti su Napoleonu Tilžėje, o jos sutuoktinis buvo pažemintas – kvietimo į derybas nesulaukė.

Amžininkai aprašė Luizės ir Napoleono susitikimą. Karalienė iš Piktupėnų į audienciją Tilžę atvyko pasipuošusi iškilmingais drabužiais. Ką tik grįžęs iš medžioklės Napoleonas ją pasitiko nepersirengęs, su vytele rankoje. Pasiūlė ko nors prašyti,bet Luizė atsakė, kad nieko nereikia, kaip tautos motina tenorinti, kad Prūsijai liktų bent Magdeburgas.

Napoleonas atsiuntė dovaną Luizei – žemėlapį, kuriame Silezija buvo apjuosta grandinėle su širdimi. Aleksandro I ir Napoleono derybos, nulėmusios Prūsijos likimą, įvyko 1807 metų vasarą. Garsioji Tilžės taikos sutartis buvo pasirašyta Nemune, ant plausto. Prūsijos valdovų šeima per dvi savaites trūkusias derybas buvo apsistojusi Piktupėnų bažnyčios klebonijoje. Ten beveik kasdien lankydavosi ir Aleksandras I.

Pasakojama, kad Napoleonas, bendraudamas su Aleksandru I, prasitaręs: „Prūsijos karalienė – žavinga moteris. Jos siela dera prie gražios išvaizdos. Todėl, užuot nuėmus karūną, man norėtųsi padėti ją prie kojų šiai damai.“ Tai buvo tik kalbos – Tilžės sutartis prilygo mirties nuosprendžiui Prūsijai. Napoleono sumindžiota valstybė neteko beveik pusės savo teritorijų – liko tik Luizės išprašytoji Silezija, Brandenburgas ir Pomeranija.

Rusijos imperatoriui Aleksandrui I, regis, irgi buvo nelengva atsispirti Luizės grožio ir žavesio kerams – jis atsisakė Napoleono siūlymo pasidalyti Prūsiją perpus, pasiimti Mėmelio uostą. Prieš Tilžės taikos sutart Luizė savo laiške Aleksandrui I jausmingai rašė: „Kas būtų be Jūsų? Nepalikite. Pažvelkiteį mano širdį, kiek joje atsidavimo Jums.“ 

Paragintas būti nuolaidesnis, susitikti su Frydrichu Vilhelmu III, išgirsti ir jo balsą trišalės derybose dėl Prūsijos ateities Korsikos plėšiku pravardžiuojamas Napoleonas ciniškai atrėžė Aleksandrui I: „Dviese daug kartų esu gulėjęs, bet trise – niekados.“

Piktupėnuose karališkoji šeima gyveno apie mėnesį. Iki šiol čia sklando legendos, kad grįžusi iš Tilžės Luizė apglėbė klebonijos kieme augusią liepą ir ilgai raudojo. Vietos gyventojai lenkėsi Luizei – visus ji pavergė savo dvasingumu ir kilnumu. Savo atžaloms ji nedraudė žaisti su kaimo vaikėzais, jie netgi pramoko lietuvių kalbos.

Matydami nusiminusią Luizę kaimiečiai rytais prie klebonijos durų pamerkdavo didžiules puokštes jos pamėgtų rugiagėlių. Po pusšimčio metų į Piktupėnus atvykęs sosto paveldėtojas Frydrichas Vilhelmas apžiūrėjo savo tėvų buveinę, skyrė lėšų klebonijos remontui. Tenykštė bažnyčia buvo pavadinta Luizės vardu. Prie Prūsijos valdovės ašaromis aplaistytos medžio kamieno pritvirtinta lentelė su užrašu: „Karalienės Luizės liepa. 1807“.

