Kilmingos giminės palikimas Antazavėje – išdidi bažnyčia

Vengiant grėsmės tapti Aleksandravėlės parapijos filija, kurios dvarininkas sumanė statyti bažnyčią, mirus grafui Liudvikui Pliateriui 1794 metais jo žmonai Kunigundai Vollovič-Pliaterienei teko pirmiau už kaimynus pastatyti bažnyčią. Jai pavyko aplenkti konkurentus. Šventovei suteiktas Dievo Apvaizdos titulas.

Bažnyčia – lyg giminės devizas

Šiandien dar tik pažiūrėjus į bažnyčią, jau galima justi jos kilmę. Gracingą išorės vaizdą stiprina liaunos prieangio kolonos. Remiančios stogelį, vėliau jos perauga į priekinį frontoną puošiančius piliastrus. Jų balta spalva ryškina architektūrinę pastato kompoziciją, kurios baroką papildo ir ankstyvasis klasicizmas.

Tai bazilikinio tūrio ir kryžminio plano statinys, kurio banguotų linijų priekinį frontoną šonuose rėmina du masyvūs bokštai. Bažnyčia kaip įprastai užsibaigia trisiene apside, o šonuose turi po iškišą su bokšteliu. Ji atrodo didinga ir kilni, lyg atspindėtų pačių fundatorių giminės devizą – „mirtis yra geriau nei negarbė“. Tokia išdidi ji stūkso miestelio viduryje.

Tašytų rąstų šventovė pastatyta nenaudojant vinių. Tai kiek stebina pažvelgus į jos dydį. Prabangos įspūdį išorėje kuria tamsiai rudas fasadas, kontrastuojantis su baltais langų rėmų, kolonų ir piliastrų akcentais. Baltos linijos pratęsiamos pagrindiniuose, šventorių juosiančios akmenų mūro tvoros, XIX amžiaus varpinės išorėje ir vartuose. Žiūrint iš priekio, savo kompoziciniu sumanymu, jie papildo bažnyčios fasado barokinę architektūrą, o ažūriniai varteliai mena kalvio meistrystę.

Išorės minimalizmas kontrastuoja su bažnyčios interjeru. Įžengus vidun užplūsta ne tik spalvos, bet ir skirtingų laikmečių puošybos sprendimai. Tarkime, barokinis altorių kompleksas išsiskiria iš liaudies menu dvelkiančios visumos. Ją pastiprina XX amžiaus pabaigos lubų dekoras, spalvota Broniaus Uoginto tapyba ar liaudies meistrų drožti altorių angeliukai ar šventųjų skulptūros.

Šioje bažnyčioje kaip nei vienoje iš anksčiau lankytų, atrodytų, kad vaikiškumas maišosi su rimtumu. Spalvingi B.Uoginto darbai derinami prie dviejų, didelių religinių paveikslų, iškabintų virš šoninių navų nišų. Marga, primityvių formų lubų puošyba, primenanti senųjų kraičio skrynių dekorą, kontrastuoja su solidžių, barokinių formų, auksu tviskančiu pagrindiniu altoriumi. O kur dar geometrinėmis gėlėmis išdėlioti vitražai languose ir mėlynos bažnyčios sienos. Vis dėlto besijungdami tarpusavyje bažnyčioje jie kuria ne kičo, o autentiškos eklektikos vaizdą.

Pirmieji šoninių altorių retabulų tarpsniai dekoruoti polichrominėmis gėlių šakelių aplikacijomis. Jos lyg vainikas rėmina centrines Šventųjų skulptūras. Keturios dorėninių formų kolonos laiko mažais piliastrais suskaidytą antablementą, kurių tarpuose komponuojamos gėlės. Altorius užbaigiamas skydu su pusapskritimio formos frontonu.

Banguotos linijos pratęsiamos pagrindiniame altoriuje, kurio aplikacijos skiriasi ne tik ažūrine drožyba, bet ir tviskėjimu. Stebina tai, kad perauksuotas jis buvo 1974 metais. Smulkios augmenijos pynėmis dekoruotas antablementas, kapiteliai ir šoniniai sparnai. Aukso rūbais puoštos medinės Šventųjų skulptūros saugo centre iškeltą Nukryžiuotojo figūrą, o įkurdintos tarp grakščių formų kolonų, pastiprina prabangos ir spindesio efektą. Stačiakampio formos skydas centre laiko iškėlęs Jėzaus širdies paveikslą. Virš jo – debesų kamuoliais apgaubtos dangiškosios šviesos strėlės sminga žemyn.

