Anot fotografo kūrybos tyrinėtojo Dainiaus Junevičiaus, tuo metu J.Čechavičiaus darytos Vilniaus nuotraukos yra išskirtinės. Kiti miestai tokių neturi. Tad sostinė jomis pagrįstai gali didžiuotis.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengtoje J.Čechavičiaus nuotraukų parodoje išskirtinę vietą užima pirmą kartą į nuoseklias panoramines sekas sugrupuotos dviejų–penkių kadrų nuotraukos, darytos nuo Vilnių supančių aukštumų.
Greta kitų industrinių miesto įvykių – naujų namų, tiltų statybų, Vilnios krantų sutvirtinimų, miesto vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo, mugių – vilniečiai pirmą kartą pamatys ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro III apsilankymui Vilniuje dekoruotų gatvių vaizdus.
Varpinė užstodavo šviesą
1865-aisiais persikėlęs gyventi į Vilnių, J.Čechavičius mėgo fotografuoti miestą iš aukštumų. Jis nebuvo pirmasis tai daręs fotografas, bet kitus pralenkė nuotraukų kiekybe.
J.Čechavičius užfiksavo ir griaunamas bažnyčias. Tiesa, viena jų – varpinė.
Kodėl prireikė nugriauti Pranciškonų bažnyčios varpinę šalia Trakų gatvės?
Tuo metu bažnyčioje buvo įrengtas Vilniaus valstybinis archyvas. Siekdama pagerinti jo darbą, valdžia ryžosi nugriauti varpinę, nes ji užstojo šviesą.
Kita bažnyčia, kurią griaunamą fotografavo J.Čechavičius, – Šv.Juozapo Sužadėtinio. Joje seniai niekas nesimeldė, pastatas trukdė Vilniaus plėtrai. Nugriovus jį miesto iždas dar ir uždirbo pinigų, nes plytos buvo parduotos vilniečiams.
Daugybė neišlikusių pastatų
J.Čechavičiaus nuotraukose galima rasti ir daugybę neišlikusių pastatų. Vienas jų – tai architekto Mykolo Šulco 1802-aisiais pastatyta masyvi klasicistinė Bernardinų bažnyčios varpinė.
Trijų aukštų varpinė, taip pat bernardinų vienuolyno vartai, įvairūs ūkiniai pastatai buvo nugriauti 1870 metais tiesiant Aleksandro skersgatvį (dabar – Maironio gatvė).
Netrukus, 1873-iaisiais, šioje erdvėje iškilo Nikolajaus Čiagino suprojektuota neogotikinė varpinė, kurią architektas bandė priderinti prie Šv.Onos bažnyčios.
Šią vietovę J.Čechavičius mėgo fotografuoti, nes ir pats priklausė prie Šv.Onos bažnyčios parapijos, šiuose maldos namuose krikštijo vaikus.
Koks buvo J.Čechavičiaus požiūris į griaunamas bažnyčias? „Tai kol kas – klausimas be atsakymo. Gal jis į tai žiūrėjo kaip į natūralų miesto pokytį, gal žvelgė nostalgiškai“, – minėjo D.Junevičius.
Pastatas piktino valdžią
J.Čechavičius kartais peikiamas už tai, kad jo nuotraukose daug negatyvių reiškinių. Bet tai nėra tiesa. Jis fotografavo ir modernėjantį miestą: geležinkelio stotį, kylančius namus, gatvių, net kanalizacijos tiesimo darbus.
Fotografijos tyrinėtojai juokauja, kad viena jo nuotrauka suteikė peno gandams apie po Vilniumi besidriekiančius požemius. Mat joje matyti kanalizacijos kolektoriaus statyba.
J.Čechavičiaus nuotraukose įamžintos ir fotoateljė, kuriose jis darbavosi. Pirmasis pastatas, kuriame prasidėjo jo kelias į šlovę, neišliko. Dabar vietoj jo Sluškų gatvėje – apartamentai.
Kitą fotoateljė J.Čechavičius pasistatė miesto sode – Aukštutinės pilies pietinėje papėdėje, vadinamajame Veršyne.
„Miesto valdžiai šis pastatas labai nepatiko, nes atrodė kaip kaimiečio troba. O šalia jos dar ir išvietė riogsojo“, – pasakojo D.Junevičius.
J.Čechavičiaus draugas N.Čiaginas gynė fotografą nuo valdžios. O kai bičiulis architektas mirė, nuspręsta neišvaizdų pastatą perkelti. Spėjama, kad ir Giedraičių gatvės 10-asis namas yra buvusi J.Čechavičiaus fotoateljė. Tik didžiuliai ateljė langai buvo sumažinti.
J.Čechavičius užfiksavo ir imperatoriaus Aleksandro III apsilankymą Vilniuje 1884 metų balandį.
Jo nuotraukose – butaforinės triumfo arkos, minios žmonių. Po kelių dienų laikraščiai aprašė gražiausiai, labiausiai išpuoštas vietas. Jas J.Čechavičius buvo nufotografavęs.
Pasitiko su girliandomis
J.Čechavičius fotografavo ir Žaliąjį tiltą, kuris lankantis imperatoriui buvo uždarytas. Šalia jo buvo pastatytas pontoninis tiltas, kuriuo Aleksandras III su palyda ir persikėlė į kitą Neries pusę.
Pontoninis tiltas prieš imperatoriaus apsilankymą taip pat buvo išpuoštas girliandomis, pastatyti puošnūs stulpai.
O Žaliasis tiltas buvo uždarytas dėl nesaugumo. Bet po kiek laiko atvykusi kita architektų komanda miesto valdžią nuramino, kad tiltas dar ilgai nesugrius, ir juo vėl leista naudotis.
Vilniaus fotometraštininku vadinamas Juozapas Čechavičius fiksavo ne tik miesto statybas, šventes, bet ir kaip verčiami maldos namai, jo nuotraukose – šventovių varpinės, kurių dabar nebėra.
Kūrėjas palaidotas Bernardinų kapinėse
J.Čechavičius gimė 1818 metų kovo 2 dieną Polocko apskrityje, mokėsi Vitebsko gimnazijoje.
Kelerius metus jis dirbo buhalteriu Zamostės karo ligoninėje, o fotografija susidomėjo 1853-iaisiais, kai tik pradėjo plisti šlapiojo kolodijaus fotografijos metodas, išstūmęs dagerotipiją ir vyravęs iki XIX amžiaus pabaigos.
Pasiekęs šio meno aukštumų ir tapęs plačiai pripažintu vietovaizdžių fotografu, J.Čechavičius fotografijos pradžioje mokėsi Paryžiuje, kurį laiką dirbo fotografu Kijeve, Černigove, Vitebske.
1865 metais persikraustęs į Vilnių, J.Čechavičius jame gyveno iki mirties 1888 metų sausio 1 dieną. Fotografas palaidotas Bernardinų kapinėse.
Kodėl J.Čechavičius pasirinko Vilnių? Kol kas nežinoma. Linkstama manyti, kad į Vilnių jis atsikraustė dėl to, kad šiame mieste nebuvo profesionalaus fotografo.