Atsigaudavo Tauralaukio miškuose

Tuomečiai įvykiai atskleidė pasauliui nežinomo Mėmelio vardą. Vieninteliame prancūzų neužgrobtame Prūsijos mieste, o vėliau ir Piktupėnuose (dabar – gyvenvietė Pagėgių r.) lankėsi ir Aleksandras I, kurį karalienė Luizė stengėsi nuteikti savo kraštui palankioms deryboms su Napoleonu. Pastarasis, jau paklupdęs visą Prūsiją, jautėsi nenugalimas ir nenorėjo leistis į kalbas su Frydrichu Vilhelmu III. O šiam jau nebebuvo kur trauktis.

Persikėlęs į Mėmelį Frydrychas Vilhelmas III su Luize čia praleido visus metus. Karališkajai šeimai savo namą netoli miesto centro užleido turtingas pirklys Lorkas. Monarchai greitai susidraugavo su vietos aukštuomene. Karalienė Luizė veikiausiai nuobodžiavo – nedideliame Rytprūsių provincijos miestelyje jai ypatingų užsiėmimų ir pramogų nebuvo.

Silpnos sveikatos Prūsijos karalienę labiausiai slėgė permainingas pajūrio klimatas. Savo laiškuose Luizė užsimena, jog Tauralaukio apylinkės jai ir vyrui primena Tyrgarteno parką Berlyne. Su vaikais vaikštinėdama Danės pakrantėmis, užkandžiaudama po senuoju ąžuolu, valdovė šiek tiek atsigaudavo, grįždavo į namus pralinksmėjusi.

Karalienė stengėsi taikytis prie naujų gyvenimo sąlygų, skubėjo pažinti kraštą – su šeimyna dažnai vykdavo prie jūros, bet labiausia mėgdavo vaikštinėti po Tauralaukį. Pasak amžininkų, vaikai irgi brangindavo šias išvykas, prisimindavo jas ir po motinos mirties, vėliau, įvairiomis progomis atvykę į Mėmelį, lankydavo įsiminusias vietoves.

Frydrichas Vilhelmas III su šeima šeima buvo apsistojęs tuomet bene gražiausiame miesto pastate. Laikinąja Prūsijos valdovų rezidencija buvo tapęs ir Mėmelio magistato pastatas prie Danės krantinės. Jis išliko iki šiol – dabar čia įsikūrusi Klaipėdos rotušė, kurioje darbuojasi meras Vytautas Grubliauskas ir kai kurios miesto tarnybos.

Kuršių piliakalnių apsuptas Tauralaukis su žaidimų aikštelėmis, karuselėmis, kėgliu klubu tarpukariu buvo miestiečių pamėgta poilsio ir pramogų vieta. Čia veikė nedidelė šaudykla, keli restoranai, Danės upe miestiečiai irstydavosi valtelėmis, juos iš miesto centro atplukdydavo ir nedideli motoriniai laiveliai.

Senojo Mėmelio gyventojai neužmiršo karalienės Luizės pamėgtų vietų – Tauralaukyje buvo pastatytas kuklus paminklas monarchei. Šiam sunykus, labdaringa draugija 1900 metais legendinio ąžuolo paunksmėje atidengė didesnį paminklinį akmenį su bronziniu Luizės bareljefu ir karališkosios šeimos viešnagę primenančiu užrašu.

Ir vėliau siekta įamžinti Prūsijos valdovų gyvenimą Mėmelyje. Mieste atsirado daugiau karališkaisiais ženklais pažymėtų vietovių: Šiaurės ragas Danės uoste pavadintas Luizės, Tiltų gatvė – Frydricho Vilhelmo III, Liepų alėja – Aleksandro I vardais.

Prūsijos ir Rusijos monarchų draugystę primindavo Tauralaukyje prie pat miesto ribos pasodinta Karalių giraitė, masinių renginių aikštė Danės pakrantėje, kur vykdavo įvairios šventės. Nors Klaipėdos savivaldybė miesto centre jau baigia išnaikinti senuosius medžius, karališkosios giraitės liekanų dar galima aptikti.