Presbiterijoje, be mensos šonuose išstatytų gausiai dekoruotų portatilių – nešiojamų altorėlių, B.Uoginto paveikslų, senųjų klauptų dar saugoma ir liaudies meistrų rankomis išdrožta, praktiškai vaiko dydžio Šv. Nepomuko skulptūra. Dabar atėjusius ji sveikina prie zakristijos durų. Nuo skulptūros su klebonu Stasiu Tamulioniu pajudėjome prie kitos saugomos vertybės bažnyčioje – tai Šv. Andriejaus paveikslo, nutapyto dar XIX amžiaus pradžioje. Kaip ir kitas paveikslas zakristijoje jie yra įtraukti į saugomų vertybių registro sąrašą kartu su pagrindiniu altoriumi, skulptūromis, vargonų choru. Pastarieji iš Dusetų bažnyčios čia perkelti 1886 metais.

„Prižiūrint bažnyčią svarbu išlaikyti ir tą senovę, ir kiek įmanoma pritaikyti šiandienai, kad žmonės galėtų eiti ir melstis joje. Kai pastatas yra saugomas, labai sunku, ką nors daryti. Juk jeigu mėgintume grąžinti bažnyčią prie tų laikų, kuomet ją statė Pliateriai – neturėtume nei kaip pasišviesti, nei pasišildyti“,- pastebėjimais dalinosi kunigas. Tęsdamas pasakojimą apie bažnyčią klebonas pakvietė atkreipti dėmesį į ant sienų restauratorių atidengtus augalijos motyvų dekoro fragmentus. Manoma, kad tai dar nuo pastatymo išlikusi sienas juosianti tapyba, uždengta keliasluoksniais dažais.

Palydėjęs prie vargonų, zakristijonas Andrius parodė ir nesenas radybas. Rytų instrumentą primenantis savadarbis būgnas naudotas kviesti parapijiečius į mišias, kai skambinti varpais nebuvo galima. Bažnyčią prižiūrintis parapijietis prisipažino, kad mažėjant gyventojų skaičiui, sunku ir su talka. Vienam suspėti darosi sunku. Nors galėtų ir pats perdažyti lubas, tačiau tam reikia ne tik visų įsitraukimo, bet ir suderinti darbus. „Esu aplankęs apie trisdešimt bažnyčių, bet ši man išskirtinė. Ji kitokia savo spalva, paveikslais. Ir altoriaus tokio niekur nematęs“,- pridūrė zakristijonas.

Na, o vargonininkas Eugenijus sekmadieniais kaip ir kunigas suspėja aptarnauti net keletą bažnyčių. Šioje jis vis dar groja senaisiais vargonais, kuriais akomponuoja nemažam parapijiečių chorui. Jo narė Dalia apie bažnyčios priežiūrą atsiliepė: „Jeigu riekia, kaip bendruomenė visada padedam, prisidedam ir vainikus šventėm pinam. Kai buvo parengtas išorės remonto projektas, dirbom visi kartu – kopėm, kėlėm, tvarkėm. Visi norim, kad bažnyčia būtų graži“.

Turbūt todėl, atvykus net lapkričio mėnesį šventoriaus žolynas žaliuoja iš toli. Matyti sutvarkytas ir prižiūrimas išorės fasadas, varpinė, pagrindiniai vartai. Vartant dokumentus meno kūrinių, altorių, vidaus sienų ir kitų rekonstrukcijos darbai datuojami net sovietmečio laikotarpiu. Nors tikėjimo laisvė tuomet aršiai ribota, šio krašto žmonėms tai netrukdė ne tik iš naujo restauruoti paveikslus, bet ir perauksuoti pagrindinį altorių. Šviesių žmonių pastangomis, kaip kad mokytojos Stanislavos Kirailytės dėka įkurtas Antazavės krašto istorijos muziejus, padeda ne tik puoselėti miestelį, bet ir išlaikyti gilią jo istoriją, siekiančią net sėlių laikus.