Tirono nepalaužė, bet tapo legenda

Luizei simpatizavęs Rusijos imperatorius Aleksandras I Mėmelyje pirmą kartą apsilankė dar 1802 metais. Iš Berlyno per Kuršių neriją su juo pasimatyti atvykusį Frydrichą Vilhelmą III ir Luizę Smiltynėje su dainomis pasitiko dvylika tautiniais drabužiais vilkinčių lietuvaičių ant žirgų. Ši tradicija prigijo – raitos lietuvaitės sveikindavo ir kitus monarchus.

Siautėjant Napoleonui, karališkoji pora Mėmelyje kartu su rusais brandino Prūsijos gelbėjimo planus. Prancūzai niekino Frydrichą Vilhelmą III, derybininkės pareigų norom nenorom teko imtis jo žmonai Luizei, kurią Napoleonas vienu metu ir žavėjosi kaip moterimi, ir neapkentė kaip kitų valstybių koalicijos prie Pracūziją telkėjos. Luizę jis vadino pagrindine karo su Prūsija kaltininke.

Nors karalienė Luizė derybose su Napoleonu nieko nepešė, Prūsijos gyventojai jos vardą pradėjo visaip kelti į padanges – pasklido legendos apie neregėtą Prūsijos valdovės pasiaukojimą tėvynei, jos stiprybę, moralinį pranašumą prieš karingą, įžūlų,viso pasaulio nekenčiamą Europos tironą ir diktatorių.

Napoleonas po susitikimo su Luize tuometei savo žmonai Žozefinai teisinosi: „Jos žavumas nuo manęs nutekėjo kaip vanduo nuo žąsies.“

Paveiksluose Luizė vaizduojama kaip ori, nepalaužiama valdovė ir tuo pat švelni, simpatiška matrona – daugiavaikė moteris. Kokia iš tikrųjų buvo Prūsijos karalienė, kokie jos bruožai vyravo, kokie išgalvoti gerbėjų arba mitologizuoti, šiandien jau sunku pasakyti.

Tikėtina, kad Luizė buvo išmintinga, stiprios valios, savo grožį naudojusi ir politikoje. Prūsijos karalienei, kuri lankydavo karius, netgi buvo suteiktas majorės laipsnis. Ne tik dėl gražių akių, bet ir savo dėl tvirtos laikysenos ji tapo legenda – vokiečių kovos prieš prancūzus simboliu.

Amžininkai daugiavaikę motina Luizė garbino ir kaip Prūsijos madoną – žavėjosi jos ir Fridrycho Vilhelmo santykiais. Pagarba, šiltais jausmais alsuoja karalienės iš Mėmelio sutuoktiniui rašyti laiškai. A.Juozaičio pjesėje Luizė irgi aukštinama kaip gyvybės nešėja – priešų iškankintos ir nukraujavusios Prūsijos atgimimo simbolis.

Septyniolikmetė Meklenburgo-Štrelico princesė Luizė Augustė Vilhelmina Amalija ištekėjo iš meilės. Tarp Europos valdovų tokios santuokos tuomet buvo retenybė. Dramą „Karalienė Luizė“ režisuojantis G.Padegimas Prūsijos monarchės vaidmenį patikėjo jaunai ir talentingai aktorei Inga Jankauskaitei.

Meilės ir ištikimybės tėvynei simboliu tapusi Luizė su šiuo pasauliu atsisveikino praėjus vos trejiems metams nuo Tilžės sutarties, neatsikračiusi sielvarto dėl prancūzų pavergtos savo tėvynės. Dešimties vaikų motina gyveno tik 34 metus. Našlio dalios prislėgtas karalius Vilhelmas Frydrichas III ilgai kentėjo – antrą kartą vedė po penkiolikos metų, bet daugiau vaikų nesulaukė.

Luizės tiltas tarnauja iki šiol

Karalienės Luizės vardu pavadinta Piktupėnų evangelikų liuteronų bažnyčia nugriauta, tačiau klebonijos pastatas, kuriame Prūsijos ir Rusijos valdovai kažkada narpliojo Europos ateities problemas, keikė Europos tironą Napoleoną, tebestovi.

Tauralaukio apylinkėse dunksojusio akmens su Luizės atvaizdu, kaip daugelio kitų su Rytprūsių istorija susijusių praeities paminklų, nebeliko Kur  dingo akmuo, niekas nežino. Greičiausiai vandalų buvo nuverstas ir užkastas arba sudaužytas. O jeigu guli kur nors po žeme, galbūt per stebuklą išliko ir istorinis bareljefas.

Karalienės Luizės vardas suteiktas per Nemuną nutiestam 416 metrų gelžbetonio konstrukcijų tiltas, jungiančiam Panemunę ir Soveską (Tilžę). Jis iki šiol tarnauja. Šioje vietoje anksčiau stovėjo kitas tiltas, rekonstruotas 1904 metais. Neogotikos statinio portalą puošė užrašas su Luizės bareljefu. Atidarymo iškilmėse dalyvavo karalienės vaikaičiai – sosto įpėdiniai.

Klaipėdoje prie rotušės pastato fasado pritvirtinta paminklinė lenta su karalienės Luizės atvaizdu ir užrašais lietuvių bei vokiečių kalbomis primena, jog čia  prieš daugiau kaip du šimtmečius, kai Mėmelis buvo tapęs laikinąja Prūsijos sostine, gyveno karališkoji šeima.

Veiklių klaipėdiečių moterų rotariečių klubas, pasivadinęs karalienės Luizės vardu, užsimojo atgaivinti ir garsinti legendinės asmenybės atminimą – pirmiausiai  jos planuoja Tauralaukyje atstatyti paminklinį akmenį valdovei, gelbėjusiai valstybę, iš kurios dabar likęs vien tik vardas.

A.Juozaičio istorinė drama, dar vadinama ir kostiuminiu spektakliu, nes istorinės temos pastatymui prireikė nemažai lėšų. Dailininkė Birutė Ukrinaitė pagrindinio karalienės Luizės vaidmens atlikėjai sukūrė net dvylika puošnių sceninių kostiumų. Rotarietės organizavo paramos šiam spektakliui akcijas – rinko lėšas.

Žinomas uostamiesčio verslininkas mecenatas, įmonės „Mūsų laikas“ vadovas Rimantas Cibauskas, savo lėšomis išleido A.Juozaičio knygą „Karalienė Luizė“ su originaliu pjesės tekstu – tokiu, koks skambės Klaipėdos dramos teatro scenoje. Žiūrovai naujų knygų galės įsigyti per premjerą.

Rytprūsių istorijos žinovas ir tyrinėtojas Kęstutis Demereckas karališkųjų šeimų pėdsakais Mažojoje Lietuvoje domisi jau daug metų. Savo žiniomis jis pasidalijo su spektaklio „Karalienė Luizė“ kūrėjais – parodė jiems vietas, susijusias su istorinėmis asmenybėmis. Klaipėdietis sielojasi, kad sovietmečiu niekintas ir naikintas lietuviškųjų Rytprūsių kultūros paveldas nepelnytai pamirštamas ir dabar.

– Napoleonui klupdant Europą, Rusijos imperijos glėbyje atsidūrusi Lietuva tik stebėjo didžiųjų valstybių manevrus. Kuo remiasi istorikai teigdami, jog Prūsijos valdovų viešnagė Mėmelyje buvo išskirtinis, visai Europai reikšmingas įvykis? - pasiteiravau K.Demerecko.

– Po Tilžės sutarties galutinai nesunaikinta Prūsija pribrendo radikalioms permainoms. Būtent Mėmelyje 1807 metais buvo paskelbti karališkieji ediktai apie baudžiavos Prūsijoje panaikinimą, kariuomenės pertvarką, apibrėžta amatų laisvė, padėti pagrindai miestų savivaldai.

Brėždamas būsimos Prūsijos kultūros reformos gaires, Frydrichas Vilhelmas III būtent Mėmelyje ištarė istorinius žodžius: „Prarastas fizines galias valstybė turi kompensuoti dvasinėmis.“ Prūsijos patirtimi vėliau pasinaudojo kitos Europos valstybės.

– Nuošalus Prūsijos imperijos užkampis staiga išgarsėjo pasaulyje. Vėliau čia lankydavosi ir kiti sosto įpėdiniai, susiformavo jų sutiktuvių ir palydų tradicijos. Monarchų dėmesys skatino tolesnę miesto plėtrą.

Prūsijai tragiškų istorinių įvykių fone suspindo karalienės Luizės žvaigždė – šią moterį imta garbinti, net mitologizuoti. Su Klaipėda susietas valdovė gyvenimo tarpsnis – tik dalis jos poetinės legendos Ši karalienė garbinama įvairiose kitose Vokietijos vietovėse.

– Karalienės Luizės vardu buvo pavadinta gimnazija miesto centre, viešbučiai Nidoje, Giruliuose, gatvės. Namas, kuriame gyveno karališkoji šeima, vėliau išpirktas ir perduotas Mėmelio magistratui. Posėdžių salėje daug metų kabojo Luizės paveikslas buvo lyg ikona miestelėnams. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis ir kitos su Luizės vardu susietos istorinės relikvijos pradingo iš magistrato.

Minint pergalės prieš Napoleoną 100-metį, Mėmelyje buvo atidengtas keturių metrų aukščio bronzinis paminklas „Borusija“. Moteris antikiniais drabužiais, laikanti ietį ir skydą, simbolizavo Prūsiją, atsikračiusią Napoleono priespaudos.

Granito pjedestalą puošė ovaliniai Vilhelmo Fridrycho III, jo žmonos Luizės, tuomečių Prūsijos ministrų bareljefai. Beje, kai kurie šiame paminkle įamžinti personažai atgis Klaipėdos dramos teatre – A.Juozaičio istorinėje dramoje.

– Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą,  nuversta nuo pjedestalo “Borusija“ kurį laiką gulėjo gaisrinės kieme, o paskui irgi mįslingai dingo...

– Neaišku, kas nuvertė šią skuptūrą – kalbėta apie kažkokią provokaciją. Klaipėdos krašto direktorija liepė atstatyti nugriautą paminklą, stovėjusį šalia pastato, primenančio garsųjį karališkosios šeimos vizitą, tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Sovietmečiu šioje vietoje iškilo klaipėdiečių ne itin mėgiama Žvejo skulptūra.

Jau pasigirsta balsų, kad „Borusija“ niekam netrukdė, kad istorinį paminklą vertėtų atkurti ir sugrąžinti į senąją vietą kaip Toravos Anikės skulptūrą.

–  Danės pakrantes gožia daug senų medžių. Ar esate įsitikinęs, kad atradote tai, ko seniai ieškojote – istorinį ąžuolą, kurio pavėsiu kažkada mėgavosi karalienė Luizė ?

– Šis ąžuolas auga vaizdingame Danės vingyje. Pagal senas istorines nuotraukas ir grafinius vaizdus atsekiau, jog lajos forma beveik nepakitusi. Tas pats, tik aukštesnis ir storesnis, dar per du šimtmečius dar labiau išsišakojęs Tauralaukio ąžuolas.

– Kodėl tokia vietovė niekaip nepažymėta? Klaipėdoje lankosi nemažai turistų iš Vokietijos,   nostalgiškai nusiteikę svečiai galbūt norėtų pastovėti prie karalienės Luizės ąžuolo ?

– Žinoma norėtų,  vasarą vokiečiai ten eitų būriais, jeigu traukia senas dainas senamiestyje, prie Toravos Anikės paminklo. Karališkosios šeimos viešnagės Mėmelyje 200 metų sukakties proga siūliau Tauralaukio miške, prie istorinio ąžuolo, atstatyti kažkada stovėjusį, bet dingusį paminklinį akmenį Luizei. Tokia idėja, deja, didesnio atgarsio nesulaukė.

Vietos politikai, savivaldybė nesiteikė net atsakyti – Klaipėdos karališkojo miesto ir uosto praeitis, įsimintinos datos jų nesudomino. Gal aktyvios rotarietės išjudins tokį projektą – atstatytas paminklas Luizei pagyvintų apleistą vietovę, o juk ten anksčiau kunkuliavo gyvybė.

– Graži Piktupėnų parapijos bažnyčia Antrojo paaulinio karo pabaigoje buvo nušluota nuo žemės – dabar jau sunku atsekti net pamatų žymes. Mūrinis senosios klebonijos pastatas, kuriame gyveno karalienė Luizė ir Frydrichas Vilhelmas III su vaikais, išlikęs toks, koks buvo anksčiau. Vietiniai gyventojai tvirtina, kad vidaus patalpos beveik nepasikeitusios. Dabar čia gyvena žmonės, o anksčiau veikė mokykla. 

Piktupėnuose yra ir daugiau karališkosios praeitis objektų - keliukas, kuriuo Prūsijos monarchai ir Aleksandras I važiavo iš Tauragės,  upelis, senojo tiltelio liekanos, atsiveria tie patys gražūs vaizdai. Kaimo prieigos 1812 metais buvo virtusios kautynių lauku – čia susirėmė rusų ir prūsų pulkai, žuvo daug karių. Ties Piktupėnais žuvęs Prūsijos kariuomenės lietuvių dragūnų pulko majoras Albertas Manšteinas palaidotas prie bažnyčios sienos.   Prieš keletą metų Klaipėdos karybos klubo nariai pagerbė  A.Manšteiną – menamoje jo  kapavietėje pastatė akmeninį kenotafą. Uostamiesčio rotariečių iniciayva prie buvusios klebonijos pastato pritvirtinta Prūsijos valdovų vizitą primenanti lentelė. Gal Piktupėnuose kada nors įsikurs karalienės Luizės muziejus?

– Buvusios klebonijos kieme šakojasi viena dvikamienė liepa, netoliese stiebiasi kita. Seni medžiai veikiausiai buvo pasodinti vėliau. Tikslų jų amžių galėtų nurodyti dendrologai. Senbuviai pasakojo, kad iki pat Pirmojo pasaulinio karo karalienės Luizės liepa Piktupėnuose dar žaliavo.

Dabar į Piktupėnus irgi atvyksta nemažai smalsių turistų. Kai kurie, kaip ir anais laikais, glaudžiasi prie dvikamienės, manydami, jog tai – ta pats Prūsijos valdovės skausmą ir širdgėlą sugėręs šimtametis medis. Anais laikais bažnyčia, klebonija ir  Luizė liepa buvo pagrindinės Piktupėnų gyvenvietės įžymybės.   Piktupėnuose prie gyvosios istorijos ženklų prisilietė ir  Klaipėdos teatralai su režisieriumi Gyčiu Padegimu priešakyje. Pagrindinių dramos „Karalienė Luizė“ vaidmenų atlikėjai apkabino kieme augančią  senąją liepą. Tauralaukyje jiems parodžiau ir Luizės ąžuolą – niekas nežinojo, kad toks yra, stebėjosi. 

Viešnagės istorinėse vietovėsė, sąlytis su praeitimi teatralus įkvėps įspūdingiems darbams scenoje. Klaipėdos rotarietės su pagėgiškiais muziejininkais Piktupėnuose  kiek anksčiau surengė istorinių įvykių rekonstrukcijos spektaklį – atvažiavo karietomis, vilkėjo tų laikų kostiumais. Vietiniai gyventojai buvo priblokšti.